Neįvykusio interviu istorija

Neįvykusio interviu istorija

Žmogus, socialiniuose tinkluose kalbantis aštriai ir kategoriškai, atsisakė interviu, klausimus pavadinęs tendencingais. Maža istorija apie bendravimo kultūrą, savigarbą ir apie tai, kodėl atsisakymas atsakyti irgi yra atsakymas.

Viskas prasidėjo taip, kaip šiandien prasideda daugelis istorijų: nuo įrašų socialiniuose tinkluose. Žmogus juose kalbėjo aštriai ir kategoriškai, be jokios abejonės ir be vietos kitai nuomonei. Tokios kalbos nelieka nepastebėtos. Vienus jos įkvepia, kitus piktina, treti jomis dalijasi. Dėmesys auga, o kartu su juo daugėja ir klausimų.

Redakcijai tai buvo proga pokalbiui. Kalbėti norėjome ne apie asmenį, o apie tai, kas buvo pasakyta viešai. Parengėme klausimus ir kartu su kvietimu duoti interviu nusiuntėme juos tam žmogui. Klausimai nebuvo patogūs. Juose buvo pacituoti jo paties žodžiai ir mandagiai paprašyta juos paaiškinti, pagrįsti, galbūt sušvelninti. Daugiau nieko. Interviu prasmė ir yra suteikti žmogui galimybę išdėstyti savo mintis plačiau, nei telpa į vieną socialinio tinklo įrašą.

Atsakymas atėjo greitai. Jis buvo mandagus, bet kategoriškas: interviu nebus. Didžioji dalis klausimų esą suformuluoti nekorektiškai ir tendencingai, o citatos išplėštos iš konteksto. Viską paaiškinti užtruktų ilgai ir būtų nuobodu, o skaitytojai vargu ar turėtų laiko į tai gilintis. Be to, pašnekovui susidarė įspūdis, kad ieškome sensacijų ir kartojame politinių oponentų etiketes. Laiškas baigėsi klausimu: argi demokratinės šalies piliečiai neturi teisės kritikuoti savo vyriausybės, tarsi gyventų Putino Rusijoje?

Kuris klausimas buvo nekorektiškas, kuri citata išplėšta ir koks tas tikrasis kontekstas, nebuvo patikslinta. Pokalbis baigėsi dar neprasidėjęs.

Jei kalbėtume apie vieną žmogų, ši istorija būtų per maža straipsniui. Todėl jo čia sąmoningai neįvardijame. Šis tekstas ne apie jį ir ne apie tai, kurie jo politiniai vertinimai teisingi, o kurie ne. Jis apie vis dažniau pasikartojantį reiškinį: apie bendravimo kultūrą, kurią pamažu prarandame, apie savigarbą, kurią painiojame su neliečiamybe, ir apie kategoriškumą, kuris uždaro visas duris, taip pat ir paties kalbančiojo.

Kodėl apskritai klausiame

Redakcija galėjo tiesiog parašyti komentarą: pacituoti įrašus, juos įvertinti ir savo nuomonę paskelbti be jokio kvietimo. Taip šiandien dažnai ir daroma. Tačiau sąžininga žurnalistika remiasi senu ir paprastu principu: prieš kalbėdamas apie žmogų, išklausyk jį patį. Jei kieno nors žodžiai kelia klausimų, pirmiausia jų reikia paklausti to, kas tuos žodžius pasakė.

Taigi mūsų klausimai buvo ne spąstai, o durys. Juose buvo ne nuosprendis, o galimybė: savo žodžiais, savo tempu ir be socialinių tinklų triukšmo pasakyti, ką iš tikrųjų turėta omenyje.

Teisė kritikuoti ir teisė klausti

Laiškas, kuriuo atsisakoma kalbėtis, baigiasi klausimu redakcijai. Čia slypi savotiškas paradoksas: į mūsų klausimus atsakyti nenorima, bet savo klausimą užduoti norisi. Vadinasi, poreikis klausti ir išgirsti atsakymą yra natūralus. Jį jaučia ir tie, kurie patys pokalbio atsisako. Tik pokalbis vyksta tada, kai klausia ir atsako abi pusės. Kai klausimas užduodamas ir durys iškart uždaromos, jis tampa ne pokalbio pradžia, o paskutiniu žodžiu.

Mes vis dėlto atsakysime. Ne todėl, kad norėtume laimėti ginčą, o todėl, kad į klausimus atsakyti tiesiog dera. Ir todėl, kad šiame klausime slypi pati šios istorijos esmė.

Taip, demokratinėje šalyje kiekvienas pilietis turi teisę kritikuoti savo vyriausybę: aštriai, nepatogiai, kad ir kasdien. Mes šios teisės niekada neginčijome ir neginčijame. Niekas nesiūlė tylėti, nieko nedraudė, niekam negrasino. Mes tik paklausėme.

