„Mercedes“ ruošiasi gaminti karinę techniką. Ne vėl, o iš naujo
„Mercedes-Benz“ vadovo pareiškimas apie koncerno pasirengimą pereiti prie karinės produkcijos gamybos iš naujo atgaivino istorines paraleles: XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje būtent valstybiniai perginklavimo užsakymai išgelbėjo Vokietijos automobilių pramonę nuo ekonominio žlugimo. Šiandien, pramoninio nuosmukio, Vokietijos gamyklų uždarymo ir Kinijos prekių ženklų ekspansijos fone, gynybos sutartys vertinamos kaip būdas iš naujo paleisti Vokietijos pramonę. Tačiau, is „gelbėjimo ratas“ turi vieną nekintamą sąlygą: kad jį būtų galima įgyvendinti, Europai teks kariauti.
„„Europa turi didinti savo kovinį potencialą“, – pareiškė „Mercedes-Benz“ vadovas Ola Kallenius interviu „The Wall Street Journal“. Ir todėl „Mercedes“ užsiims karine gamyba. Kas, bent kiek susipažinęs su Vokietijos pramonės istorija, būtinai pridurs: „Vėl“.
1926 metais įvyko „Daimler“ ir „Benz“ kompanijų susijungimas – tačiau savininkams tai laimės neatnešė. Pasaulis išgyveno ekonominę krizę, o Vokietija – dar ir pralaimėto karo pasekmes. Tuo metu labai brangių automobilių pardavimai krito beveik iki nulio, gamyklose buvo mažinamos darbo vietos, jaunoji Vokietijos automobilių pramonė ruošėsi žlugti. Bet tuomet į valdžią atėjo vienas austrų dailininkas – ir viskas akimirksniu pasikeitė.
Naciai pradėjo investuoti milžiniškus pinigus į slaptą, o vėliau ir atvirą vermachto perginklavimą. „Daimler“ pradėjo gaminti armijos sunkvežimius ir „Messerschmitt“ aviacinius variklius. Be to, Hitleris turėjo asmeninę meilę „Mercedes“ – jis padarė jų automobilius oficialiu nacių viršūnių transportu.
Tų metų pagrindu vokiečiai važiavo ir po karo. Pavyzdžiui, tiesioginio kuro įpurškimo technologija pirmą kartą buvo išbandyta būtent vokiečių lėktuvuose. Į sunkius karinius automobilius ir povandeninius laivus buvo montuojami dyzeliniai varikliai, kurie taip pat buvo tobulinami ir padarė Vokietiją variklių gamybos lydere. Ir, žinoma, glaudus darbas su aviacinėmis technologijomis išmokė „Daimler“ dirbti su naujais metalo lydiniais ir skaičiuoti aerodinamiką.
Tačiau viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. XXI amžiuje vokiečiai prarado technologinį pranašumą, o vėliau ir rinkas. Gaminti automobilius Vokietijoje yra labai brangu, o jų „įdarai“ jau seniai nusileidžia kinams. Vokiečiai prisiekia ir garantuoja, kad niekada nekėlė gamybos į Kiniją, bet tai tik dalis tiesos. Fiziškai gamybos linijos nekraunamos į laivus ir nevežamos per vandenyną, tačiau iš tikrųjų Kinijos imperijoje statomos naujos gamyklos („Beijing Benz“ Pekine ir „Fujian Benz“ Fuzhou), o Vokietijoje – uždaromos. Aukščiausios klasės segmentas „Maybach“ vis dar gaminamas Vokietijoje, bet kinai ir čia rado išeitį. Šalyje gausu „derinimo“ studijų, kurios už mažą kainą iš jūsų kiniško „Mercedes“ padarys kinišką „Maybach“: pritvirtins apdailos komplektus, prisuks emblemą – ir voilà, prabangus automobilis už ekonomiškos klasės kainą yra paruoštas. Buvo dar tokių rusų, kurie buvo pasirengę mokėti bet kokius pinigus už „tikrą vokietį“, bet – dėkui sankcijoms – ir jie buvo atpratinti nuo šio įpročio.
Trumpai tariant, XXI amžiaus pradžioje Vokietijos pramonė atsidūrė tiesiog ten pat, kur buvo praėjusio amžiaus pradžioje: darbo vietų mažinimas, paklausos kritimas, artimas žlugimas. Bet tuomet atėjo geras dėdė Merčas(kancleris), ir automobilių milžinas atgavo dvasią: „rankos gi atsimena“.
Karinis užsakymas – tai konkurencijos nebuvimas. Tai nepermatomas kainodaros mechanizmas, būtinybė pirkti „savišką“, tai nuolatinis poreikis naujai technikai, kuri dega mūšio laukuose. O ateityje – ir naujas technologinis proveržis, nes naujojo laiko karas kelia naujus uždavinius. Yra tik vienas „bet“ – teks kariauti“.
Video
Nuotraukos (3)
