Lietuviškas Šalamovas: Žaliosios rinktinės partizano atsiminimai iš sovietinio lagerio

Rašytojas Juozas Aputis, perskaitęs šiuos atsiminimus, pasakė trumpai: Vladas Vyšniūnas yra lietuviškas Varlamas Šalamovas. Perskaitę žemiau skelbiamą ištrauką suprasite, kodėl.

Vladas Vyšniūnas (1922–1998) — mokytojas, statybininkas, rašytojas. Žaliosios rinktinės partizanas, slapyvardžiais Gražvydas ir Aušrelė, kovojęs nuo 1945 m. balandžio iki 1946 m. birželio 9 d. Vėliau — Pesčianlago ir Steplago politinis kalinys, numeris SŽ-877.

Jo tekstai buvo skelbti antologijoje „Tremtinio Lietuva“, almanachuose „Varpai“ ir „Baltija“, žurnale „Metai“. 1995 m. JAV lietuvių tautinės sąjungos surengtame novelės konkurse jis laimėjo premiją už apsakymą „Mindaugas“ — taigi su išeivija autorių siejo ne tik likimas, bet ir tiesioginis ryšys.

Atsiminimų trilogiją leidykla „Briedis“ išleido jau po autoriaus mirties. Rankraščius parengė ir sudarė jo sūnus, architektas profesorius Algis Vyšniūnas, mūsų portalo autorius. Trilogiją sudaro „Ginkluotos rezistencijos eilėse. Eilinio partizano atsiminimai“, „Penktasis pragaro ratas. Asfaltito kasyklose“ ir „Alkanoji stepė“ — pastaroji pasakoja apie lietuvius Kazachstano, Balkašo ir Rytinio Kounradskio, ypatingojo režimo lageriuose.

Žemiau skelbiame ištrauką iš antrosios knygos. Tai vienos dienos — 1947 m. sausio 9-osios, Trijų Karalių — istorija. Dvidešimt penkerių metų kalinys, pats save vadinantis gyvu lavonu, gauna įsakymą nukirsti valstybės saugomą kedrą, nes konvojaus viršininkui užsinorėjo riešutėlių.

Šalamovas teigė, kad lageris nieko neduoda ir demoralizuoja visus. Vladas Vyšniūnas, jau vydamas virvę iš savo marškinių, prieina prie priešingos išvados. Ta išvada ir yra visos trilogijos šaknis.

Knygų pristatymas šiauliečiams  

Neužmirštama Trijų Karalių diena

Kažkas naktį anglies gabaliuku nubraižė ant barako durų tris kryžiukus, o jų apačioje išvedžiojo tris kreivas raides: K. M. B. Ne iš karto suvokiau, ką tai reiškia. Senai perstojau skaičiavęs laiką: jis tapo nematoma fizine plazma, supančia iš visų pusių, savo lediniu svoriu slegianti mane dar pusiau gyvą, pusiau mirusį. Su vargu prisiminiau, jog buvo Kalėdos, kurias barake paminėjo tik keletas stipresnių tautiečių. Jie sugebėjo iš Emos pasiskolinti ligoninės paklodę, kuria uždengė lovą ir sudėjo ant jos tris dienas tauptą duoną ir puoduką baigiančio gesti augalinio aliejaus. Paskui valgė drauge Kūčias. Klierikas juodais nuo asfaltito pirštais trupino plonytę susmegusios duonos riekelę ir dalino ją tikintiesiems, lyg pašventintą Bernelio pyragą. Paskui buvo Naujieji Metai, kurių metu anapus zonos konvojininkai šaudė į viršų raketas. Bet aš miegojau ir mažai ką girdėjau. Naujieji 1947-ieji metai atėjo be mūsų. Niekas nesveikino vienas kito, niekas nelinkėjo laimės. Tiesa, tą naktį dar švietė bene pati įspūdingiausia Šiaurės pašvaistė. Visas dangaus kraštas degė, blėso ir vėl užsiliepsnodavo iš naujo rausvais villetais. Pamačiau ją, išėjęs į lauką nusišlapinti, paspoksojau valandėlę ir abejingai nukiūtinau į baraką. Aš buvau nebe tas, kuris gali grožėtis nuostabiu gamtos reiškiniu. Aš buvau gyvas lavonas. Rytais atsibusdavau užtinusiom akim ir tik po kelių valandų pajėgdavau iš šešėlių atskirti daiktus ir žmones. Ne vienas toks buvau. Viršila razvode, kiekvienam tokiam kaip aš, sakydavo: -

– Valgyk mažiau druskos! Žinok: jei sučiupsiu nusikaltimo vietoje, pasodinsiu į karcerį!