Ir čia ta pati demokratija veikia abiem kryptimis. Teisė kritikuoti valdžią ir teisė užduoti klausimą tam, kuris kritikuoja, yra ne priešingybės, o to paties laisvo žodžio dvi pusės. Tos šalies, su kuria buvo palyginta, bruožas yra ne tai, kad kritikams užduodami klausimai. Priešingai: ten nepatogių klausimų neužduoda niekas, o laisva spauda išnyksta pirmiausia. Laisvoje šalyje klausiama visų: valdžios, opozicijos, aktyvistų, komentatorių. Klausimas nėra cenzūra. Cenzūra prasideda tada, kai klausti nebeleidžiama.

„Ilgai ir nuobodžiai“

Kitas atsisakymo argumentas buvo, kad viską paaiškinti užtruktų ilgai ir būtų nuobodu, o skaitytojai vargu ar turėtų laiko į tai gilintis. Suprantame šį nuogąstavimą, bet jam negalime pritarti.

Pirmiausia kyla paprastas klausimas: iš kur toks įsitikinimas? Skaitytojai dar negavo nė vieno atsakymo, nė vieno paaiškinimo, o jau nuspręsta, kad jiems tai neįdomu. Išvada padaryta anksčiau, nei atsirado, iš ko ją daryti. Ar paaiškinimas vertas laiko, skaitytojas gali spręsti tik tada, kai jį perskaito, ne anksčiau. Kalbėti už skaitytojus jų neatsiklausus yra ne argumentas, o išankstinis nusistatymas. Ir, nors tikriausiai to nesiekta, tai skamba kaip nepasitikėjimas jais.

Ką skaityti ir kiek laiko tam skirti, sprendžia patys skaitytojai. Mūsų skaitytojai noriai skaito ilgus, išsamius pokalbius, nes būtent juose atsiveria tai, ko nepasakysi trimis sakiniais.

Be to, jei kontekstui atkurti reikia daug žodžių, tai rodo, kad trumpas socialinio tinklo įrašas jo neperteikė. O tai yra dar viena priežastis kalbėtis, ne tylėti. Ir pagaliau klausimas „o kokia prasmė?“ turi paprastą atsakymą: prasmė yra būti suprastam. Žmogus, kuris nepaaiškina savo žodžių, palieka juos aiškinti kitiems.

Sensacijos ir etiketės

Pašnekovui susidarė įspūdis, kad ieškome sensacijų ir kartojame politinių oponentų etiketes. Tokį įspūdį galima suprasti: kas dažnai ginčijasi viešai, tas ilgainiui kiekviename klausime pradeda girdėti priešininko balsą.

Tačiau mūsų klausimai rėmėsi ne svetimomis etiketėmis, o paties žmogaus viešai paskelbtais žodžiais. Paklausti, ką reiškia tavo paties pasakyta mintis, nėra etiketės klijavimas. Tai priešingas veiksmas: kvietimas nusiplėšti etiketę, jei ji klaidinga. Sensacija būtų buvęs straipsnis apie žmogų be jo paties balso. Mes pasirinkome kitą kelią ir pirmiausia paklausėme jo paties.

Kai vietoj atsakymo vertinamas pats klausimas ir klausiančiojo motyvai, pokalbis nebevyksta. Tada kalbama nebe apie tai, kas buvo pasakyta, o apie tai, kodėl iš viso klausiama. Klausimas „kodėl jūs to klausiate?“ niekada neatsako į klausimą „ką jūs turėjote omenyje?“.

„Išplėšta iš konteksto“: kaltinimas, kurį lengva pasakyti

Frazė „citata išplėšta iš konteksto“ šiandien turbūt viena dažniausiai girdimų viešojoje erdvėje. Kartais ji visiškai teisinga: žodžiai iš tikrųjų gali būti suprasti klaidingai, jei nežinoma, kam, kada ir kokiomis aplinkybėmis jie buvo pasakyti. Būtent todėl interviu ir yra geriausia vieta tą kontekstą atkurti. Tai ne kaltinimas, o paaiškinimas: „štai ką aš iš tikrųjų turėjau omenyje“.

Bet kai tas pats priekaištas lieka be jokio pavyzdžio, jis tampa ne argumentu, o skydu. Mes sąžiningai perskaitėme savo klausimus dar kartą ir paklausėme savęs, ar jie tikrai buvo tendencingi. Jei pašnekovas būtų nurodęs konkretų klausimą ar citatą, kuri jam atrodė nesąžininga, mielai būtume ją pataisę ar išbraukę. Tokia ir yra normali pokalbio eiga. Tačiau taisyti galima tik tai, kas įvardyta.

