Stasys Tumėnas. Su prezidentu Valdu Adamkumi – apie krepšinį

Kalbėti apie mūsų išeivijos sportą, jo istoriją yra ir kita priežastis – liepos pradžioje Palangoje vyksta XII Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, sutraukusios kelis tūkstančius dalyvių iš viso pasaulio. Pirmąją žaidynių dieną vyko ir mokslinė konferencija „Sporto reikšmė Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje, tautos vienybei ir pilietiškumui“.

Ta proga siūlau paskaityti mintis iš nuoširdaus susitikimo su J. E. prezidentu Valdu Adamkumi prezidentūroje. Pasikalbėjome apie JAV lietuvių gyvenimą išeivijoje, įspūdingas JAV lietuvių krepšinio komandos, kuriai jis vadovavo kelionėje į Pietų Ameriką, dar vėliau – į Australiją, pergales ten.

Penktasis ir septintasis Lietuvos prezidentas V. Adamkus, pats buvęs neblogas sportininkas, krepšininkas, lengvaatletis, puikiai prisimena tą kelionę. Priminsiu, kad jis sportuoti pradėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą mokydamasis Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Pasitraukęs iš Lietuvos, Vokietijoje 1946–1948 m. priklausė Augsburgo lietuvių sporto klubui „Dainava“, žaidė krepšinį, dalyvavo pabėgėlių lengvosios atletikos varžybose (išeivijos sporto istorijoje užfiksuota, kad jo 100 m bėgimo geriausias rezultatas – 10,8 s, o šuolių į tolį – 7,20 m). 1948 m. Pavergtųjų tautų sporto žaidynių Niurnberge lengvosios atletikos varžybose būsimasis prezidentas laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. 1947 m. Vokietijoje išrinktas į pirmąjį lietuvių Vyriausiąjį fizinio auklėjimo ir sporto komitetą (FASK) reikalų vedėju (1947–1949), laikinuoju pirmininku (1949, 1950). Atstovavo Lietuvai Tarptautiniame politinių pabėgėlių komitete (INCOPR).

Persikėlęs į JAV, V. Adamkus aktyviai įsitraukė į sporto veiklą, buvo Čikagos lietuvių sporto klubo „Grandis“ ir akademinio sporto klubo „Lituanica“ vienas steigėjų ir pirmininkų (1951–1953), Šiaurės Amerikos FASK (vėliau Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjunga, ŠALFASS) valdybos narys, pirmininkas (1981–1984 ir 1987–1991), šios sąjungos garbės narys (1997).

O pasikalbėti su garbiuoju prezidentu apie mažai Lietuvoje žinomas išeivijos krepšinio rinktinės keliones paskatino faktas, kad jis buvo tiesioginis tų įvykių liudininkas, Šiaurės Amerikos lietuvių krepšinio rinktinės vadovas išvykose į Pietų Amerikos valstybes (1959), Australiją (1964). O jeigu jau miniu Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, vykstančias Palangoje, tai ir tokių žaidynių istorijoje V. Adamkus paliko ryškų pėdsaką, jis buvo II Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, vykusių Čikagoje 1983 metais, organizacinio komiteto pirmininkas, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 metais buvo JAV lietuvių delegacijos IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, vykusių jau Lietuvoje, vadovas. Nuo 1990-ųjų ėjo ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atstovo JAV pareigas.

 S. Tumėnas su Prezidentu V. Adamkumi Prezidentūroje | Asmeninio archyvo nuotr.

Išvyka į Pietų Ameriką ir Australiją. Įspūdingi skaičiai.

