Bobų vasara, indėnų vasara, pastirmos vasara: kaip pasaulis vadina rudens šilumą

Rudenį, kai jau būna pašalę, staiga vėl sušyla: dienos ramios ir saulėtos, ore skraido voratinkliai, o vakarai ilgi ir šilti. Lietuvoje tokį orą vadiname bobų vasara, amerikiečiai – indėnų vasara, vokiečiai – senų moterų vasara, o turkai – pastirmos vasara. Tas pats reiškinys beveik kiekvienoje šalyje turi savo vardą. Pavadinimai daug pasako apie tai, kaip žmonės gyveno, kuo tikėjo ir ką tuo metu veikė.

Kas tai yra

Meteorologai bobų vasara vadina ne bet kurią šiltą rudens dieną, o tam tikrą orų tarpsnį. Pirmiausia ateina pirmieji šalčiai, dažnai ir šalnos. Tada įsitvirtina anticiklonas, ir kelias dienas ar savaitę laikosi giedras, ramus, neįprastai šiltas oras. Dienomis gali būti ir 20 laipsnių, o naktys šaltos, rytais rasa ar šalna. Būtent tokiais rytais matyti daugybė voratinklių: jaunus vorus ant savo gijų nuneša šiltos oro srovės.

Lietuvos meteorologas Silvestras Dikčius LRT laidoje pabrėžė, kad ne kiekviena šilta ir saulėta diena rudenį yra bobų vasara. Ji būna ne kasmet. Didžiosios Britanijos meteorologijos tarnyba „Met Office“ dar 1916 m. žodyne indėnų vasarą apibrėžė kaip šiltą, ramų rudens tarpsnį, ypač spalį ir lapkritį.

Lietuva: kodėl „bobų“?

Lietuvoje bobų vasara paprastai būna rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje. Gamtininkas Selemonas Paltanavičius ją siejo su Mykolinėmis (rugsėjo 29 d.): pasak jo, ji trunka tris dienas prieš ir tris dienas po šios šventės. Orai, žinoma, ne visada laikosi kalendoriaus.

Tikslios pavadinimo kilmės niekas nežino, bet paaiškinimai panašūs į kaimynų:

• Paskutinė šiluma senoms moterims. Tai paskutinės metų dienos, kai senos moterys dar gali pasišildyti saulėje.
• Voratinkliai kaip žili plaukai. Ore plaukiojantys sidabriniai voratinkliai priminė senos moters žilus plaukus.
• Moterų darbų metas. Baigus didžiuosius lauko darbus, prasidėdavo moterų darbai: linų, derliaus apdorojimas, atsargos žiemai.

Žodis „boba“ senovėje nebuvo įžeidžiantis. Jis reiškė vyresnę, ištekėjusią moterį, šeimininkę. Todėl ir pavadinime greičiau girdėti šiluma ir pagarba nei pajuoka.

Kaimynai irgi turi savų pavadinimų. Latviai tokį orą vadina atvasara, t. y. sugrįžusia vasara. Estai vadina vananaistesuvi, tai tiesiogiai reiškia „senų moterų vasara“.

Slavų kraštai: Semiono diena ir „Mortos vasara“

Rusai sako бабье лето, ukrainiečiai – бабине літо, baltarusiai – бабіна лета, lenkai – babie lato, čekai – babí léto. Rusų liaudies kalendoriuje bobų vasaros pradžia sieta su Semiono Letoprovodeco („vasaros palydėtojo“) diena, rugsėjo 14-ąja. Pabaiga – su rugsėjo 21-ąja arba Kryžiaus išaukštinimo diena, rugsėjo 27-ąja. Dar buvo skiriama „jauna“ bobų vasara (rugpjūčio pabaigoje) ir „sena“ (antroje rugsėjo pusėje). Kai kur Rusijoje tą laiką vadino ir „Mortos vasara“. Kilmės paaiškinimai tie patys: moterų darbai po derliaus, voratinkliai, primenantys žilus plaukus, ir senas tikėjimas, kad moteris gali sugrąžinti šilumą.

Vokietija: ir teismas dėl pavadinimo

Vokiečiai, austrai ir šveicarai sako Altweibersommer, „senų moterų vasara“. Čia vėl svarbiausi voratinkliai. Senovės germanai tikėjo, kad gijas verpia Nornos, likimo deivės, kurios verpia žmonių gyvenimo siūlus.

