1926-ųjų perversmas: naktis, kai kariuomenė išvaikė Seimą

Prieš 100 metų, 1926 m. gruodžio 17-osios naktį, Kauno įgulos kariuomenės daliniai įvykdė valstybės perversmą. Jie užėmė svarbiausias valstybės įstaigas, suėmė ministrus, prezidentui Kaziui Griniui paskyrė namų areštą ir išvaikė posėdžiavusį Seimą. Po dviejų dienų prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. Taip baigėsi parlamentinės demokratijos laikotarpis, o perversmo metu „laikinai“ perimta valdžia išsilaikė keturiolika metų – iki 1940-ųjų.

Pusmetis, kuris pakeitė politinę jėgų pusiausvyrą

Perversmo ištakų reikia ieškoti tų pačių metų pavasarį. 1926 m. gegužės 8–10 d. vyko Trečiojo Seimo rinkimai. Iš 85 mandatų krikščionių demokratų blokas gavo 30, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 22, socialdemokratai – 15, tautinių mažumų atstovai – 13, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2. Pirmą kartą nuo 1920 m. krikščionys demokratai neteko daugumos.

Valdžią perėmė kairiojo centro koalicija – valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, remiami dalies mažumų atstovų. Respublikos prezidentu buvo išrinktas Kazys Grinius, o vyriausybei nuo birželio vadovavo valstietis liaudininkas Mykolas Sleževičius. Jam tai buvo jau trečioji premjero kadencija.

Naujoji valdžia ėmėsi reformų. Liepos 26 d. priimtas platus Amnestijos įstatymas, panaikinta nuo nepriklausomybės pradžios galiojusi karo padėtis, karo teismai ir karo cenzūra, sušvelninti spaudos ir susirinkimų ribojimai, atsisakyta mirties bausmės. Priimtas ligonių kasų įstatymas, rengtas civilinės metrikacijos projektas.

Reformos sugrąžino pilietines laisves, bet sukėlė stiprią dešiniosios opozicijos reakciją. Dauguma amnestuotų politinių kalinių buvo komunistai, todėl laisvesnė viešoji erdvė buvo vaizduojama kaip valstybės silpnumas. Birželio 13 d. Kaune vyko apie 400 žmonių komunistų demonstracija, o lapkričio 21 d. policija išvaikė apie 600 studentų demonstraciją prieš „bolševizaciją“.

Įtampa iš kelių pusių

Politinius ginčus aštrino ekonominiai sunkumai. Po 1924 ir 1926 m. nederliaus eksportas smuko nuo 267 mln. litų 1924 m. iki 253 mln. litų 1926 m., mažėjo indėliai ir iždo pajamos. Vyriausybė planavo taupyti: mažinti aukštųjų valdininkų algas, paleisti į atsargą kelis šimtus karininkų, 1927 m. biudžete apkarpyti dvasininkų algas ir subsidijas katalikiškoms mokykloms. Taip nepasitenkinimas pasiekė ir kariuomenę, ir Bažnyčią.

Nerimą kėlė ir tarptautiniai klausimai. 1926 m. rudenį Lietuvoje atsirado dešimtys naujų privačių lenkiškų pradinių mokyklų, o Lenkija tuo pat metu uždarinėjo lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte. Rugsėjo 28 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir SSRS nepuolimo sutartis, Seimo ratifikuota lapkričio 5 d., opozicijai tapo dar vienu argumentu kaltinti valdžią prosovietiškumu.

Lietuva nebuvo išimtis. 1922 m. Italijoje valdžią perėmė Benito Mussolini, o 1926 m. gegužę Lenkijoje Józefas Piłsudskis kariniu perversmu nuvertė vyriausybę. Varšuvos kautynėse žuvo per 370 žmonių.

Sąmokslas, apie kurį žinojo ne vienas

Perversmą nuo 1926 m. rugsėjo slapta rengė Kauno įgulos karininkai, susiję su Slaptąja karininkų sąjunga. Tarp organizatorių minimi pulkininkai Teodoras Daukantas ir Jonas Petruitis, kapitonas Antanas Mačiuika, lakūnas Steponas Darius. Perversmo štabą sudarė generolas Kazys Ladyga, Vladas Skorupskis ir majoras Povilas Plechavičius. Konkretų planą parengė ir jo vykdymui iš esmės vadovavo V. Skorupskis.

Iki gruodžio vidurio planas buvo detalizuotas, apie jį informuoti tautininkų ir krikščionių demokratų vadovai. Kiek ir kada apie jį žinojo A. Smetona, istorikai vertina nevienodai. Augustinas Voldemaras 1931 m. teigė, kad Smetona perversmą planavo nuo 1925 m., o Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis tvirtino, kad jis apie planą žinojo, bet jo nei įkvėpė, nei organizavo.

