Oro senelis iš Kupiškio
Kupiškyje gimęs Kazimieras Šlapelis vaikystėje atsidūrė Argentinos Patagonijoje ir tapo legenda. Jis atsivežė pirmąjį automobilį, radiją ir lėktuvą, statė mokyklas ir kelius, kasė uraną ir, pasakojama, bendravo su Antoine'u de Saint-Exupéry. Bet labiausiai jį prisimena vaikai: savo lėktuvėliu „El Chimango“ oro senelis „bombardavo“ mokyklų kiemus saldainių maišais, o po žmonos mirties kiekvieną sekmadienį iš dangaus mėtė gėles ant jos kapo. Jo vardu pavadintas oro uostas, o Šlapelių šeimos istoriją dabar pasakoja paroda Vilniuje.
Pasaulio lietuviai • Argentina
Kazimieras Šlapelis Patagonijoje pirmasis atsivežė automobilį, radiją ir lėktuvą, o vaikams iš dangaus „mėtė bombas“ – maišus saldainių. Šiandien, spalio 1-ąją, jam būtų sukakę 131-eri.
Įsivaizduokite: Patagonija, šeštasis ar septintasis dešimtmetis. Kaimo mokyklos kiemas, pertrauka, vaikai laksto tarp vėjo išdžiovintų krūmokšnių. Staiga virš galvų – variklio burzgimas. Žemai, beveik paliesdamas stogą, praskrenda mažas sidabrinis lėktuvėlis, iš kabinos kažkas pamoja, ir... bum! Į kiemą krenta maišas, trūksta kaip bomba, ir viskas aplink nusėjama saldainiais.
Tai ne karo filmo scena, o paprasta diena Argentinos Čubuto provincijoje. Pilotas – vyras su šiaudine skrybėle ir ponču, kurį visi vadino el abuelo del aire – oro seneliu. Ispaniškai jis pasirašydavo Casimiro Szlapelis. O gimęs buvo kaip Kazimieras Šlapelis – Kupiškyje, prie Lėvens.
Iš Kupiškio – į pasaulio kraštą
Kazimieras gimė 1895 m. spalio 1 d. Jis buvo penktas Justino Šlapelio vaikas ir pirmasis iš antrosios santuokos su Sofija, kurios pavardę ispaniški šaltiniai užrašo kaip Yankaukas (greičiausiai Jankauskaitė). Šeimos pionierius buvo senelis Izidorius: jis jau gyveno Argentinoje, Gvalegvajču mieste Entre Rioso provincijoje. 1897 m. jis persikėlė į Kolonija Sarmientą Čubute, įsigijo sklypą ir pasikvietė visą šeimą.
Ta kelionė buvo vertas vesterno siužetas. 1897-aisiais Izidorius kartu su anūku Juozu pasikinkė tris arklius ir leidosi per atšiaurią, beveik neištirtą Patagoniją Musterso ir Kolhue Uapi ežerų link. Ten prezidento José Evaristo Uriburu dekretu buvo numatyta vieta naujai kolonijai, o naujakuriams pažadėta dosniai žemės. Po 18 dienų kelionės senelis ir anūkas pasiekė Kolhue Uapi krantą, kur juos pasitiko kelios vietinių teuelčų šeimos. Iš molio ir šiaudų mišinio Šlapeliai pasidarė plytų ir pastatė pirmąjį namą. Taip, pasak šeimos istorijos tyrėjų, prasidėjo Sarmiento miestelio istorija.
Profesorius Pranas Juozas Žilinskas, kurio tėvai tarpukariu irgi buvo emigravę į Argentiną, šią istoriją smulkiai aprašė knygoje „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“ (2017). Jis Izidoriaus atvykimą į Patagoniją datuoja 1898-aisiais ir vadina jį pirmuoju kupiškėnu šiame krašte. Po jo atvažiavo ir daugiau lietuvių šeimų: fotografas Mykolas Juodelė, lankęsis Sarmiente, pasakojo, kad čia tebegyvena ne tik Šlapeliai, bet ir Baltuškos, Žukai, Pašluostos. Važiuodamas jis tikėjosi rasti bent vieną Šlapelį, o rado jų daugybę.