Įdomu, kad šis pavadinimas buvo nagrinėjamas teisme. 1988 m. 77 metų moteris padavė į teismą, teigdama, kad žodis „Altweibersommer“ įžeidžia vyresnio amžiaus moteris. Ji prašė uždrausti jį orų prognozėse ir vietoj jo vartoti „vėlyvąją vasarą“. 1989 m. vasario 2 d. Darmštato žemės teismas ieškinį atmetė: pavadinimas vartojamas šimtmečius, susijęs su voratinkliais ir malonia rudens šiluma.

„Barchatinis sezonas“ yra kas kita

Dažnai girdime ir posakį „barchatinis sezonas“ (rus. бархатный сезон). Tai ne orų reiškinys, o kurorto sezonas: rugsėjis ir spalio pradžia prie Juodosios jūros, kai karštis jau nebe toks didelis, o jūra dar šilta. Pavadinimas atsirado XIX a. Gydytojai tada patardavo rudenį vykti prie jūros, ir pirmieji tuo pasinaudojo aristokratai. Yra dvi versijos, kodėl jis „aksominis“: turtingos damos vilkėdavo aksomines sukneles, o atvykę dailininkai dėvėdavo aksominius apsiaustus. Tad bobų vasara gali sutapti su barchatiniu sezonu, bet tai skirtingi dalykai.

JAV: indėnų vasara

Pirmą kartą posakis Indian summer užfiksuotas maždaug 1778 m. prancūzų kilmės rašytojo Hectoro St. Johno de Crèvecœuro esė apie gyvenimą Amerikoje. Esė išspausdinta prancūziškai apie 1788 m., o JAV pasirodė tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Kodėl „indėnų“, tiksliai nežino niekas. XIX a. pabaigos leksikografas Albertas Matthewsas surinko paaiškinimus ir pripažino juos „miglotais ir neaiškiais“. Dažniausios versijos:

• Šis reiškinys pirmiausia pastebėtas indėnų gyvenamose vietovėse, arba patys indėnai apie jį papasakojo europiečiams.
• Šiltas, miglotas rudens oras sutapdavo su indėnų medžioklės sezonu.
• Gamtininkas Johnas Jamesas Audubonas 1820 m. dūmingą rudens orą siejo su indėnų deginamomis prerijomis.
• Kai kas mano, kad pavadinimas susijęs su apgaulingumu: šiluma trumpa ir netikra, kaip žeminantis posakis „indėnų dovana“.

  

Dėl paskutinės versijos JAV vis dažniau diskutuojama, ar posakis neįžeidžia. Žurnalas „Atlas Obscura“ siūlė jį pakeisti senesniu angliškų pavadinimu „antroji vasara“. Tačiau kasdienėje kalboje ir orų prognozėse „Indian summer“ tebėra labai populiarus. Iš amerikiečių jį perėmė ir britai, australai, naujazelandiečiai, danai. Danijos enciklopedijos duomenimis, danai šį posakį plačiai vartoja nuo maždaug 1900 m.

Šventųjų vasaros: Martynas, Lukas, Mykolas, Birgita

Ilgai prieš indėnų vasarą Europoje šiltas rudens dienas siejo su šventųjų dienomis. Tai buvo patogu: kalendorius kaime buvo svarbiausias laikrodis.

• Šv. Martyno vasara (lapkričio 11 d.): Prancūzijoje l'été de la Saint-Martin, Italijoje estate di San Martino, taip pat Ispanijoje, Portugalijoje, Maltoje. Ją mini ir Shakespeare'as pjesėje „Henrikas VI“ (apie 1591 m.).
• Visų Šventųjų vasara (lapkričio 1 d.): senoji angliška All-hallown summer. Shakespeare'o „Henrike IV“ princas Henrikas Falstafą pavadina „Sudie, Visų Šventųjų vasara“, t. y. senu žmogumi, kuris elgiasi kaip jaunas.
• Šv. Luko vasarėlė (spalio 18 d.): Anglijoje.
• Šv. Mykolo vasara (rugsėjo 29 d. arba vėliau): Ispanijoje veranillo de San Miguel, Serbijoje Miholjsko leto.
• Šv. Birgitos vasara (apie spalio 7 d.): Švedijoje brittsommar, pagal šventųjų Birgitos ir Britos vardadienius.
• Šv. Baltramiejaus vasarėlė (rugpjūčio 24 d.): taip ją senovėje vadino suomiai.
• Šv. Dionizo vasara (spalio 9 d.): Prancūzijoje.

