Piktupėnai ir karalienė Luizė: faktai ir legenda

1807 metų liepą į nedidelį kaimą prie Tilžės atvyko Prūsijos karalienė Luizė. Iš čia ji išvyko į susitikimą su Napoleonu, kuriame bandė išgelbėti savo valstybę. Iki šiol Piktupėnuose pasakojama apie karalienės ašaras prie liepos ir rugiagėles prie jos durų. Kas šioje istorijoje patvirtinta dokumentais, o kas – vėliau užaugusi legenda?

1807 metų vasarą Piktupėnai (vok. Piktupönen), kaimas netoli Pagėgių, tapo neeilinių įvykių liudininku. Liepos 4 dieną čia atvyko Prūsijos karalienė Luizė. Vietos tradicija pasakoja, kad ji apsistojo parapijos našlių name, karalius Frydrichas Vilhelmas III – mokykloje, o Rusijos caras Aleksandras I – klebonijoje.

Peržiūrėjus lietuviškus, vokiškus, angliškus, rusiškus ir lenkiškus šaltinius, paaiškėja, kad dalis šio pasakojimo tvirtai pagrįsta dokumentais, o dalis – vėlesnio karalienės garbinimo vaisius. Šioje publikacijoje bandome atskirti vieną nuo kito.

Prūsija ant prarajos krašto

1806 metų spalio 14 dieną Jenos ir Aueršteto mūšiuose Napoleonas sutriuškino Prūsijos kariuomenę. Karališkoji šeima pabėgo iš Berlyno į Karaliaučių. Karalienė Luizė ten atvyko gruodį, sunkiai sirgdama vidurių šiltine. 1807 metų sausio pradžioje, nepaisant ligos, ji per audringą Kuršių neriją buvo pervežta į Klaipėdą (Memelį), kuri maždaug metams tapo neoficialia Prūsijos sostine. Šeima apsigyveno pirklio Consentiuso name, kuriame vėliau įsikūrė rotušė.

Prūsija dėjo viltis į sąjungą su Rusija. 1807 metų balandžio 26 dieną Bartenšteino sutartimi abi valstybės įsipareigojo nesudaryti atskiros taikos ir siekti atkurti Prūsiją. Tačiau birželio 14 dieną Frydlando mūšyje Napoleonas sumušė jungtinę rusų ir prūsų kariuomenę, ir caras Aleksandras I pasuko kitu keliu. Birželio 25 dieną jis su Napoleonu susitiko ant plausto Nemuno viduryje ties Tilže. Prūsijos karalius į šį susitikimą net nebuvo pakviestas – jis laukė ant kranto. Iš sąjungininkės Prūsija virto derybų objektu.

Tuomet liko paskutinė viltis – asmeninis karalienės Luizės kreipimasis į Napoleoną. Birželio 30 dieną karalius parašė žmonai, prašydamas atvykti į derybų vietą ir pabandyti sušvelninti sąlygas. Luizė atsakė liepos 3 dieną. Viena jos laiško eilutė yra stipriausias to meto įrodymas, kada ji atvyko į Piktupėnus:

„Ich reise morgen ab und werde gegen Abend in Piktupönen sein.“ – „Rytoj išvykstu ir vakare būsiu Piktupėnuose.“

Karalienės Luizės laiškas, 1807 m. liepos 3 d. Cituojama pagal E. Knaake, „Leben und Wirken der Königin Luise“ (1907).

Dvylika dienų, pakeitusių kaimą

Taigi pati Luizė Piktupėnuose praleido apie savaitę, o ne „maždaug keturias savaites“, kaip kartais rašoma. Ilgesnis laikotarpis tinka karaliui ir jo štabui, kurie čia buvo nuo birželio pabaigos.

Kas kur apsistojo?