Taip mažasis Kazimieras atsidūrė kitame pasaulio krašte. Ispaniškoji Vikipedija rašo, kad antrąjį gimtadienį jis jau šventė Argentinoje, o vietos laikraštis „La Voz de Chubut“ nurodo, kad šeima atvyko 1903 m. Kad ir kaip būtų, Kupiškio jis atsiminti tikrai negalėjo, užtat Patagoniją pažino kaip savo delną.
Pirmieji namai buvo, kaip vėliau rašė vietos spauda, mažas molinis namelis su moliu dengtu stogu. Mama mokė vietinėje amatų mokykloje, tėvas su seneliu dirbo žemę, kol 1903 m. skėriai nušlavė visus pasėlius. Bet Šlapeliai neišsikraustė. Kazimieras lankė mokyklą prie Musterso ežero ir Sengero upės, vėliau mokėsi internate Komodoro Rivadavijoje. Jaunystėje kirpo avis, buvo samdinys, vežikas ir mechanikas. Patagonijoje tai buvo geriausias universitetas.
Vyras, kuris viską darė pirmas
Sarmiente iki šiol sakoma, kad būtent don Casimiro į miestą atvežė pirmąjį automobilį, pirmąjį radiją ir pirmąjį lėktuvą. Ir tai nėra perdėta.
Automobilis. 1918 m. jis įsigijo nuosavą automobilį ir tapo nepriklausomas nuo tėvų. Apylinkėse jį prisimena kaip pirmąjį automobilininką, važinėjusį keturių cilindrų „Buick“ su pavarų svirtimi išorėje. O prieš tai buvo vežimas. Penktojo dešimtmečio spauda užfiksavo jo rekordą: kelionę iš Komodoro Rivadavijos į Sarmientą keturračiu vežimu per šešias dienas. Šiandien tas pats kelias automobiliu trunka maždaug pusantros valandos.
Radijas. 1922 m. jis pirmasis miestelyje įsigijo radijo imtuvą. Ir nusprendė, kad toks stebuklas negali priklausyti vienam žmogui: palikdavo namų duris atviras, kad klausytis galėtų visi kaimynai. Įsivaizduokite tą vaizdą: vėjuotas Patagonijos vakaras, prie atvirų durų būrys žmonių, o iš dėžės sklinda Buenos Airių tango.
Visa kita. Kaip rangovas jis statė mokyklas ir kelius, vadovavo mokyklų statyboms Rio Majo, Aldea Beleire ir Aldea Apelege. 1929 m. ėmė eksploatuoti prie Fontanos ežero atrastą geležies ir vario kasyklą, kurią meiliai pavadino „El Solcito“ – Saulutė. Kasė uraną Patagonijos plokščiakalniuose, dirbo kino mechaniku, vėliau tapo naftos bendrovės YPF rangovu. Kai buvo kuriama Alto Rio Sengero gyvenvietė, būtent jis tapo pirmosios jos administracinės komisijos pirmininku.
Meilės laiškas ir kantrybė
Tais pačiais 1918-aisiais jaunasis automobilininkas laišku prisipažino meilėje vietinei merginai Amalijai Ramig, Pavolgio vokietei iš Rusijos. Jos šeima pasakė griežtą „ne“: mergina dar per jauna. Kazimieras nesiginčijo ir nepagrobė jos raitas per pampą. Jis tiesiog palaukė, kol Amalija sulauks pilnametystės. Po kelerių metų jie susituokė, ir ne Sarmiente, nes ten dar nebuvo bažnyčios.
Jie užaugino šešis vaikus: Eleną, Tulą, Anteną, Rozą, Albą ir Febą (ispaniškai Febo). Visi šeši vėliau dainavo chore, be kurio neapsieidavo nė vienas svarbesnis apylinkių renginys. Šlapelių šeima, galima sakyti, buvo atskiras kultūros centras.
Sparnai be leidimo
Aviacija Kazimierą užkariavo 1929 m., kai skraidyti jį mokė prancūzų lakūnas ir mechanikas Gurinskis. Vėliau jis baigė lakūnų kursą pas žymų Argentinos aviatorių Prosperą Palacą. O 1933 m., neturėdamas nei leidimo, nei licencijos, pakilo į orą sklandytuvu. Patagonijoje biurokratija tuomet buvo maždaug tokia pat reta kaip lietus.
Oficialų lakūno pažymėjimą jis gavo tik 1951 m., būdamas 55-erių, tai yra amžiaus, kai dauguma žmonių jau galvoja apie pensiją. Tada nusipirko dėvėtą lėktuvą ir įkūrė aeroklubą. Per gyvenimą jis turėjo tris lėktuvus, bet tikra legenda tapo trečiasis.
