Džekas Londonas: gyvenimas kaip meteoras

1876 m. sausio 12 d. – 1916 m. lapkričio 22 d. Vos keturiasdešimt metų, o į juos tilpo keli gyvenimai: konservų fabriko darbininko, austrių pirato, jūreivio, valkatos, kalinio, aukso ieškotojo, socialisto, karo korespondento, ūkininko ir vieno skaitomiausių savo epochos rašytojų. 2026-ieji – Džeko Londono 150-ųjų gimimo metinių metai, o lapkričio 22-ąją sukaks 110 metų nuo jo mirties. Tai gera proga prisiminti žmogų, kurio knygos apie šunis, jūrą, auksą ir alkį skaitomos iki šiol. Tačiau jo istorija prasideda ne Jukone ir ne šlovėje, o San Franciske – nuo kūdikio, kuriam reikėjo pieno, ir moters, kuri tą pieną davė.

Berniukas be tėvo, bet ne be meilės (1876–1889)

Būsimasis rašytojas gimė San Franciske kaip Johnas Griffithas Chaney. Jo motina Flora Wellman, mokytoja ir spiritizmo seansų rengėja, gyveno su klajojančiu astrologu Williamu Chaney'umi. Sužinojęs apie nėštumą, šis išėjo ir tėvystės nepripažino. Flora po gimdymo sirgo ir negalėjo žindyti kūdikio.

Tada į jo gyvenimą atėjo Virginia Prentiss, vadinama Jennie, – anksčiau vergijoje gyvenusi moteris, tomis pačiomis dienomis netekusi savo kūdikio. Ji priglaudė mažylį ir maitino jį krūtimi, kol jis buvo atjunkytas. Tai nebuvo trumpas epizodas: Prentissų namai Džekui tapo stabilumo sala, į kurią jis grįždavo visą vaikystę. Vėliau, jau išgarsėjęs, jis savo „Mammy Jennie“ rėmė iki pat mirties.

1876 metų rugsėjį Flora ištekėjo už Pilietinio karo veterano, našlio Johno Londono, ir berniukas gavo patėvio pavardę. Šeima dažnai kraustėsi po Oklando ir San Francisko apylinkes, bandė ūkininkauti, bet visur lydėjo nepriteklius. Mažasis Džekas anksti pamėgo knygas – Oklando viešojoje bibliotekoje bibliotekininkė Ina Coolbrith, vėliau pirmoji Kalifornijos poetė laureatė, padėjo jam rinktis skaitinius, ir jis tai prisiminė visą gyvenimą. Visą tiesą apie savo kilmę jis sužinojo tik 1897 metais, kai, būdamas dvidešimt vienerių, parašė W. Chaney'ui laišką ir gavo atsakymą, kad šis niekaip negalįs būti jo tėvas. Tai jį skaudžiai sukrėtė.

Austrių piratas ir žuvininkystės patrulis (1889–1892)

Baigęs pradinę mokyklą, keturiolikmetis Džekas įsidarbino Hickmotto konservų fabrike Oklande. Dirbdavo po dešimt ir daugiau valandų per dieną už dešimt centų per valandą. Iš šio alinančio darbo jis pabėgo į laisvę, kokią tik galėjo įsivaizduoti: penkiolikos iš Jennie Prentiss pasiskolino 300 dolerių ir nusipirko burinį laivelį „Razzle Dazzle“. Taip jis tapo austrių piratu San Francisko įlankoje – naktimis rinkdavo austres iš privačių augyklų, o per vieną naktį galėdavo uždirbti daugiau nei fabrike per kelias savaites.

Netrukus jis perėjo į kitą pusę – įsidarbino Kalifornijos žuvininkystės patrulyje ir gaudė tokius brakonierius, koks neseniai buvo pats. Šias patirtis jis vėliau aprašė apsakymų rinkinyje „Žuvininkystės patrulio pasakojimai“ (Tales of the Fish Patrol) ir autobiografinėje knygoje „Džonas Miežiagrūdis“ (John Barleycorn). Tuo metu jis jau buvo susipažinęs ir su alkoholiu – ši pražūtinga draugystė lydėjo jį visą gyvenimą.