Žydas „gydytojas“ įtikino kapitoną Mamentovą, jog žmonės tinsta nuo druskos pertekliaus. Pastarasis išleido įsakymą prižiūrėtojams, tikrinantiems siuntinius, atimti ją iš kiekvieno kalinio. Tai buvo kvailas įsakymas, nes siuntiniuose druskos niekas nesiuntė. Galimas dalykas, jog kapitonas Mamentovas iš tikrųjų nežinojo, kad žmonės tinsta nuo baltymų stokos. Paskutinieji du mėnesiai praslinko kažkokioje migloje. Badas naikino ne tik kūną, bet ir sielą. Tik protarpiais atsikvošėdavau, tačiau netrukus vėl paskęsdavau gyvuliškame abejingume, užmiršęs, jog esu žmogus, turįs protą ir valią. Trys raidės ant durų tikriausiai buvo šiandieninės prošvaistės priežastimi. Aš netgi prisiminiau Trijų Karalių vardus: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras! Valandėlę, trumpą akimirką per sąmonę nuskriejo prisiminimai apie tėviškę, kasmetinį tradicinį vakarą mokykloje, abiturientų ruošiamą kiekvieną sausio šeštąją dieną. Aštrus graudulys suspaudė krūtinę ir aš išgirdau, kaip realybė bjauriausio tardytojo balsu pasakė: -

Atmink, kad ši diena gali būti paskutinė!

Nuostabu, bet nuo tokių žodžių man tik palengvėjo. -

Apsidžiaugei? Che, che ... Per anksti! Dar daug dienų, kurios tebus vakarykščios pasikartojimas, laukia tavęs. Dešimt metų – tai begalybė. Galų gale tu krisi, kaip vienišas elnias užpustytoje taigoje, kadangi nesugebėjai laikytis bandos.

Nejaugi prasidėjo haliucinacijos? Balsas buvo toks aiškus, privertęs krūptelėti... Trijų Karalių dieną studebekeris atvežė mus prie eilinio reliktinio miškelio, išlaipino ir nurūko atgal. Tai buvo nebe tas gojelis, kurį kirtome prieš pusantro mėnesio. Ano senai nebeliko nei ženklo. Vėjai uždengė sniegu kelmus ir laužų žymes. Gal tik Šerlokas Holmsas atrastų tą vietą, kur nesenai dar

puikavosi lieknų pušų būreliai, tarsi stebuklas bekraštėje dykynėje. Šiandieninis miškelis buvo nutolęs nuo lagerio ne septynis, o visą dešimtį kilometrų. Eiti pėsčiomis reikėjo visas dvi valandas. Dėl tos priežasties ir dar todėl, kad labai sutrumpėjo diena, kapitonas Mamentovas liepė mus vežioti į darbą. Miškas – ne kasyklos, elektriniais prožektoriais apšviesti jo neįmanoma. Atgal grįžimui, žinoma, benzino valdžia neeikvodavo. Iš miško kaliniai privalėdavo grįžti į lagerį pėstute. Kai brigada išsirikiavo prie starto linijos eilinėms lenktynėms, prie manęs priėjo brigadininkas ir pasakė: -

– Šiandien tau teks nukirsti aną kedrą. Konvojaus viršininkas užsinorėjo riešutėlių!

Miškelio pakraštyje augo didžiulis vienišas kedras, toks storas, kad jo kamieno žmogus nepajėgtų apkabinti. Buvo aišku, jog įsakymas nukirsti jį tolygus įsakymui įkopti į Everesto viršūnę. -

– Betgi visi kedrai yra valstybės saugomi! – pasakiau čečėnui. – Pats nesenai grasinai karceriu tam, kuris užsimanytų pažeisti šį įstatymą! Tai buvo vakar! – ramiai atsakė brigadininkas. – Šiandien padėtis pasikeitė. Kedrą įsakė nukirsti konvojaus viršininkas! Jis neturi teisės duoti tokio įsakymo!

Čečėnas nusijuokė: -

– Šiuo metu pats didžiausias viršininkas yra jaunesnysis seržantas! Jo įsakymai šventi ir negali būti apskundžiami. Būk malonus vykdyti tai, ką sakiau.