„El Chimango“
1965 m., sulaukęs beveik 70-ies, Kazimieras Buenos Airėse nusipirko 1947 m. vienplanį „Luscombe“ ir jį namo, į Sarmientą, parskraidino pats. Lėktuvėlis neturėjo rimtų navigacijos prietaisų, todėl jis skrido „iš akies“, pagal 3-iąjį nacionalinį kelią, besidriekiantį per visą Patagoniją. Kam kompasas, jei po sparnu – asfaltas.
Lėktuvą jis pakrikštijo „El Chimango“. Čimangas – nedidelis, bet labai įžūlus Patagonijos plėšrusis paukštis iš karakarų šeimos, sutinkamas visur ir nebijantis nieko. Pavadinimas, reikia pripažinti, tiko ir lėktuvui, ir šeimininkui.
„El Chimango“ skraidino ligonius į ligonines, gabeno statybines medžiagas ir darbininkus, kėlė į orą vaikus, kad jie iš viršaus pamatytų savo namus. Svarbu suprasti: tai nebuvo turtuolio žaislas. Vietos istorikai pabrėžia, kad oro senelis buvo vargšas pensininkas, kurio vienintelis turtas buvo šis lėktuvėlis.
Saldainių bombardavimo operacija
O dabar – apie tai, dėl ko Kazimierą Šlapelį prisimena kiekvienas tų kraštų vaikas, šiandien jau senelis.
Procedūra buvo tokia. Kai tik gaudavo kelis pesus pensijos, oro senelis nusipirkdavo maišų saldainių ir šiek tiek kuro. Paprašydavo kaimynų padėti išstumti „El Chimango“ iš aeroklubo angaro, užsidėdavo neatskiriamą šiaudinę skrybėlę, apsigaubdavo pončiu ir kildavo. Taikiniai – kaimo mokyklos: Nacionalinė mokykla Nr. 145 (dabar provincinė Nr. 135) ir Provincinė mokykla Nr. 14. Laikas – pertraukos ir šventės. Maišai, atsitrenkę į žemę, sprogdavo kaip tikros bombos, o kiemas akimirksniu pavirsdavo saldžiu mūšio lauku.
Turbūt tai vienintelis atvejis aviacijos istorijoje, kai bombardavimo laukdavo visa mokykla, o mokytojai nesistengdavo vaikų suvaryti į klases.
Gėlės iš dangaus
Ši istorija turi ir labai švelnų puslapį. Amalijai mirus, regis, vieną kovo dieną, našlys sugalvojo savo ritualą. Kiekvieną sekmadienį jis skrisdavo virš kapinių ir mėtydavo gėles, stengdamasis, kad jos nukristų kuo arčiau jos kapo. Žemėje bendrą jų kapą jis prižiūrėjo pats, o ypač dažnai lankydavo rudenį. Pietų pusrutulyje kovas yra ruduo.
Daug kas sako meilę žodžiais. Kazimieras Šlapelis ją rašė sparnais.
Paskutinis skrydis
Oro senelis mirė taip, kaip retai kam pavyksta. 1983 m. gegužės 10 d., papietavęs savo įkurtame aeroklube, jis užsnūdo su laikraščiu rankoje, o per radiją skambėjo Brahmso melodija. Taip ir nebeprabudo. Jam buvo 87-eri. Vietos spauda šį įvykį vėliau pavadino jo paskutiniu skrydžiu.
Ką dar pasakoja legendos
Apie tokius žmones visada pasakojama daugiau, nei galima patikrinti. Lietuviškuose šaltiniuose, remiantis P. J. Žilinsko knyga, minimi dar keli nuostabūs Kazimiero gyvenimo epizodai.
Aeroklubas Komodoro Rivadavijoje. Teigiama, kad 1935 m. Kazimieras kartu su broliu Jonu ir kitais aviacijos mėgėjais įkūrė Komodoro Rivadavijos aeroklubą. Lietuvos nacionalinės bibliotekos tinklaraštis jį vadina Patagonijos civilinės aviacijos pradininku.