Populiariausia versija skamba paprastai: karalienė – pastoriaus našlių name, karalius – mokykloje, caras – klebonijoje. Taip rašo ir vokiečių genealoginis žinynas „GenWiki“, kuriame po senąja nuotrauka parašyta: „Pastoriaus našlių namas, karalienės Luizės būstas 1807 m. liepos 4 d.“ Šis parašas gerai patvirtina bent vieną dalį – kur gyveno Luizė. Giliau pasikapsčius, vieningos schemos šaltiniuose nėra.

Karalienė Luizė. Pasak E. Bacevičiaus, ji apsistojo kairiojoje pastoriaus namo pusėje. Vėliau šis pastatas buvo vadinamas pastoriaus našlių namu, tad „pastoriaus namas“ ir „našlių namas“ greičiausiai yra tas pats pastatas skirtingais laikotarpiais. E. Knaake (1907) aprašo karalienei skirtus kambarėlius: du su dviem langais ir du su vienu.

Karaliaus Frydricho Vilhelmo III portretas, apie 1830 m., paveikslas

Karalius Frydrichas Vilhelmas III. E. Bacevičiaus duomenimis, nuo birželio 24 dienos karalius gyveno kantoriaus F. L. Hahno namuose. Literatūrologė Liucija Citavičiūtė (2022) rašo, kad mokykloje įsikūrė ne karalius, o jo palyda, o karališkoji šeima gyveno klebonijoje ir našlių name. Pagėgių turizmo plane karališkoji pora apgyvendinama mokykloje. Trys šaltiniai – trys versijos.

Caras Aleksandras I. Pasak E. Bacevičiaus, pastoriaus name caras praleido tik birželio 24-osios vakarą, paskui persikėlė į Būbliškės dvarą, o derybų dienomis gyveno Tilžėje. Tai prieštarauja versijai, kad visą derybų laiką jis gyveno Piktupėnų klebonijoje. Tikėtina, kad apgyvendinimas keitėsi.

Išvada. Geriausiai pagrįsti du faktai: Luizė atvyko liepos 4 dieną ir apsistojo pastoriaus (vėliau našlių) name. Teiginys, kad visą derybų laiką caras gyveno klebonijoje, karalius – mokykloje, o karalienė – našlių name, yra vėlesnis supaprastinimas, kurio šaltiniai vieningai nepatvirtina.

Liepos 6-oji Tilžėje: prašymas dėl Magdeburgo

Susitikimas vyko Napoleono rezidencijoje Tilžėje – teisės patarėjo Ernsto Ludwigo Siehro name, Deutsche Straße 24. (Vietos tyrime pasitaikanti versija apie „malūnininko namus“ greičiausiai painioja susitikimo vietą su karaliaus būstu Tilžėje.) Rūmų dama grafienė von Tauentzien aprašė karalienės aprangą: balta, sidabru siuvinėta krepo suknelė, perlų papuošalai ir perlų diadema. Pokalbis vyko be liudininkų; šaltiniai nurodo, kad jis truko nuo vienos iki dviejų valandų.

Luizė prašė dviejų dalykų: apskritai – švelnesnių taikos sąlygų ir kad Prūsija nebūtų išdraskyta, o konkrečiai – palikti Prūsijai Magdeburgą, pagrindinę jos tvirtovę į vakarus nuo Elbės. E. Bacevičiaus perpasakojimu, kai Napoleonas pasiūlė jai ko nors paprašyti, ji atsakė: „Nieko nereikia, tik kaip tautos motina noriu, kad Prūsijai būtų paliktas bent Magdeburgas.“

Rožė – ir dvi priešingos jos istorijos

Garsusis epizodas su rože pasakojamas dviem priešingais būdais. Pagal vieną versiją (ją pateikia istorikas Andrew Robertsas) Napoleonas padavė Luizei rožę, o ji atsakė: „Taip, bet su Magdeburgu!“ Pagal kitą, iš Napoleono sekretoriaus Bourrienne’o memuarų, rožę laikė Luizė. Napoleonas paprašė ją atiduoti, ir ji, kiek padvejojusi, padavė, priekaištaudama: kodėl jis toks kurčias jos maldavimams, kai ji taip lengvai atiduoda tai, ko prašo jis? Kryptys skiriasi, bet esmė ta pati – Magdeburgas.