Pavadinimai iš ūkio ir gamtos

Kitur šis metas pavadintas pagal tai, kas tuo metu vyksta ūkyje ar gamtoje:

• Turkija – pastirmos vasara (pastırma yazı). Lapkričio pradžios orai geriausiai tinka džiovinti mėsai, iš kurios gaminama pastirma.
• Ispanija – svarainio vasarėlė (veranillo del membrillo). Tuo metu sunoksta svarainiai.
• Airija – žąsų rudenėlis. Žąsys tuo metu būna nupenėtos.
• Švedija – barsuko vasara (grävlingssommar). Barsukai kaupia atsargas žiemai.
• Nyderlandai – gervių vasara (kranenzomer). Tuo metu skrenda gervės.
• Bretanė – paparčių vasara. Paparčiai jau pakeitę spalvą.
• Bulgarija – čigonų vasara, dar vadinama „vargšo vasara“.

Yra ir kalbinis įdomumas: angliškas žodis gossamer, reiškiantis ploną voratinklį ar lengvą audinį, manoma, kilęs iš viduramžių gossomer – „žąsų vasara“, t. y. rudens meto, kai valgomos žąsys. Taigi voratinkliai ir šiluma susiję net ir anglų kalboje.

O kaip pietų pusrutulyje?

Pietų pusrutulyje metų laikai sukeisti, todėl „rudens vasara“ ten būna kovą–gegužę, o kartais net žiemą.

• Argentina ir Čilė – šv. Jono vasarėlė (veranito de San Juan). Tai šiltos dienos žiemą, apie birželio 24 d., kai švenčiamas šv. Jonas Krikštytojas. Mums tai Joninės, vasaros vidurys, o jiems – žiemos pradžia.
• Brazilija ir kitos Pietų Amerikos šalys – veranico arba veranito. Dažniausiai balandį–gegužę, jų rudenį. Meteorologai jį sieja ir su „El Niño“ reiškiniu.
• Australija ir Naujoji Zelandija savo pavadinimo nesukūrė. Ten vartojamas tas pats „Indian summer“, kalbant apie šiltas, ramias kovo–gegužės dienas.

Kodėl prigijo būtent tokie pavadinimai

Visus šiuos pavadinimus galima suskirstyti į kelias grupes, ir kiekviena atspindi skirtingą gyvenimo būdą.

Ūkininkų Europa laiką skaičiavo pagal kalendorių ir darbus. Todėl atsirado šventųjų vasaros ir pavadinimai pagal tai, kas tuo metu nuimama ar gaminama: žąsys, svarainiai, pastirma. Šiaurės ir Rytų Europoje, kur rudenį ypač daug voratinklių ir kur senovės tikėjimai išliko ilgiau, prigijo „senų moterų“ vardas. Jis susiejo tris dalykus: žilus voratinklių siūlus, pabaigtus lauko darbus ir trumpą paskutinę šilumą prieš žiemą. Tiek lietuvių, tiek slavų, tiek germanų kalbose šis vaizdinys stebėtinai panašus.

Amerika savo kalendorinių šventųjų neturėjo, todėl naujakuriai sukūrė naują vardą pagal tai, kas jiems buvo nauja ir neįprasta, – indėnus. Kai „Indian summer“ išpopuliarėjo anglų kalboje, jis išstūmė senesnius angliškus pavadinimus ir paplito kitose anglakalbėse šalyse.

Pietų pusrutulis pasiliko ispanų ir portugalų paprotį sieti orus su šventaisiais, tik šventųjų dienos ten tenka kitam metų laikui.

Ar būta kitų variantų?

Taip, ir nemažai. Anglai ilgai sakė „šv. Martyno“, „šv. Luko“ ar „Visų Šventųjų“ vasara, kol juos išstūmė amerikietiškasis variantas. Vokietijoje teisme siūlyta „vėlyvoji vasara“, o JAV dabar siūloma „antroji vasara“. Rusijoje šalia bobų vasaros gyvavo ir „Mortos vasara“, o suomiai seniau šį metą siejo su šv. Baltramiejumi. Nė vienas naujas pavadinimas iki šiol neišstūmė senųjų. Žmonės mieliau renkasi įprastus ir šiltus žodžius.

Išvada

Bobų vasara, indėnų vasara, šv. Martyno ar pastirmos vasara – visi šie žodžiai apie tą patį: trumpą dovaną prieš žiemą. Lietuviai, gyvenantys Čikagoje, juos turi abu: vieną atsivežė iš namų, kitą rado čia. Ir abu primena, kad šia šiluma reikia džiaugtis, kol ji yra.