Rinktinės išvykos drąsieji entuziastai ir subūrėjai buvo Valdas Adamkus ir Petras Petrutis, žurnalistas, aktyvus išeivis, vėliau vadovavęs „Margučio“ radijo programoms, daug metų bendradarbiavęs išeivijos spaudoje. Rūpintis rinktinės komplektavimu buvo įgaliotas treneris Vytautas Grybauskas, kuris, kaip rašo dar vienas sporto išeivijoje entuziastas Rimas Gaška, atrinko 20 krepšininkų, o į talkininkus pasikvietė ne bet ką, o buvusius prieškario Europos čempionus Feliksą Kriaučiūną ir Mykolą Ruzgį. Jie suformavo išvykai komandą, į kurią įėjo: Rimantas Dirvonis, Kęstutis Germanas, Valteris Kamarauskas, Algis Varnas, Jonas Valaitis, Albertas Šimkus, Juozas Skaisgiris, Algis Švelnys, Drąsutis Grabauskas, Art. Radvilas. Beje, dėl pastarojo buvo kilę daug ginčų. Jis buvo puikus Lojolos universiteto krepšininkas, universalus, aukštas žaidėjas, bet... nemokėjo lietuviškai (kaip dabar Ignas Brazdeikis).

Išvykai reikėjo lėšų. Ir čia savo organizacinius sugebėjimus parodė V. Adamkus, pritraukęs pagrindinį rėmėją Juozą Bačiūną. Kelionė truko 7 savaites, vienam nariui ji kainavo 680 dolerių. Jau išvykos metu paaiškėjo, kad reikėjo į komandą įtraukti dar nors du tris žaidėjus, nes buvo sužaista net 18 rungtynių, nukeliauta per 20 000 mylių, todėl žaidėjams teko atlaikyti didžiulius krūvius.

Ne vieną nustebino puikūs komandos rezultatai Pietų Amerikoje, nes žaisti teko ne su kokiomis nors mėgėjų, studentų rinktinėmis, o su to meto grandais: 1952 m. Helsinkio olimpiados prizininkais Urugvajaus rinktine, visada stipria Brazilijos rinktine. Kaip prisimena V. Adamkus, žavėjo visur jaustas lietuvių sirgalių palaikymas, puikus jausmas buvo išgirsti rungtynėse su Montevidėjo rinktine šūkius: „Lietuva!, Lietuva!“. Vienas iš pagrindinių išvykos siekių – skatinti nutautėjančio svetur jaunimo patriotizmą. O kad tai pasisekė padaryti, liudija ir vieno lietuvio išeivio žodžiai po rungtynių krepšininkams: „Jūs mano sūnų padarėte lietuvių patriotu!“ Pietų Amerikoje buvo sužaista 17 rungtynių, iš kurių 13 laimėtos, 4 – pralaimėtos (kažkodėl kai kuriuose statistikos šaltiniuose nebuvo įtrauktos draugiškos rungtynės su Brazilijos rinktine). Įsimintinos pergalės Medeline prieš Kolumbijos komandą 70:39, prieš Bogotos komandą 81:68, Urugvajuje prieš Montevidėjo rinktinę 80:70, Venesuelos Karakaso miesto rinktinę 80:64, prieš Trinidado rinktinę 59:49.

Lietuvių rinktinė priimta JAV ambasadoje Kanberoje. Pirmas iš kairės - P. Petrutis, trečias - V. Adamkus. | Asmeninio archyvo nuotr.

Išvykoje žaista ir su vietos lietuvių komandomis – nugalėtas Buenos Airių sporto klubas „Kovas“ 99:54, Urugvajaus Montevidėjo „Vytis“ 72:55. Išvykoje rezultatyviausiai žaidė Kentukio „Murray State College“ studentas A. Varnas, pelnęs net 367 taškus, J. Skaisgiris – 272, o A. Šimkus – 131 tašką. Beje, V. Adamkaus pastangomis pavyko išsiderėti, kad teisėjautų ne tik Pietų Amerikos teisėjai, bet po vieną teisėją iš abiejų komandų. Taigi jau minėtam žymiam sporto judėjimo JAV entuziastui R. Gaškai teko teisėjauti net 11 rungtynių.