Aš pasukau prie kedro ir mediniu kastuvu pradėjau atsikasinėti aplink jį sniegą. Baigęs šią procedūrą pamačiau, jog apačioje kedro kamienas buvo žymiai storesnis, negu metro aukštyje. Nukirsti jį trisdešimties centimetrų atstumu nuo žemės galėjo nebent mitologinis Heraklis. Tik jis pajėgtų per vieną dieną akmeniniu kirvuku šį galiūną sukapoti į gabalus, nugenėti ir sudeginti galingas jo šaknis, o pliauskas sukrauti į vieną rietuvę! Kedro mediena buvo kieta, lyg akmuo. Po pusvalandžio Sizifo darbo, man pasidarė aišku, jog vargu ar įstengčiau įvykdyti šią užduotį per mėnesį laiko. Tačiau dirbau toliau, kol jėgos visiškai apleido mane. Akyse pasidarė tamsu, pajuodo net akinančiai baltas sniegas, o vidurius pradėjo tampyti konvulsijos. Baisiai norėjosi vemti ir tai buvo keista! Apart senai suvirškinto rytinės normos duonos gabaliuko, žarnose nieko daugiau nebuvo. Matyt, skrandį graužė jo paties sultys ir jis panoro atsikratyti jomis. Lyg užsuktas mechanizmas, iš lėto kapojau kedro kamieną, o kai nusilpdavau tiek, jog nebegalėdavau pakelti kirvio, atsiremdavau kakta į medį atsiilsėti. Tai buvo beprotybė, kurios aš nebepajėgiau suvokti. Tiesa, kažkurią valandėlę dingtelėjo mintis, jog aš numirsiu stovėdamas, kaip ir tie be viršūnių beržai, stovintys gūdžioje dykynėje, netoli manęs. Tokia mintis dabar atrodė didžiule laime. Kad tik greičiau viskas įvyktų! -

– Ei, tu, klipata! Dar kartą pamatysiu trinant kaktą į medį, išrengsiu nuogai!

Tai buvo konvojaus viršininko balsas. Tai nebuvo tuščias grasinimas, o dažnai konvojininkų naudojama priemonė, turinti tikslą priversti kalinį intensyviau dirbti. Išrengdavo iki pat marškinių, nežiūrint, kad lauke spaudžia trisdešimties laipsnių šaltis ir šiaušia šešių balų stiprumo vėjas. Praeitą mėnesį, prieš Kalėdas, jaunesnysis seržantas išrengė Mišą ir laikė jį šaltyje iki pat vakaro. Tą pačią dieną Miša eidamas valgyklon pamatė kaladėje virėjų paliktą kirvį, šoko prie jo ir, mūsų visų akivaizdoje, nusikirto kairiosios rankos pirštus. Paskui šokinėjo ne tiek iš skausmo, kiek iš