Ką atsakė Napoleonas? Nieko

Konkretaus pažado Napoleonas nedavė: „Aš pagalvosiu apie tai, ką pasakėte. Pamatysime.“ Jis gyrė karalienės suknelę, klausinėjo, kaip prūsai išdrįso jį pulti, o tą patį vakarą žmonai Žozefinai parašė visiškai atvirai:

„Prūsijos karalienė tikrai žavi, ji labai koketuoja su manimi. Bet nebūk pavydi – aš kaip cerata, nuo kurios viskas nuslysta. Vaidinti galantišką kavalierių man atsieitų per brangiai.“

Napoleono laiškas Žozefinai, 1807 m. liepa.

Kitą rytą, liepos 7-ąją, Napoleonas grafui Goltzui pasakė dar tiesiau: su karaliene jis tik mandagiai šnekučiavosi, niekuo neįsipareigodamas, nes tvirtai nusprendė Elbę padaryti vakarine Prūsijos siena. Istorijoje išliko Luizės frazė, kurią gyrė net Talleyrandas: „Sire, Frydricho Didžiojo šlovė mus suklaidino dėl mūsų pačių jėgų.“

Tradicija, o ne stenograma. Plačiai kartojamos frazės „Magdeburgas man vertesnis už šimtą karalienių“ ir atsisveikinimo žodžiai „Sire, Jūs mane žiauriai apgavote!“ jokiu to meto šaltiniu nepagrįstos. Laiške broliui Luizė atsisveikinimą aprašė kitaip: ji kalbėjusi „ne su žmogumi, o su būtybe be žmogiškos širdies krūtinėje“. Tad šias frazes reikėtų laikyti vėlesne tradicija, o ne tikslia citata.

Tilžės taika: Prūsija perpus mažesnė

Liepos 7 dieną buvo pasirašyta Prancūzijos ir Rusijos, o liepos 9 dieną – Prancūzijos ir Prūsijos sutartis. Rusija beveik nieko neprarado ir dar gavo Balstogės sritį bei laisvas rankas prieš Švediją Suomijoje. Prūsijai kaina buvo visai kita.

• Pusė valstybės. Prūsija neteko maždaug pusės teritorijos, o gyventojų sumažėjo nuo 9,75 mln. iki maždaug 4,5 mln. Liko Senoji Prūsija, Pomeranija, Brandenburgas ir Silezija.
• Magdeburgas prarastas. Žemės į vakarus nuo Elbės, taip pat ir Magdeburgas, atiteko naujajai Vestfalijos karalystei. Iš lenkiškų provincijų sukurta Varšuvos Kunigaikštystė, Dancigas tapo laisvuoju miestu, Kotbusas atiteko Saksonijai.
• Okupacija ir kontribucija. Prancūzų kariuomenė liko Prūsijoje, kol bus sumokėta kontribucija, tačiau pačioje Tilžės sutartyje jos dydis nebuvo nustatytas. Sumą ir kariuomenės ribas vėliau įtvirtino 1808 metų rugsėjo 8 dienos Paryžiaus konvencija: 140 mln. frankų kontribucija ir ne daugiau kaip 42 tūkst. karių kariuomenė. Po Erfurto kongreso, užtarus carui, kontribucija tų pačių metų lapkritį buvo sumažinta iki 120 mln. frankų.

Prūsija taip pat turėjo pripažinti Napoleono pertvarkytą Europą – Reino konfederaciją, Vestfalijos, Neapolio ir Olandijos karalystes – ir prisijungti prie Kontinentinės blokados, uždarydama uostus britų prekybai. Luizės misija nepavyko: Napoleonas liko nepalenkiamas.