Kaip prisimena V. Adamkus, vienas iš kelionės tikslų buvo priminti pasauliui Lietuvos vardą, išeivijos jaunajai kartai pabrėžti, kur jų tėvų šaknys, iš kur jie atvykę į Pietų Ameriką. Įvairiuose žiniasklaidos šaltiniuose skambėjo Lietuvos vardas, minėti žodžiai „American Lithuanians“, taigi lietuviai, gyvenantys Amerikoje, o ne lietuvių kilmės amerikiečiai. Tas niuansas visur buvo akcentuojamas. Įdomi detalė, kad Varnas, Valaitis, Grybauskas keliavo su Lietuvos pasais, o Pietų Amerikos konsulatai Čikagoje juos pripažino ir išdavė vizas. Jaunosioms lietuvių atžaloms išvykoje darė įspūdį užrašai laikraščiuose: „Triunfo el team de Lituanos“, „Bienvenidos. Basketbalistas „Lituanos Americanos“ representantes de Lituania Libre“, „Magnifica a exibacao do Lithuanian“.

Vienas iš pagrindinių išvykos siekių – skatinti nutautėjančio svetur jaunimo patriotizmą.

V. Adamkaus vadovaujama rinktinė lankė Pietų Amerikos valdžios atstovus, susitiko su Kolumbijos švietimo ministru, San Paulo burmistru, gubernatoriais, San Paulo kardinolu, vyskupais Kolumbijoje ir Venesueloje. Aišku, neaplenktos tose šalyse Amerikos ambasados, konsulatai, apsilankyta Lietuvos pasiuntinybėje Urugvajuje, visur susitikta, bendrauta su lietuvių bendruomenėmis.

Kaip prisimena V. Adamkus, jaudino ten gyvenančių lietuvių dėmesys, jausmai, išsilieję ašaromis. Buvo rungtynių, susitikimų po jų, į kuriuos susirinkdavo net keli šimtai lietuvių. Taigi tikslas priminti Lietuvos vardą pasiteisino. Tai liudija ir Venesuelos lietuvių tuometinio pirmininko Jurgio Bieliūno pasakyti žodžiai: „Jūsų žygis – Lietuvos ir lietuvių vardo kėlimas Pietų Amerikoje. Jis bus įrašytas į ateinančios Lietuvos istoriją. Su šia išvyka visiškai pataikyta į Pietų Amerikos lietuvių širdį.“

Prezidentas V. Adamkus pokalbio metu užsiminė ir apie vieną kiek pikantišką, bet jokiais konkrečiais argumentais nepatvirtintą detalę – lietuvių delegacijos vadovai girdėję kalbų, kad Pietų Amerikos lietuviai net darę statymus, kad rungtynėse išloš lietuvių komanda. Vadovai apie tai nesakė žaidėjams, kad nepakenktų, kad žaidėjai nesijaudintų besistengdami, kad vietos lietuviai neprarastų turto...

Iš kairės: V. Memėnas, V. Grybauskas, R. Gaška po rungtynių Australijoje. | V. Memėno asmeninio albumo nuotr.

Kadangi išvyka į Pietų Ameriką buvo labai sėkminga, naudinga ir prasminga, iš karto po jos žurnalistas P. Petrutis ėmė kalbėti apie kitą žingsnį, kuris ir buvo žengtas 1964 metais – JAV lietuvių krepšinio rinktinė, vėl vadovaujama V. Adamkaus, išsiruošė į Australiją. Australija – didžiulė šalis, todėl specialiai tam įsteigti lietuvių vietiniai komitetai derino varžovų sąrašus, datas, laiką. Šįkart V. Adamkui talkino Tėvas J. Borevičius, K. Drunga, V. Grybauskas, V. Grėbliūnas, P. Kisielius, B. Nainys, P. Petrutis ir J. Šoliūnas. Rimtas pasirengimas davė gerų vaisių, pasimokyta iš praeitos kelionės klaidų dėl žaidėjų, vadovai turėjo dar platesnį kandidatų sąrašą, iš kurio išvykai atrinkta vienuolika: A. Varnas, E. Modestavičius, E. Šilingas, E. Slomčinskas, A. Adzima, V. Bazėnas, V. Sedlickas, A. Jankauskas, F. Čekauskas, L. Jesevičius, A. Motiejūnas.