Jūra ir pirmasis apdovanojimas (1893)

1893 metų pradžioje septyniolikmetis Londonas išplaukė ruonių medžiotojų škuna „Sophie Sutherland“ į Japonijos krantus ir Beringo jūrą. Grįžęs į San Franciską, jis rado šalį, apimtą ekonominės krizės, ir vėl dirbo už centus – džiuto fabrike, elektrinėje, kur žarstė anglis. Tais pačiais metais jis laimėjo laikraščio „San Francisco Morning Call“ jaunųjų autorių konkursą su apsakymu „Taifūnas prie Japonijos krantų“ ir gavo 25 dolerių premiją. Tai buvo pirmasis ženklas, kad žodžiai gali ištraukti jį iš skurdo.

Valkatos kelias ir kalėjimas (1894)

1894 metų pavasarį Džekas prisijungė prie „Kelly armijos“ – bedarbių žygio į Vašingtoną, kuris buvo didesnio, Jacobo Coxey'io vadovaujamo protesto dalis. Žygiui iširus, jis toliau keliavo vienas, slapta važinėdamas prekiniais traukiniais. Atvykęs pasižiūrėti Niagaros krioklio, jis buvo suimtas Niagara Falso mieste už valkatavimą ir be tikro teismo proceso nuteistas trisdešimčiai parų Erio apygardos kalėjime Bafale.

Tai, ką jis ten pamatė – žiaurumas, prievarta, žmonės, kuriuos visuomenė išmetė lyg atliekas, – jį iš esmės pakeitė. Jis suprato, kad ir jam gresia nugrimzti į tą patį „socialinį dugną“, jei pasikliaus vien raumenimis. Grįžęs namo, jis nusprendė duoną užsidirbti galva, o ne raumenimis, o vėliau šią kelionę aprašė knygoje „Kelias“ (The Road, 1907).

Knygos, universitetas ir socializmas (1895–1897)

Devyniolikmetis Londonas grįžo į Oklando vidurinę mokyklą, sėdo į suolą greta gerokai jaunesnių mokinių, rašė į mokyklos laikraštį ir iš visų jėgų mokėsi pats. 1896 metais po kelių mėnesių intensyvaus pasiruošimo jis išlaikė stojamuosius egzaminus į Kalifornijos universitetą Berklyje, tačiau po vieno semestro pinigų stoka privertė studijas mesti.

Tais pačiais metais jis įstojo į Socialistų darbo partiją. Gatvėse sakydavo kalbas apie darbininkų teises, buvo net suimtas už kalbą, pasakytą viešoje vietoje be leidimo, o spauda jį praminė „berniuku socialistu iš Oklando“. Socializmo idėjoms, nors ir savitai suprastoms, jis liko ištikimas beveik visą gyvenimą.

Klondaikas: aukso nerado, bet rado istorijas (1897–1898)

1897 metų liepą, vos pasklidus žiniai apie aukso radinius Jukone, dvidešimt vienerių Londonas kartu su svainiu Jamesu Shepardu išplaukė į šiaurę. Svainis netrukus pasuko atgal, o Džekas perėjo garsiąją Čilkuto perėją ir žiemojo Jukono krašte, prie Stiuarto upės. Aukso jis rado vos už kelis dolerius. Užtat jis patyrė žiaurų šaltį, alkį ir skorbutą, nuo kurio neteko keturių priekinių dantų. 1898 metų vasarą jis valtimi nuplaukė beveik 2 000 mylių (apie 3 200 km) Jukono upe iki Beringo jūros ir grįžo į Kaliforniją ligotas ir be pinigų.

Tačiau jis parsivežė kai ką vertingesnio už auksą – istorijas ir žmones: aukso ieškotojus, indėnus, šunų kinkinių vadeliotojus, žmones, kuriuos šiaurė išbando iki paskutinės ribos. Vėliau jis sakė, kad būtent Klondaike rado save.