Legenda: ašaros prie liepos ir rugiagėlės prie durų

Karališkosios Piktupėnų kaimo liepos

Su šiais įvykiais siejamas jautrus Piktupėnų pasakojimas. Legenda byloja, kad grįžusi po nesėkmingo susitikimo su Napoleonu, prislėgta savo šalies likimo, karalienė priėjo prie kieme augusios liepos, apkabino jos kamieną ir pravirko. Vietos gyventojai, žinodami jos meilę rugiagėlėms, esą palikdavo mėlynų gėlių puokštes prie jos kambario durų. Vėlesniuose aprašymuose atsiranda ir daugiau detalių: lentelė ant liepos „Königin Luise Linde 1807“ ir lentų suoliukas tarp dviejų liepų – „karalienės sielvarto suoliukas“, ant kurio ji esą laukdavo žinių, ilsėdavosi ir pusryčiaudavo su karaliumi.

Kada ši istorija pasirodo pirmą kartą?

Trumpas atsakymas – ne 1807 metais. Nė viename to meto šaltinyje – Luizės laiškuose, rūmų damos von Voß kronikoje, gydytojo Hufelando užrašuose ar E. Knaake surinktose citatose – nėra nei liepos apkabinimo, nei ašarų, nei rugiagėlių prie durų. E. Knaake smulkiai aprašo net karalienės kambarėlius Piktupėnuose, bet scenos prie liepos nemini.

Artimiausias gyvas liudininkas – pastoriaus Hasenšteino duktė Jelga, vėliau Justine Kempfer. 1807 metais jai buvo keturiolika. Ji bendravo su karaliene, matė ją neramiai vaikštinėjančią po sodą ir laukiančią prie vartelių, skynė ir dovanojo jai rožes, ne rugiagėles. Jos prisiminimus po kelių dešimtmečių užrašė ir paskelbė Tilžės pastorius. Apkabinimo ir verkimo scenos juose nėra.

Ankstyviausias rastas spausdintas šaltinis, kuriame minimos ir rugiagėlės prie durų, ir liepa, prie kurios „dažnai stovėdavo susimąsčiusi karalienė“, – Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ (4 tomas, 1968, p. 714). Juo remiasi ir L. Citavičiūtės mokslinė publikacija (2022). O kraštotyrininkas E. Bacevičius legendos kilmę įvardija visiškai atvirai:

„Teigiama, – ir tai vėlesnių metų karalienės šlovinimo pasekmė, – kad tos dienos pusiaunaktį iš Tilžės grįžusi karalienė graudžiai raudojusi po Pastoriaus sodo liepomis, o reginio sujaudinti kaimo gyventojai… prie durų statė vazas su pamerktomis rugiagėlėmis.“

Egidijus Bacevičius, „Karališkieji medžiai Mažojoje Lietuvoje“, „Rambynas“, 2024, Nr. 1(25).

Ir materialūs legendos pėdsakai vėlyvi. Atminimo suoliukas ir tarp liepų pakabinta bronzinė lentelė „Königin-Luise-Linde – 1807“, kurios kitoje pusėje iškaltas Goethe’s „Arfininko giesmės“ posmas „Kas niekad duonos su ašarom nevalgė…“, matomi 1905–1910 metų nuotraukose ir 1910 metų atvirukuose „Linkėjimai iš Piktupėnų“. Taigi legenda įamžinta apie karalienės mirties šimtmetį, o ne 1807-aisiais.

Ar rugiagėlė tikrai buvo Luizės gėlė?

Čia slypi dar vienas vėliau priskirtas dalykas. Vokiečių tradicija rugiagėlę laiko Prūsijos patriotizmo simboliu, „prūsiškąja gėle“. Tačiau savo mėgstama gėle ją paskelbė ne Luizė, o jos sūnus – būsimasis kaizeris Vilhelmas I. Pasakojama, kad 1806 metais, bėgant nuo prancūzų ir taisant sulūžusį vežimo ratą, motina pynė vaikams rugiagėlių vainikus. Tik po Pirmojo pasaulinio karo Karalienės Luizės sąjunga rugiagėlę ėmė vadinti pačios Luizės mėgstamiausia gėle. Piktupėnų pasakojime rugiagėlė – paguodos ir ištikimybės ženklas, gražus, bet 1807 metų dokumentais nepatvirtintas.