Dauguma žaidėjų buvo nauji, o treneriu išliko V. Grybauskas, jam talkino dabar Detroite gyvenantis Viktoras Memėnas. Komanda prieš išvyką 10 dienų gyveno ir treniravosi „Tabor Farm“, o į Australiją juos oficialiai išlydėjo Lietuvos generalinis konsulas P. Daudžvardis. Daug linkėjimų komandai tada išsakė ir 1939 metų Europos čempionas Pranas Lubinas. Įdomu, kad Latvijoje tada jis sulaukė priekaištų, protestų dėl savo ūgio, o į Australiją išlydėtoje komandoje savo ūgiu jis tebūtų buvęs ketvirtas...

Pirmosios rungtynės tolimojoje Australijoje nebuvo lengvos, bet rinktinė iškovojo pergalę prieš Sidnėjaus „Paratel“ komandą 84:49, o antrą kelionės dieną įveikta ir Naujojo Pietų Velso komanda 82:58. Kad suprastume žaidimo lygį, pasakysiu, kad toje komandoje žaidė net 4 Australijos olimpinės rinktinės žaidėjai, tarp jų žymusis kapitonas J. Heardas. Sidnėjaus rinktinė buvo įveikta 96:66, po jų komandą priėmė Sidnėjaus burmistras. Vietos spauda akcentavo lietuvių individualų meistriškumą, puikią kovą dėl atšokusių kamuolių. Įsiminė ir viešnagė Tasmanijos sostinėje Hobarte, kur pasiekta pergalė rekordiniu rezultatu 105:49. Tiesa, būta ir šalto dušo – pralaimėta Viktorijos rinktinei 58:67. Nepadėjo nei tautiniai šokiai, nei oficialios kalbos prieš rungtynes.

 Atkakli kova po krepšiu | A. Fišerio nuotr.

Varžovų pajėgumą, rungtynių lygį liudijo ir Australijos rinktinės narių pavardės: W. Wyattas, B. Hackwillis, L. Gaze’as. Girdėta pastaroji pavardė? Taip, tai Lindsay Gaze’as, žymus žaidėjas ir vėliau treneris, kurio sūnų Andrew Gaze’ą puikiai prisimena Lietuvos sirgaliai iš Australijos ir Lietuvos rinktinių susitikimų 1996 m. Atlantos ir 2000 m. Sidnėjaus olimpiadose. A. Gaze’as, vienas ryškiausių pastarojo šimtmečio Australijos rinktinės žaidėjų, dalyvavęs net penkiose olimpinėse žaidynėse, Australijos krepšinio lygoje rungtyniavo 22 metus – tiek pat, kiek ir jo tėvas. Tėvas ir sūnus pajuto, koks kietas riešutėlis yra lietuviai krepšininkai. Andrew Sidnėjuje ir Atlantoje svajonei iškovoti olimpinį medalį sutrukdė Lietuvos rinktinė, kuri abu kartus įveikė Australijos krepšininkus kovoje dėl trečiosios vietos. Sakoma, kad australas tai prisimena kaip košmarą...

Lietuviams pavyko saldus revanšas prieš Viktorijos komandą, po rimtų pokalbių, rungtynių analizės varžovams atsirevanšuota 85:63, tai lėmė detalės, kad lietuviams pavyko pristabdyti tą patį L. Gaze’ą ir buvusį NBA profesionalą R. Davalosą.

Kelionės į Australiją metu susitikta ir su Australijos latvių rinktine, kurioje žaidė Australijos rinktinės narys J. Dancis. Latviai įveikti po rimtos kovos (juokauta, kad panašiai kovota tarp baltų Europos čempionatuose prieš karą) 97:78.