džiaugsmo, kad rytoj nevarys jo į darbą. Stebėtina, kaip jis, išstovėjęs keletą valandų vienmarškinis dideliame šaltyje, nesušalo į ledą? Klipatos velniškai gajūs padarai! Kol atsiduria visiškos distrofijos būklėje, jie po truputį užsikonservuoja ir gali išlikti gyvi, kai kūno temperatūra nukrinta iki trisdešimties laipsnių. O gal ir man nusikirsti pirštus? Kol sugytų, turėčiau mažiausiai mėnesį atostogų! Tiesa, paskui už „sabotažą“ teismas pridėtų kažkiek bausmės, bet ar tai turi reikšmės? Prie begalybės gali pridėti kiek nori, ji nuo to nepasikeis! Tačiau tokia mintis buvo apėmusi tik mažą valandėlę. Sekančią akimirką ryžtingai atmečiau tokią galimybę. Geriau numirti stovint, sušalti į ledinę žvakę, negu gyventi be rankos pirštų! Laikas sustojo ir nejuda, panašiai, kaip ir aš. Tik retkarčiais stuktelėdavau į sužaloto galiūno kedro kamieną, paslapčia laukdamas, kada konvojaus viršininkas įvykdys savo grasinimą. Susigyvenau su mintimi, kad mane išrengs ir ji tapo nebe baisi. Tačiau vietoj sargybinio keiksmų, išgirstu aidint varpelį. Tikriausiai tai priešmirtinės haliucinacijos. Galimas dalykas, jog mano siela atsisveikina su kūnu ir varpelio skambesį girdžiu jau iš ano pasaulio. Bet tai buvo realybė. Iš pietų į mūsų pusę artinosi trys briedžių traukiamos nartos. Konvojaus viršininkas senai jas pastebėjo ir pamiršo mane. Palikę atokiau nartas, svečiai užsidėjo ant veltinių trumpas, plačias slides ir prisiartino prie laužo. Tai buvo geologai, du barzdoti vyrai ir moteris. Visi vilkėjo naujutėliais baltais kailiniais, tokiais pat, kaip ir PGS viršininkas, visi buvo apsiavę storais šiaurės mokasinais, į kuriuos telpa koja su visu batu. Ant moters galvos žvilgėjo sabalo kailio kepurė. Vienas iš geologų, išsitraukęs sulankstytą žemėlapį, kažko klausinėjo sargybos viršininką, kiti šildėsi prie laužo, nusimovę pirštines, ir atsisegę kailinius. Aš pirmą kartą gyvenime pamačiau į roges pakinkytus elnius, bet nejaučiau smalsumo. Lygiai taip pat abejingai būčiau žiūrėjęs ir į pakinkytas žirafas. Geologai atrodė tarsi dievai, atvykę iš kito pasaulio. Tokį įspūdį darė jų sveiki veidai ir švarūs rūbai. Moters dėmesį atkreipė mano kirvio sužalotas kedras ir kokią tai akimirką jos žvilgsnis susidūrė su manuoju. Tai užtruko tik mažytę akimirką, bet aš suvirpėjau išvydęs žmogaus akis, į kurias žiūrėti buvome atpratę. Kalinys privalo visada stovėti nuleidęs galvą ir žiūrėti tik į žemę! Man pasirodė, jog moteris išsigando iš arti pamačiusi žmogų-klipatą, dvidešimt penkerių metų amžiaus gyvą lavoną. Mūsų žvilgsniai užtruko tik akimirksnį, moteris užsimerkė ir nusisuko. Nežinau, kodėl ji taip padarė, bet manau, jog jos nervai neišlaikė tokio šlykštaus reginio. Jos giliose mėlynose akyse spindėjo kažkas tokio, nuo ko aš suglumau ir taip pat nusisukau. Tuo tarpu, pametę darbą, prie zonos pakraščio susirinko beveik visi vagišiai ir pradėjo kaulyti: - Parūkysime! Piliečiai viršininkai, parūkysime! Vagišiai iš toli pastebėjo, jog geologai pavaišino jaunesnįjį seržantą papirosais ir patys užsirūkė. Pamačiusi bet ką rūkantį, lagerio smulkmė tuoj pat pristoja su tradiciniu „parūkysime“. Nerašytas Šiaurės įstatymas įpareigoja kiekvieną rūkantįjį atiduoti paprašiusiam pabaigti traukti papirosą arba suktinę. Tik konvojininkų negalima buvo prašyti nuorūkos. Moteris, pamiršusi mane ir kedrą, žiūrėjo į šitą alkanų, skarmalais aprengtų žmogystų būrį suglumusi, plačiai išplėtusi akis. Tikriausiai ji nesenai atvyko į Šiaurę ir jai dar daug kas buvo neregėta. Galimas dalykas, jog ši mieste užaugusi mergina, nuo pat mažens įsitikinusi socialistinės santvarkos humaniškumu, pirmą kartą pamatė, jog sovietiniai lageriai nei kiek nenusileidžia hitlerininkų koncentracijos stovykloms. Man kažkodėl pasirodė, jog jos akyse buvo nebylus klausimas: „kaipgi jūs leidote sau pavirsti į tokias šlykštynes?“ Kaltinti kuo nors valdžią ji neišdrįstų taip pat, kaip tikintysis spjauti į Dievo paveikslą.