Pažintis su „Mažuoju princu“. Tame pačiame šaltinyje rašoma, kad Šlapelis bendravo su Antoine’u de Saint-Exupéry. Tai gana tikėtina: būsimasis „Mažojo princo“ autorius 1929–1931 m. dirbo Argentinoje, vadovavo pašto oro linijai ir daug skraidė virš Patagonijos. Įsivaizduokite tik: du pilotai, kupiškėnas ir prancūzas, kalbasi apie vėją, kuris Patagonijoje lėktuvus kartais nupučia atgal.
Dinozauras. Kazimieras domėjosi ir paleontologija. Pasakojama, kad kartą, tyrinėdamas Andų papėdes, jis aptiko 40 metrų ilgio dinozauro griaučius, kurie dabar eksponuojami La Platos muziejuje. Nepriklausomų šio fakto patvirtinimų neradome, bet Patagonija iš tiesų garsi milžiniškais dinozaurais, tad istorija bent jau labai patagoniška.
Paminklas be vardo. Lietuvių paveldo enciklopedija „Global True Lithuania“ rašo, kad Sarmiente stovi paminklas Kazimierui Šlapeliui, tiesa, be jokio užrašo, o netoliese yra kalva, vadinama Cerro Szlapelis.
Šlapeliai – visa dinastija
Kazimieras buvo ryškiausias, bet toli gražu ne vienintelis Šlapelis, palikęs pėdsaką Patagonijoje. Šeima įsteigė pirmąją miesto biblioteką, o Juozas Šlapelis, tas pats, kuris vaikinu keliavo su seneliu, tapo pirmuoju Sarmiento fotografu. Būtent jo kadrai, dienoraščiai ir dokumentai šiandien leidžia pamatyti, kaip iš molinio namelio prie ežero išaugo miestas. Šlapelių vardu Sarmiento apylinkėse pavadintos gatvės, mokyklos ir aerodromas.
Paroda Vilniuje: „Šlapeliai – Patagonijos kolonistai“
Patagonijos Šlapelių istorija „sugrįžo“ į Lietuvą. 2026 m. rugsėjo 30 d. Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, atidaryta fotografo Mykolo Juodelės ir grafikos dizainerės Sandros Rivero paroda – fotografinis tyrimas apie šeimos gyvenimą Patagonijoje. Greta šiandieninių M. Juodelės fotografijų eksponuojami Juozo Šlapelio archyviniai kadrai, jo dienoraščio ištraukos ir kiti dokumentai.
Vieta parinkta neatsitiktinai. Paroda skirta Jurgio Šlapelio 150-osioms gimimo metinėms. Kalbininkas ir gydytojas Jurgis Šlapelis (1876–1941), kartu su žmona Marija įkūręs vieną pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje, taip pat kilęs iš Kupiškio krašto, Galsiškių kaimo. Ar Vilniaus ir Patagonijos Šlapeliai buvo giminės, šaltiniai nenurodo, bet kraštiečiai jie tikrai.
Tai ne pirmas šių autorių susitikimas su Šlapeliais: 2025 m. vasarą Vilniaus fotografijos muziejuje veikė jų paroda „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“, kurios pirmoji dalis buvo skirta būtent šiai šeimai.
Paroda veiks iki lapkričio 28 d. Daugiau informacijos – renginio puslapyje.
Ką jis paliko
Šiandien Šlapelio vardą nešioja Alto Rio Sengero agrotechnikos mokykla ir vietinis oro uostas, Aeropuerto D. Casimiro Szlapelis. Jo istorija pasakojama Argentinos vaikų žurnale „Billiken“, šalies radijo laidose ir vietos laikraščiuose. O 2026 m. vienas Komodoro Rivadavijos pilotas, Sarmiento aeroklubo narys, namuose iš „Honda Fit“ variklio pasistatė lėktuvą ir pavadino jį „Chimuelo“. Kodėl? Nes aeroklube jį vadina „El Chimango“ pusbroliu.
Kupiškyje gimęs berniukas, vaikystėje išvežtas į pasaulio kraštą, tapo žmogumi, kurio vardu pavadintas oro uostas. Vilniuje Šlapelių istorija jau pasakojama. Gal atėjo laikas, kad apie oro senelį sužinotų ir Kupiškis? Būtų gražu ten, prie Lėvens, kada nors išgirsti nedidelio lėktuvo burzgimą ir pamatyti krentantį maišą saldainių.
Skaityti daugiau: smagūs faktai ▾
- Ispaniški šaltiniai jo pavardę užrašo bent penkiais būdais: Szlapelis, Szlápelis, Slápelis, Slápeliz ir Szlápeliz.