Paaiškėjo, kad gerai žaidžia ir Australijos lietuvių komandos, nors buvo įveikti ir Adelaidės „Vytis“ 84:61, vėliau ir Australijos lietuvių rinktinė 86:57. Kaip man pasakojo P. Petrutis, vietos žaidėjams nepadėjo nei policijos orkestras, grojęs Lietuvos himną, nei konsulo įkvepiantys žodžiai.

Išvykos vyšnia ant torto – dvejos rungtynės. Pirmoji – su Pietų Australijos „Visų žvaigždžių“ rinktine, kuri nugalėta 103:82. Įspūdinga pergalė, nes varžovų komandoje žaidė net 6 Australijos rinktinės žaidėjai.

Pamačiusi, kokia stipri yra atvykusi lietuvių komanda, su ja išbandyti jėgas panoro ir Australijos olimpinė rinktinė. Vyko kova, kuria gėrėjosi balsus praradę žiūrovai salėje ir ją stebėję televizijos ekranuose. Nors varžovai žaidė šiurkštokai, traumavo net kelis žaidėjus (Sedlicką, Jesevičių), lietuvių komanda išplėšė įspūdingiausią išvykos pergalę rezultatu 93:88. Kadangi mūsiškiai patyrė daug traumų, vėliau į komandą buvo įtraukti ir treneriai V. Grybauskas, R. Gaška, V. Memėnas. Pastarąjį pakalbinau. Niekada nuo krepšinio neatitolęs, stebintis lietuvių žaidimą NBA komandose detroitiškis Viktoras Memėnas prisimena išvyką į Australiją ir lietuvių pergales: „Žaidėme su geriausiomis Australijos komandomis. Laimėjome net prieš Australijos olimpinę rinktinę, kuri rengėsi Tokijo olimpinėms žaidynėms, tą vasarą laimėjo kvalifikacinį turnyrą, o Tokijo olimpiadoje iškovojo 9 vietą.

Stasys Tumėnas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Spauda tada rašė, kad Australijos rinktinės žaidėjas Hody, žaidęs anksčiau su lietuviais, sakęs, kad olimpiadoje lietuvių rinktinė būtų galėjusi varžytis ir būtų buvusi kandidatė žaisti finale! Tos rungtynės buvo rodomos per televiziją visoje Australijoje. Tai pačiai Tokijo olimpiadai rengėsi ir Kanados rinktinė, kuri po išvykos paprašė sužaisti su jais. Taigi grįžę iš Australijos, už poros savaičių po dramatiškos kovos ir pratęsimo laimėjome ir prieš Kanados olimpinę komandą 96:86 (79:79). Kanadiečiai nelabai buvo patenkinti. Krepšininkų laimėjimai, išvyka daug prisidėjo prie Australijos lietuvių, ypač jaunimo, lietuvybės išlaikymo ir pasididžiavimo jausmo stiprinimo. Nereikėjo jiems jaustis prastesniems už vietinius australus. Išvyka parodė, koks buvo geras Amerikos lietuvių krepšinio lygis.“

Ilgai prisiminsiu šiltą susitikimą su J. E. prezidentu Valdu Adamkumi prezidentūroje. Pasikalbėjome apie JAV lietuvių gyvenimą išeivijoje, įspūdingas JAV lietuvių krepšinio komandos, kuriai jis vadovavo kelionėje į Pietų Ameriką, dar vėliau į Australiją, pergales ten. Pasikalbėjome ir apie P. Petručio vedamas „Margučio“ radijo laidas; Šiaulius, miesto merą A. Visocką, prezidento sąsajas su mūsų miestu. Bet šįkart tekstas buvo apie tai, kaip sportas padeda garsinti, priminti Lietuvą. Toks buvo tada JAV lietuvių krepšininkų tikslas, toks ir dabar Palangoje vykstančių Pasaulio lietuvių sporto žaidynių tikslas. Ir tai ne „parapinis menkniekis“, o siekis išlaikyti jaunimą „prie lietuviško kamieno“.