Dvi karališkosios liepos šiandien

Šiandien šią istoriją primena dvi Piktupėnuose augančios mažalapės liepos (Tilia cordata). Jos auga buvusios parapinės mokyklos – kantoriaus ir precentoriaus namo – sodo pietinėje dalyje, netoli buvusių vartų, maždaug už 150 metrų nuo pastoriaus namo.

Pirmasis dokumentas – 1897 metai

Pirmą kartą liepos aprašytos 1897 metų pavasarį, kai Rytų Prūsijoje buvo renkamos žinios apie įdomiausius medžius. Precentorius Friedrichas Kurschatas ir bendruomenės atstovas Burkowskis tuomet jas vadino „Karaliaus liepomis“ (Königslinden von Pictupöhnen). Pietinės liepos kamieno apimtis siekė 2,7 m, aukštis – 20 m, o kamiene žiojėjo didelis drevės plyšys, „į kurį net žmogus galėjęs įlįsti“. Vakarinė liepa buvo 2,2 m apimties ir 18 m aukščio, o jos lają buvo apdeginęs 1857 metų gaisras mokykloje. Luizės liepomis medžiai pradėti vadinti tik po 1900 metų, įsibėgėjus karalienės kultui.

Kada jos pasodintos?

Manoma, kad dabartiniai medžiai pasodinti vėliau, minint karalienės gyvenimo sukaktis. E. Bacevičius kelia hipotezę, kad liepos pasodintos 1876 metais, Luizės gimimo šimtmečio proga, kai Prūsijoje jai buvo statomi paminklai ir rašomos romantizuotos biografijos. Tačiau sodinimo akto ar dalyvių sąrašo nėra, o hipotezei prieštarauja 1897 metų aprašymas: jei vakarinės liepos lają 1857 metais jau buvo apdeginęs gaisras, 1876 metais šis medis pasodintas būti negalėjo. Arba klaidinga gaisro data, arba supainioti medžiai, arba 1876-ieji tinka tik vienai liepai – šaltiniai šio prieštaravimo neišsprendžia. 2023 metais medžių amžius pagal išvaizdą įvertintas 120–150 metų, o tai tinka ir 1876-iesiems, ir vėlesniam sodinimui.

Būklė ir apsauga. Pasak E. Bacevičiaus (2023 m. rugsėjis), abiejų liepų kamienus smarkiai pažeidęs puvinys, todėl medžiams reikia skubios pagalbos, o aplinkinis senųjų veislių vaismedžių sodas neprižiūrimas. Įrodymų, kad pačios liepos būtų įtrauktos į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą, rasti nepavyko. Kultūros vertybių registre yra tik senoji mokykla (unikalus kodas 31609) – šis įrašas saugo pastatą, o ne medžius. 2015 metų rugsėjį Klaipėdos „Rotary“ klubas „Karalienė Luizė“ prie mokyklos pastatė Nerijos pašto kelio atskaitos stulpą su lietuvišku ir vokišku užrašu „Karalienės Luizės liepa. 1807 m.“

O 1933 metų „Memeler Dampfboot“?

Pasakojama, kad apie liepas 1933 metais rašė Klaipėdos vokiečių laikraštis „Memeler Dampfboot“ straipsnyje „Die Königslinden von Piktupönen“. Šio straipsnio patikrinti nepavyko. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos skaitmeniniame archyve 1933 metų rodyklėje straipsnių antraščių nėra, paieška pagal pavadinimą rezultatų nedavė, o „GenWiki“ surinktose 1933 metų ištraukose apie Piktupėnus tokio straipsnio irgi nėra. Tai nereiškia, kad straipsnio nebuvo, tačiau jį patvirtinti galima tik peržiūrėjus skenuotus 1933 metų numerius. Todėl jokių neva iš jo paimtų citatų čia nepateikiame.