Tūkstantis žodžių per dieną (1898–1902)

Grįžęs namo, Londonas ėmė rašyti su beveik karine drausme – po tūkstantį žodžių kasdien, nepaisant nuovargio ir nesėkmių. Leidėjai jo kūrinius atmesdavo dešimtimis, o jis su motina vertėsi tuo, ką pavykdavo užstatyti lombarde. Lūžis įvyko 1899 metais: žurnalas „Overland Monthly“ išspausdino jo apsakymą „Tam, kuris kelyje“ (To the Man on Trail), o 1900 metais pasirodė pirmoji jo knyga – šiaurės apsakymų rinkinys „Vilko sūnus“ (The Son of the Wolf).

1900 metų balandį jis vedė Bessie Maddern. Šeimoje gimė dvi dukterys – Joan (1901) ir Bess, vadinama Becky (1902). Tačiau ši santuoka buvo sudaryta labiau iš proto nei iš meilės, ir jau 1903 metais Londonas paliko šeimą.

1902 metų vasarą jis, persirengęs skurdžiumi, kelias savaites gyveno Londono Ist Endo lūšnynuose ir aprašė didžiausios pasaulio imperijos sostinės skurdą knygoje „Bedugnės žmonės“ (The People of the Abyss, 1903). Šį darbą jis pats vadino mylimiausia savo knyga.

Šlovė (1903–1907)

1903 metais pasirodė „Protėvių šauksmas“ (The Call of the Wild) – istorija apie prijaukintą šunį Baką, kuriame Klondaiko žiaurumas pažadina laukinę prigimtį. Teises į knygą Londonas pardavė leidyklai „Macmillan“ už 2 000 dolerių, o knyga tapo vienu perkamiausių amerikiečių literatūros kūrinių ir nuo to laiko nuolat perleidžiama. Netrukus Londonas buvo žinomas visame pasaulyje.

1904 metais laikraščių magnato Williamo Randolpho Hearsto užsakymu jis vyko į Rusijos–Japonijos karą korespondentu ir kelis kartus buvo sulaikytas japonų kariškių. Tais pačiais metais pasirodė „Jūrų vilkas“ (The Sea-Wolf), o 1906-aisiais – „Baltoji iltis“ (White Fang), savotiškas „Protėvių šauksmo“ veidrodinis atspindys: laukinis vilkšunis mokosi pasitikėti žmogumi.

1905 metų lapkritį, kitą dieną po skyrybų, Londonas vedė Charmian Kittredge – energingą, laisvos dvasios moterį, kuri tapo jo bendražyge, sekretore ir nuotykių partnere. Tais pačiais metais jis nusipirko pirmuosius žemės sklypus Glen Elene, Sonomos slėnyje, ir pradėjo kurti ūkį, kurį pavadino „Beauty Ranch“ – Gražiąja ranča.

Džekas ir Charmian London

Kelionė jachta „Snark“ (1907–1909)

1907 metų balandį Londonas su žmona ir nedidele įgula išplaukė aplink pasaulį jachta „Snark“, pastatyta pagal jo paties sumanymą. Jie aplankė Havajus, Markizų salas, Taitį, Samoa, Fidžį ir Saliamono salas, tačiau kelionę teko nutraukti: Londoną kamavo atogrąžų ligos, ir jam teko gydytis Australijoje. Įspūdžiai sugulė į knygą „Snarko kelionė“ (The Cruise of the Snark) ir Pietų jūrų apsakymus.

Tuo pačiu metu išėjo du svarbiausi jo „idėjų“ romanai. „Geležinis kulnas“ (The Iron Heel, 1908) – distopija apie oligarchijos įsigalėjimą Amerikoje. Šią knygą vėliau labai vertino George'as Orwellas. „Martinas Idenas“ (Martin Eden, 1909) – beveik autobiografinis romanas apie jūreivį, tampantį rašytoju, ir apie tai, kad šlovė neužpildo vidinės tuštumos.