Savigarba nebijo klausimų

Dažnai girdime, kad aštrūs klausimai žeidžia žmogaus orumą. Iš tiesų orumą žeidžia ne klausimai, o atsisakymas laikyti žmogų lygiaverčiu pašnekovu. O lygiaverčio pašnekovo klausiama atvirai, ne už nugaros.

Tikra savigarba ramiai atlaiko ir kritiką, ir abejonę. Kas tiki savo tiesa, tas nebijo jos paaiškinti dar kartą, lėčiau ir išsamiau. Prieš beveik du šimtmečius anglų filosofas Johnas Stuartas Millis veikale „Apie laisvę“ rašė, kad net teisinga nuomonė, kurios niekas niekada neginčija, pamažu virsta negyva dogma. Žmogus ją kartoja, bet nebežino, kodėl ji teisinga. Klausimai nuomonės nesilpnina. Jie ją grūdina.

Kategoriškumo kaina

Kategoriškumas patogus: jis nereikalauja nei abejoti, nei klausytis, nei tikslinti. Socialiniai tinklai jį dar ir apdovanoja. Trumpas, aštrus įrašas surenka daugiau reakcijų nei apgalvotas, su išlygomis. Bet už tai mokama kaina.

Kategoriškumas skirsto žmones į stovyklas, kuriose nebelieka vietos nei atspalviams, nei paprastam „nežinau“. Jis moko aplinkinius tylėti: kam klausti, jei atsakymas bus etiketė? Ir svarbiausia, jis kenkia pačiam kalbančiajam. Žmogus, kuris atsisako paaiškinti savo žodžius, praranda galimybę būti suprastas teisingai. Jo mintis lieka tokia, kokią ją perskaitė kiti, ir dažniausiai perskaitė nepalankiausiai.

Viešai pasakytas žodis turi svorį: jis gali įskaudinti, suklaidinti, supriešinti. Todėl atsakomybė už savo žodžius nėra nei cenzūra, nei prievarta. Tai elementari bendravimo higiena. Pasakei, tai būk pasirengęs paaiškinti. Tvirtini, kad citata išplėšta iš konteksto, tai parodyk, koks tas kontekstas ir ką jis keičia.

Ir dar vienas pašnekovas: skaitytojas

Interviu niekada nebūna tik dviejų žmonių reikalas. Jame visada yra ir trečias dalyvis, nematomas, bet svarbiausias: skaitytojas. Būtent jam rūpi suprasti, ką žmogus iš tikrųjų mano ir kodėl. Atsisakydamas atsakyti, kalbėtojas užveria duris ne tik redakcijai, bet ir tiems, kurie jo įrašus skaitė, jais dalijosi ar dėl jų ginčijosi.

Socialinių tinklų įrašas kalba visiems, bet niekam neatsako. Interviu yra viena nedaugelio vietų, kur į viešai pasakytus žodžius galima atsakyti ir išgirsti atsakymą.

Atsisakymas irgi yra atsakymas

Pabrėžkime: niekas neturi pareigos duoti interviu. Teisė tylėti taip pat yra teisė, ir mes ją gerbiame. Šio žmogaus neteisiame ir neteisime. Į atsisakymą atsakėme vienu sakiniu: „Ačiū už atsakymą. Sėkmės.“ Ginčytis su atsisakymu beprasmiška, o spausti žmogų kalbėti būtų negražu ir nenaudinga.

Vis dėlto atsisakymas kai ką pasako. Ne tiek apie tą, kuris atsisakė, kiek apie mus visus: kaip dažnai vietoj pokalbio renkamės monologą, vietoj argumento etiketę, vietoj klausimo įtarumą. Kol kalbamės, net ir nesutardami, visuomenė gyva. Kai kalbėtis nustojama, lieka tik garsiai šaukiantieji ir tyliai klausantieji.

Durys lieka atviros

Todėl šią istoriją ir užrašėme. Ne kaip priekaištą, o kaip priminimą sau patiems: klausimas nėra nusikaltimas, atsakymas nėra pažeminimas, o pokalbis, net ir neįvykęs, kartais pasako daugiau nei įvykęs.

Į mums užduotą klausimą atsakėme. Mūsiškiai vis dar laukia atsakymo.

Kvietimas pasikalbėti galioja ir toliau. Jei kada nors panorėsite paaiškinti savo žodžius, nurodyti, kuris klausimas atrodė nesąžiningas, ar atkurti tą kontekstą, apie kurį rašėte, mūsų redakcija jus išklausys. Klausimus galime aptarti, pakeisti, papildyti. Vienintelė sąlyga ta pati, kuri galioja kiekvienam pokalbiui: kalbėtis.