Kas Piktupėnuose išliko po dviejų šimtmečių

1807 metais Piktupėnai buvo pakelės kaimas prie kelio Tilžė–Lauksargiai, jungusio Prūsiją su Rusija; parapija čia veikė nuo 1574 metų. Pastorius Kristupas Danielius Hasenšteinas, Karaliaučiaus universiteto auklėtinis, tautosakininkas, Piktupėnuose kunigavęs 1792–1821 metais, pats rūpinosi aukštais svečiais. 1848 metais parapijoje buvo 9 tūkst. parapijiečių, apie du trečdaliai jų – lietuvininkai. Šiandien Piktupėnuose, maždaug 5 km į šiaurės rytus nuo Pagėgių, gyvena 264 žmonės (2021 m.).

Luizė ir jos kultas: kodėl ši istorija tebegyva

Luise Auguste Wilhelmine Amalie von Mecklenburg-Strelitz gimė 1776 metų kovo 10 dieną Hanoveryje. 1793 metų Kūčių dieną ji ištekėjo už sosto įpėdinio Frydricho Vilhelmo, 1797 metais tapo Prūsijos karaliene ir pagimdė dešimt vaikų, tarp jų – būsimąjį karalių Frydrichą Vilhelmą IV ir pirmąjį Vokietijos kaizerį Vilhelmą I. Mirė 1810 metų liepos 19 dieną Hohencyrico pilyje, vos 34-erių. Mirė nuo ligos, tačiau legenda kalbėjo apie „sudužusią širdį“ dėl Prūsijos likimo.

Jos kultas įsitvirtino greitai. Geležinio kryžiaus įsteigimo data – 1813 metų kovo 10-oji – sąmoningai sutapatinta su Luizės gimtadieniu, nors įsakas pasirašytas savaite vėliau. 1814 metų rugpjūčio 3 dieną karalius įsteigė Luizės ordiną moterims už nuopelnus Prūsijai. 1876 metais iškilmingai minėtas gimimo šimtmetis, 1880 metais Berlyno Tiergartene pastatyta jos statula, 1907 metais, karalienės viešnagės šimtmečio metais, atidarytas jos vardu pavadintas tiltas per Nemuną ties Tilže, 1910 metais, minint mirties šimtmetį, statyti paminklai ir bažnyčios. Jauna karalienė tapo Prūsijos kančios, ištvermės ir atgimimo simboliu, o po Pirmojo pasaulinio karo jos vardu pasivadino ir konservatyvi moterų organizacija.

Į šį kultą Piktupėnai įsirašo kaip tipiška „stotelė“: kukli vieta, kurioje karalienė buvo matyta laukianti ir kenčianti, vėliau pažymėta medžiais, suoliuku, lentele su Goethe’s eilėmis, o galiausiai – turistiniu maršrutu. Jos šaknys – ne 1807 metų dokumentai, o gyva atmintis: Jelgos prisiminimai ir 1863 metų sosto įpėdinio Frydricho Vilhelmo (būsimojo kaizerio Frydricho III) apsilankymas. Tada jis susitiko su jau našle Justine Kempfer, liepė sutvarkyti apleistą pastoriaus namą ir skyrė lėšų bažnyčiai remontuoti.

Ar karalienė iš tiesų verkė prie tos liepos, šiandien patvirtinti neįmanoma. Tačiau jos vardas ir šis pasakojimas jau daugiau nei šimtmetį yra Piktupėnų istorijos dalis.

Faktai ir legenda: trumpai

Iliustracijos – N. L. F. Gosse’o (1837) ir A. Roehno paveikslai apie Tilžės įvykius bei J. Grassi karalienės Luizės portretas (1802). Tai vėlesni meniniai įvykių vaizdai, o ne 1807 metų dokumentika.