Gražioji ranča ir „Vilko namai“ (1909–1913)

Grįžęs Londonas visą energiją sutelkė į ūkį. Ranča išaugo iki maždaug 1 400 akrų (apie 570 hektarų). Joje jis išbandė pažangius ūkininkavimo metodus – terasas, sėjomainą, – augino gyvulius, sodino eukaliptus. Kartu rašė be atvangos: nors buvo vienas geriausiai apmokamų rašytojų pasaulyje, ūkis ryte rijo pinigus.

Jo svajonė buvo „Vilko namai“ (Wolf House) – milžiniškas akmens ir raudonmedžio pastatas su 26 kambariais. 1913 metų rugpjūčio 22-osios naktį, vos keliomis savaitėmis prieš įsikraustant, namai sudegė. Gaisro priežastimi ilgai laikytas padegimas, tačiau XX amžiaus pabaigos tyrimas parodė, kad greičiausiai savaime užsiliepsnojo sėmenų aliejumi suvilgyti skudurai. Gaisras Londoną palaužė, o namų griuvėsiai stovi iki šiol.

Paskutiniai metai (1913–1916)

1913 metais pasirodė „Džonas Miežiagrūdis“ – atviras pasakojimas apie jo santykį su alkoholiu (šią knygą vėliau savo agitacijai naudojo net blaivybės šalininkai), ir „Mėnulio slėnis“ (The Valley of the Moon) – romanas apie miesto darbininkų porą, atrandančią ramybę kaime. 1914 metais jis dar kartą tapo karo korespondentu ir vyko į Meksiką, į Verakrusą.

Sveikata sparčiai blogėjo: jį kamavo inkstų liga, reumatas, Pietų jūrose užsikrėstų ligų padariniai, o savo darbą darė ir alkoholis. 1915–1916 metais jis su Charmian ilgai gyveno Havajuose. 1916 metų kovą jis paliko Socialistų partiją, kaltindamas ją „ugnies ir kovos dvasios“ praradimu.

Mirtis keturiasdešimties: ką žinome, o ko – ne

1916 metų lapkričio 22 dieną Džekas Londonas mirė savo rančoje Glen Elene, sulaukęs vos keturiasdešimties. Mirties liudijime nurodyta uremija po ūminio inkstų dieglių priepuolio – sunki inkstų nepakankamumo būklė. Ilgai sklandė gandas, kad jis sąmoningai perdozavo morfino. Tačiau šiuolaikiniai biografai, tarp jų Clarice Stasz ir Russas Kingmanas, šią versiją laiko mitu arba kalba tik apie tai, kad skausmui malšinti vartotas morfinas galėjo pasunkinti uremiją. Kad tai buvo savižudybė, niekada nebuvo įrodyta.

Per septyniolika kūrybos metų jis išleido apie penkiasdešimt knygų – romanų, apsakymų rinkinių, publicistikos knygų, pjesių. Jo pelenai palaidoti rančoje, ant kalvelės, po dideliu raudonu akmeniu.

„Verčiau būčiau pelenai nei dulkės. Verčiau mano kibirkštis sudegtų ryškia liepsna, nei būtų užgniaužta puvėsio. Verčiau būčiau puikus meteoras, kurio kiekvienas atomas nuostabiai švyti, nei mieguista ir amžina planeta. Žmogaus paskirtis – gyventi, o ne egzistuoti.“

Tai vadinamasis Londono „Credo“. Tiesa, patikimai patvirtinta tik pirmoji eilutė – „verčiau būčiau pelenai nei dulkės“: 1909 metais Londonas ją savo ranka įrašė australų sufražistės Vidos Goldstein autografų albume. Visas tekstas išgarsėjo po žurnalisto Ernesto J. Hopkinso straipsnio laikraštyje „San Francisco Bulletin“ 1916 metų gruodžio 2 dieną, jau po rašytojo mirties, todėl dėl kitų eilučių autorystės tyrinėtojai diskutuoja iki šiol.

