A. Juozaitis: Sąjūdžio istorija – ne nugalėtojų pasakojimas

Kodėl Sąjūdžio istorija ir po beveik keturių dešimtmečių kelia ginčus? Vienas iš Sąjūdžio iniciatorių, filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis įsitikinęs, kad dalies jo kūrėjų vaidmuo buvo nepagrįstai sumenkintas, o kitų – pernelyg išaukštintas. Delfi laidoje „Kontrastai“ jis kalbėjosi su vedėju Linu Kontrimu apie nesutarimus su prof. Vytautu Landsbergiu, Algirdo Brazausko vaidmenį atkuriant nepriklausomybę ir apie tai, kodėl, jo manymu, Sąjūdžio idealai šiandien primiršti.

Sąjūdis „susigėrė į žemę“

A. Juozaičio aiškinimu, Sąjūdis niekur nedingo – jis „susigėrė į žemę“ tarsi lietus. Toks, pasak jo, ir buvo natūralus kelias: Sąjūdis turėjo tapti dirva, iš kurios išauga partijos. Estijoje, jo teigimu, tai įvyko klasikiniu būdu. Lietuvoje pirmoji iš Sąjūdžio išaugusi partija buvo demokratų, o konservatoriai – Tėvynės sąjunga – įsikūrė tik 1993 metais.

Tačiau, pasak A. Juozaičio, konservatoriai turėjo energingą ir agresyvų lyderį V. Landsbergį, kuris iki šiol išlieka mitologizuota asmenybe, o jo aplinka sėkmingai įtvirtino vienos partijos pasakojimą apie Sąjūdį.

Brazauskas – „amortizatorius“ tarp Sąjūdžio ir Maskvos

A. Brazausko vaidmenį A. Juozaitis vadina fundamentaliu. Jis primena, kad Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 metų spalį Vilniaus sporto rūmuose būtent tuometiniam Lietuvos komunistų partijos vadovui buvo giedama „Ilgiausių metų“. A. Brazauskas, A. Juozaičio vertinimu, buvo tarpinė grandis tarp radikalaus Sąjūdžio, Lietuvos laisvės lygos ir Maskvos – grandis, kuri švelnino smūgius.

Pašnekovas jį lygina su tuometiniu Estijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi Vaino Väljasu, kuris, gavęs M. Gorbačiovo įgaliojimus, Estijoje veikė Maskvos interesams priešinga linkme. Dabar, A. Juozaičio vertinimu, A. Brazauskas menkinamas ir daromas vos ne Maskvos draugu – tai jis vadina tebesitęsiančia kova prieš A. Brazauską „kaip prieš Maskvą“.

Kodėl kilo konfliktas su Landsbergiu

Vytautas Landsbergis

Savo konfliktą su V. Landsbergiu A. Juozaitis aiškina dviem priežastimis: jis priešinosi Antano Smetonos sudievinimui ir tam, kad Sąjūdyje nebuvo vietos opozicijai. Pasak jo, A. Smetona kaltas, kad 1940 metais nebuvo pasipriešinta, o V. Landsbergis, jo matymu, ėmė A. Smetoną mėgdžioti.

1988 metų lapkričio 25 dieną Sąjūdžio Seimo taryba V. Landsbergį išrinko savo pirmininku. A. Juozaitis šį sprendimą vadina ne išrinkimu, o „apsireiškimu“: esą įstatai to neleido, rinkta be kadencijos ribų ir suteikta beveik neribotų įgaliojimų, o susirinkusieji lyderiui bučiavo ranką. Tai jis vadina istorine klaida, dėl kurios, jo vertinimu, pusė Lietuvos buvo paversta priešais, o vienas žmogus – sudievintas.

Šie vertinimai – paties A. Juozaičio pozicija. V. Landsbergio ar istorikų atsakymo laidoje nebuvo. Verta priminti, kad V. Landsbergis, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, 1990 metų kovo 11 dieną vadovavo posėdžiui, kuriame buvo priimtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, o iki 1992 metų faktiškai ėjo valstybės vadovo pareigas. Daugelis istorikų jo vaidmenį atkuriant nepriklausomybę vertina kaip lemiamą.

„Ne nugalėtojų istorija“

Laidoje kalbėdamas apie savo knygą „Tikra Sąjūdžio istorija“ (leidykla „Obuolys“), A. Juozaitis pabrėžia, kad rašo ne „nugalėtojų istoriją“. Po pirmosios knygos neseniai pasirodė ir antroji – „Perversmai“. Tikrasis Sąjūdžio uždavinys, jo žodžiais, tuomet buvo „tikrovės plėtra“ – pakelti milijoną lietuvių laisvės žygiui, o ne sukurti dar vieną dviejų šimtų žmonių Laisvės lygą.

Trispalvės įteisinimą – 1988 metų lapkritį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ją paskelbė valstybine vėliava – jis vadina revoliucija sovietinių vėliavų sistemoje, nes, jo teigimu, be komunistų balsų to padaryti nebūtų buvę įmanoma.

Niūrus žvilgsnis į dabartį

Apie šiandieną A. Juozaitis kalba niūriai. Jo manymu, Sąjūdžio idealai primiršti, nes po nepriklausomybės atėjo „plikas grobuoniškas kapitalizmas“ ir Lietuvos išparceliavimas, o visuomenė, nebejausdama pavojaus, nebereikalavo sujudimo. Didžiausia šiandienos problema, pasak jo, – gimstamumas: jaunimas, jo žodžiais, nenori vaikų ir šeimų, todėl Lietuva, jo vertinimu, gyvena paskutinį dešimtmetį, kai dar galima laisvai kalbėti.

A. Juozaitis taip pat teigia, kad jau septynerius metus nebėra kviečiamas į gyvas Lietuvos televizijos laidas, nes, jo manymu, ten bijoma „lietaus“ – gyvo ir nepatogaus pokalbio.

Žiūrovų nuomonės po laida išsiskyrė. Vieni dėkoja už ramų, be pykčio pokalbį, kiti ginčija A. Brazausko vertinimą ir pasakojimą vadina ne visa Sąjūdžio istorija, o „Sąjūdžiu pagal Juozaitį“.