- Vietos spauda rašo, kad jį savo knygoje „Patagonijoje“ (1977) paminėjo ir garsus britų keliautojas Bruce’as Chatwinas. Pasak tos pačios spaudos, saldainių bombardavimas rašytojo kažkodėl nesudomino.
- Dar vienas kupiškėnas Šlapelis – dailininkas ir meno istorikas Ignas Šlapelis (1881–1955) – paskutinius gyvenimo metus praleido Čikagoje ir čia mirė. Taigi šios pavardės pėdsakų yra ir mūsų mieste.
- Oficialią lakūno licenciją jis gavo 55-erių, o garsiausią savo lėktuvą nusipirko beveik 70-ies.
- 1983 m., kai jis mirė, „El Chimango“ jau buvo 36-erių – beveik toks pat veteranas kaip ir jo pilotas.
Skaityti daugiau: chronologija ▾
- 1895 10 01 – Gimsta Kupiškyje.
- 1897 – Senelis Izidorius ir anūkas Juozas per 18 dienų pasiekia Kolhue Uapi ežerą ir pastato pirmąjį namą; netrukus atvyksta ir likusi šeima (P. J. Žilinskas nurodo 1898 m., vienas Argentinos laikraštis – 1903 m.).
- 1903 – Skėriai nuniokoja šeimos laukus.
- 1918 – Pirmasis automobilis; meilės laiškas Amalijai Ramig.
- 1922 – Pirmasis radijas miestelyje – durys atviros visiems.
- 1929 – Kasykla „El Solcito“; pirmosios skraidymo pamokos.
- 1933 – Skrydis sklandytuvu be leidimo.
- 1935 – Pasak lietuviškų šaltinių, su broliu Jonu įkuria Komodoro Rivadavijos aeroklubą.
- 1951 – Oficialus lakūno pažymėjimas, aeroklubas.
- 1965 – Nusiperka „Luscombe“ – „El Chimango“.
- 1983 05 10 – Užmiega amžinu miegu aeroklube.
- 2026 09 30 – Vilniuje atidaroma paroda „Šlapeliai – Patagonijos kolonistai“.
Šaltiniai
- Ispaniškoji Vikipedija – „Casimiro Szlapelis“ — nuoroda
- Mil Patagonias – „Casimiro Szlapelis, el abuelo del aire“ — nuoroda
- La Voz de Chubut – „Casimiro Szlápeliz, un pionero en Senguer y Sarmiento“ — nuoroda
- Billiken – „La historia del abuelo del aire que bombardeaba escuelas con caramelos“ — nuoroda
- LM Neuquén – „Chimuelo“, „El Chimango“ pusbrolis (2026) — nuoroda
- TN – „El abuelo del aire: el piloto de avión que bombardeaba escuelas con golosinas“ (podkastas) — nuoroda
- Alto Río Senguer savivaldybė – miesto istorija — nuoroda
- Parodos „Šlapeliai – Patagonijos kolonistai“ pranešimas (M. Juodelė, S. Rivero; Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, 2026) — nuoroda
- P. J. Žilinskas, „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“, VDA leidykla, 2017 (VU naujienos apie knygą) — nuoroda
- LNB lituanistikos tinklaraštis – „Lietuviai tolimuose Argentinos pietuose“ — nuoroda
- Global True Lithuania – „Patagonia“ (Sarmiento ir Šlapelių šeima) — nuoroda
- LRT – „Paroda kviečia pažinti Argentinos lietuvius“ (M. Juodelė, S. Rivero, 2025) — nuoroda
- Fotografijos muziejus – „Argentinos lietuviai: išvykimai ir sugrįžimai“ (2025) — nuoroda
- Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus – paroda „Šlapeliai – Patagonijos kolonistai“ — nuoroda
- LRT – renginiai rugsėjo 28–spalio 4 d. (paroda Jurgio Šlapelio 150-mečiui) — nuoroda
- VLE – „Jurgis Šlapelis“ — nuoroda
- Kupiškio viešoji biblioteka – „Šlapelis Ignas“ — nuoroda
- Mónica Soave, „Colonia Sarmiento – Chubut – 1903–1983“
- Nuotraukos: Wikimedia Commons (Gustavo Miškinis, CC0; Kupiškio ir Sarmiento vaizdai)
Nuotraukos (3)