Ką skaityti pirmiausia

• „Protėvių šauksmas“ (1903) – šuo Bakas ir klausimas, kas mumyse lieka laukinio, kai nusilupa civilizacijos sluoksnis.
• „Jūrų vilkas“ (1904) – žiaurusis kapitonas Vilkas Larsenas ir mintis, kad jūra atskleidžia žmogaus prigimtį be kaukių.
• „Baltoji iltis“ (1906) – atvirkštinis kelias: laukinis vilkšunis mokosi pasitikėti žmogumi.
• „Geležinis kulnas“ (1908) – distopija, kurią vertino George'as Orwellas.
• „Martinas Idenas“ (1909) – beveik autobiografinis romanas apie darbininką, tampantį rašytoju, ir apie šlovės kainą.
• Šiaurės apsakymai, ypač „Kaip užkurti laužą“ (To Build a Fire, 1908) – vienas garsiausių amerikiečių apsakymų apie žmogų ir šaltį.

Londono knygos lietuviškai leidžiamos jau beveik šimtą metų, ir ne vienai jaunųjų skaitytojų kartai jos buvo vienos mėgstamiausių. Pagal jo kūrybą filmų sukurta ir Lietuvoje.

Šiandien Glen Elene, Sonomos apygardoje, veikia Džeko Londono valstybinis istorinis parkas. Jame galima aplankyti rančą, „Vilko namų“ griuvėsius, Charmian vėliau pastatytą „Laimingų sienų namą“ (House of Happy Walls), kuriame dabar įrengtas muziejus, ir rašytojo kapą.

Džeko Londono palikuonys: kaip susiklostė jų gyvenimai

Džekas Londonas su dukromis Joan ir Becky vaikystėje (Sonoma County šaltinis)

Tiesioginė Džeko Londono giminės linija eina tik per dvi dukteris iš pirmosios santuokos su Bessie Maddern. Su antrąja žmona Charmian jis vaikų neturėjo: 1910 metais gimusi dukrelė Joy mirė antrą dieną po gimimo, o kitas nėštumas baigėsi persileidimu.

Joan London (1901–1971) – vyresnioji, „viešoji“ dukra

Joan gimė 1901 metų sausio 15 dieną Oklande. Kai tėvas paliko šeimą, jai buvo vos pustrečių metų. Abi mergaitės augo su motina, kuriai padėti ateidavo ir ta pati Jennie Prentiss – moteris, kadaise išmaitinusi patį Džeką.

Joan buvo gabi ir veržli: dar mokykloje redagavo literatūros žurnalą, o į Kalifornijos universitetą Berklyje įstojo penkiolikos, kelis mėnesius prieš tėvo mirtį. Studijas baigė su pagyrimu ir tapo prestižinės „Phi Beta Kappa“ draugijos nare. Kaip ir tėvas, visą gyvenimą liko socialistė: skaitė paskaitas apie feminizmą ir politiką, dirbo jūrininkų profesinei sąjungai, o ilgiausiai – Kalifornijos darbo federacijoje, kur buvo leidinių redaktorė ir tyrimų bibliotekininkė, sukūrė darbo judėjimo istorijos biblioteką. Mirus Joan, 1971 metų vasarį Kalifornijos Senatas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje ji pagerbta kaip „darbo žmonių karė, nuo jaunystės iki gyvenimo pabaigos aistringai kovojusi už ekonominį teisingumą“.

Joan ir pati rašė. 1939 metais išėjo jos parašyta tėvo biografija „Džekas Londonas ir jo laikai“ (Jack London and His Times), kurioje daug dėmesio skiriama jo socialistinėms pažiūroms. Ji parašė romaną „Sylvia Coventry“ apie ūkio darbininkų išnaudojimą Havajuose, o kartu su Henry Andersonu – Kalifornijos ūkio darbininkų judėjimo istoriją „Taip ir pjausite“ (So Shall Ye Reap, 1970). Jos atsiminimai apie tėvą „Džekas Londonas ir jo dukterys“ (Jack London and His Daughters) išleisti tik 1990 metais, jau po jos mirties.