Gandai apie sąmokslą sklido. Juos girdėjo socialdemokratai, perspėjimų gavo ir vyriausybė, o gruodžio 16-osios vakarą M. Sleževičių įspėjo net SSRS konsulas. Ryžtingų atsakomųjų veiksmų nesiimta.

Antanas Smetona

Perversmo naktis

Gruodžio 16-osios vakarą Kaune buvo minimas prezidento K. Griniaus 60-mečio jubiliejus. Tarp 1 ir 2 val. nakties kariuomenė pradėjo operaciją. Pagrindinė jėga buvo Antrasis pėstininkų pulkas, jį rėmė husarai, karo aviacija ir šarvuočiai. Kariams buvo sakoma, kad bręsta komunistų sukilimas ir reikia ginti valstybę. Daliniai apsupo paštą, telegrafą, Prezidentūrą, Seimą, Krašto apsaugos ministeriją ir Generalinį štabą.

Apie 3 val. ryto P. Plechavičius telefonograma paskelbė, kad „bolševikų sukilimas“ likviduotas, ir įvedė karo padėtį. Ministrai buvo suimti, prezidentui paskirtas namų areštas, Seimas išvaikytas. Valdžia paimta beveik be pasipriešinimo. Pulkininkas Kazys Škirpa bandė telkti perversmui nepritariančias pajėgas, bet buvo greitai nuginkluotas ir suimtas.

P. Plechavičius pasiskelbė diktatoriumi, o tą pačią dieną kariuomenės vardu pasiūlė A. Smetonai perimti valstybės vadovo pareigas.

Konstitucinė procedūra po ginklų

Perversmininkai siekė, kad valdžios pasikeitimas atrodytų teisėtas. Gruodžio 17-osios vakarą, spaudžiama perversmininkų, M. Sleževičiaus vyriausybė atsistatydino. K. Grinius, įtikinėjamas ir pasakojimais apie gresiantį Lenkijos puolimą, atsistatydinimą priėmė, pavedė sudaryti kabinetą A. Voldemarui ir pats pasitraukė. A. Smetona ir A. Voldemaras raštu pažadėjo laikytis 1922 m. Konstitucijos.

Gruodžio 19 d. į Seimo posėdį susirinko 42 nariai. Seimo pirmininku išrinktas Aleksandras Stulginskis kelioms valandoms tapo formaliu valstybės vadovu, o tada prezidentu buvo išrinktas A. Smetona: 38 balsavo už, 2 – prieš, 2 susilaikė. Socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų posėdyje nebuvo. Gruodžio 20 d. karo padėtį patvirtino jau naujasis prezidentas.

Represijos ir „laikinos“ valdžios įsitvirtinimas

Perversmininkai skelbė užkirtę kelią gruodžio 20 d. planuotam komunistų sukilimui, tačiau tokio plano įrodymų istoriniuose šaltiniuose nerasta. Buvo suimta apie 350 komunistų. Keturi Lietuvos komunistų partijos veikėjai – Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas – karo lauko teismo nuteisti mirti ir gruodžio 27-osios rytą sušaudyti Kauno VI forte. Netrukus įsteigta Varnių koncentracijos stovykla, iki jos uždarymo 1931 m. per ją praėjo daugiau kaip tūkstantis kalinių.

Krikščionys demokratai perversmą rėmė manydami, kad tai laikina priemonė ir netrukus vyks nauji rinkimai. Jų viltys neišsipildė. 1927 m. balandį, Seimui pareiškus nepasitikėjimą A. Voldemaro vyriausybe, A. Smetona Seimą paleido ir per Konstitucijos numatytus du mėnesius naujų rinkimų nepaskelbė. Netrukus krikščionys demokratai pasitraukė iš vyriausybės, ir valdžia liko tautininkų rankose. Kito Seimo Lietuva sulaukė tik 1936 m.

Pasipriešinimo būta: 1927 m. rugsėjo 9 d. kilo Tauragės sukilimas, po kurio 8 jo dalyviai buvo sušaudyti. 1928 m. gegužės 15 d. A. Smetona paskelbė naują Konstituciją, išplėtusią prezidento galias, o 1938 m. Konstitucija autoritarinį modelį įtvirtino galutinai. 1936 m. vasarį uždraustos visos politinės partijos, išskyrus tautininkų sąjungą.

Ilgas atminties kelias

Sovietmečiu gruodžio 17-oji buvo vadinama „fašistiniu perversmu“, o keturi sušaudyti komunistai tapo oficialaus kulto dalimi. Po 1990-ųjų istorikai, tarp jų Alfonsas Eidintas, Liudas Truska ir Zenonas Butkus, perversmą ėmė tyrinėti plačiau. Tarptautinėje istoriografijoje A. Smetonos režimas dažniausiai apibūdinamas kaip autoritarinis ir nacionalistinis. Atvirų klausimų lieka iki šiol: ką tiksliai žinojo vyriausybė, kokį vaidmenį suvaidino A. Smetona ir kodėl visuomenė į perversmą reagavo taip tyliai.