Asmeninis jos gyvenimas buvo nelengvas. Pirmoji santuoka su Parku Abbottu truko apie trejus metus. Vėliau ji buvo ištekėjusi už rusų kultūros specialisto Charleso Malamutho, su kuriuo 1930 metais gyveno Maskvoje (išsiskyrė 1934-aisiais), o 5-ajame dešimtmetyje – už mūrininko Charleso Millerio. Joan mirė 1971 metų sausį nuo gerklės vėžio. Jos vienintelis vaikas – sūnus Bartas Abbottas (1921–1991), kuris ir pasirūpino, kad motinos atsiminimai pasiektų skaitytojus.

Becky London Fleming (1902–1992) – jaunesnioji, „tylioji“ dukra

Bess, kurią visi vadino Becky, gimė 1902 metų spalio 20 dieną, kai tėvas buvo Anglijoje ir rašė „Bedugnės žmones“. Tėvo ji prisiminė mažiau nei vyresnė sesuo. Baigusi istorijos studijas Berklyje, dar metus mokėsi mokytojauti. 1927 metais ištekėjo už Percy Flemingo, ir abu ilgus metus laikė raštinės reikmenų parduotuves Oklande. Vėliau ji atvirai pripažino, kad tekėjo ne iš meilės ir ilgai nebuvo laiminga.

Daugybę metų Becky vengė viešumo. Tik 8-ajame dešimtmetyje, paskatinta Džeko Londono tyrinėtojo Russo Kingmano, ėmė pasakoti savo vaikystės prisiminimus apie tėvą, dalyvavo jo gimtadienio minėjimuose. Mirus vyrui, Kingmanai pakvietė ją gyventi pas save, į Glen Eleną, kur ją lankydavo Londono gerbėjai. Becky mirė 1992 metų kovo 26 dieną slaugos namuose Sakramente, netoli savo dukters Jean. Jos prašymu pelenai išbarstyti jūroje.

Kodėl dukros nepaveldėjo tėvo turto?

Tai viena skaudžiausių šeimos istorijos dalių. Pagal 1911 metų testamentą beveik visas turtas, įskaitant teises į kūrinius, atiteko Charmian. Joan ir Becky buvo skirta po 25 dolerius per mėnesį – tik iki 21 metų arba ištekėjimo. Bet kokia papildoma parama priklausė nuo Charmian geros valios. Santykiai su dukterimis ir anksčiau buvo įtempti: Londonas sunkiai sutarė su buvusia žmona, o mergaitės augo su motina ir tėvą matydavo retai. Ši atskirtis liko viena liūdniausių jo biografijos vietų.

Šiandien

Rašytojo giminė gyva ir šiandien. Joan anūkė, Džeko proanūkė Tarnel Abbott 22 metus dirbo Ričmondo (Kalifornija) viešosios bibliotekos bibliotekininke. Dabar ji saugo prosenelio pirmuosius leidimus, dokumentus ir šeimos nuotraukas, skaito paskaitas apie jo gyvenimą bei kūrybą ir dalyvauja Džeko Londono valstybinio istorinio parko renginiuose, tarp jų ir 150-ųjų gimimo metinių minėjime.

Proanūkė Tarnel Abbott kalba Glen Ellen renginyje 2026 m.

Viskas prasidėjo nuo rūpesčio

Net ir be dramatiškos mirties versijos Džeko Londono gyvenimas stulbina: vaikas, kurį užaugino svetima moteris, tapo vienu skaitomiausių savo epochos rašytojų, o jo knygos apie šunis, jūrą ir šaltį tebeverčiamos ir tebeskaitomos – taip pat ir Lietuvoje.

Ir galiausiai – mintis, nuo kurios prasidėjo ši istorija. Prieš Jukoną, prieš šlovę, prieš meteorą buvo moteris, kuri, pati netekusi kūdikio, padėjo išgyventi svetimam vaikui. Kartais nepaprastas gyvenimas prasideda nuo paprasto rūpesčio.