Savaime aišku, ji laikui bėgant pripras prie viso to, prie ko priprato milijonai tarybinių žmonių. Ant Ižmos kranto stovinčio kaimelio laisvieji gyventojai net nepasižiūri į mus. Mes jiems atrodome nepilnaverčiais, neturinčiais jausmų ir proto, kažkokiais bevardės giminės sutvėrimais, nejaučiančiais skausmo ir gyvenančiais paprasto gyvulio gyvenimą. Taip vokiečiai žiūrėjo į žydus, kuriuos abejingais veidais ir širdimi šaudė tik už tai, kad jie gimė ne arijais! Šaudė visus iš eilės: suaugusius, jaunus vyrus ir dailias mergaites, vaikus ir vos užgimusius kūdikius. Ir kapitonas Mamentovas sušaudytų mus, jei gautų tokį parėdymą iš Vyriausios lagerių valdybos. Baisiausia, jog niekas dėl to neprotestuotų, niekas neišdrįstų pasakyti teisybės į akis net mažiausiam viršininkėliui, turinčiam kišenėje raudoną partijos nario bilietą. Aš vėl pažvelgiau į sėdinčią prie laužo geologę, tokią gražią, lyg Šiaurės Afroditė. Įdomu, ar ji nors mažumėlę supranta, kokioje visuomenėje gyvena? Ką ji galvoja apie jaunesnįjį seržantą, kuris vaizduoja tikrą džentelmeną, nenuleidžia nuo jos akių, o ši vietoj atsakymo šypteli savo žavingu šypsniu? Gal ji mano, kad jis, saugodamas mus šitoje šalčio sukaustytoje dykynėje, atlieka patriotinę sovietinio piliečio pareigą, nes mes esame kažkokie iškrypėliai, neturintys teisės gyventi normalių žmonių tarpe? O gal ji sumišo visai dėl kitos priežasties? Gal ji sutriko instinktyviai pajutusi dalelę savo kaltės, kad nei kiek nesusimąstydama šlovino Staliną ir partiją, kuri savo nusikaltimų skaičiumi daug kartų aplenkė savo siciliškąją seserį? Tai, ką ji matė šiandien, privalėjo prabudinti net giliausiai miegančią sąžinę! Mes buvome sukrečiantis, daiktinis šėtoniškos santvarkos įrodymas. Vargu, ar Servanteso don Kichotui būtų kilusi naivesnės mintys! Visi gerai žinojome, jog visa rusų tauta tapo baisaus abejingumo etalonu ir ieškoti išimčių buvo tas pats, kas monetos Ramiajame vandenyne. Sovietų Sąjungoje žmonės nuo pat mažens buvo auklėjami neapykantos dvasioje ir jų sielos sumedėjo. Vokiečiai prarado žmoniškumą patikėję, jog tik arijai turi teisę gyventi, o rusai pasidarė lygiai tokiais pat, abejingai stebėdami, kaip naikinami buožės ir „liaudies priešai“. Istorija kartojasi. Viduramžiais Ignacas Lojola¹ degino žmones ant laužų, dvidešimtajame amžiuje Hitleris nuodijo dujų kamerose, o Stalinas naikino netikėlius ir atskalūnus baisiuose lageriuose! Visi jie, pasitelkę melu persunktas ideologijas, darė vieną ir tą patį nusikaltimą. O gal ideologijos iš tikrųjų yra kažkas panašaus į baisių ligų epidemijas, laikas nuo laiko nusiaubiančias žmoniją? Visuomenė tada transformuojasi, tarsi skėrių banda sunaikina savo pačios moralę ir viską, kas žmogiška. Išvažiuodami geologai paprašė jaunesniojo seržanto leidimo perduoti kaliniams rūkalų, kurie neatstojo savo įkyriu kaulyjimu „parūkysime“. Sargybos viršininkas pasakė: -

– Palikite papirosus man, aš juos padalinsiu. Nejaugi nematote, kad ten gyvuliai, o ne žmonės? Jie gali papjauti vienas kitą dėl vieno papiroso.

Geologai paliko konvojaus viršininkui krūvą Belomor pakelių², viską, ką turėjo savo maišuose ir, sėdę į nartas, nurūko per dykynę. Kaliniai nesitraukė nuo zonos krašto, laukdami, kada konvojaus viršininkas pradės dalinti papirosus. Šis, norėdamas išvengti galimų konfliktų, pasišaukė brigadininką, atplėšė vieną pakelį ir iškratė jį jam į rankas. Po to, pasakė:

– Atiduok savo šakalams ir tegul eina prie darbo!

Likusius pakelius jis susikaišiojo į kišenes ir patenkintas atsisėdo prie laužo. Miškelyje vėl pradėjo pokšėti kirviai, ore pasklido kvapnūs dūmai nuo deginamų pušų šakų. Stipresnieji įpusėjo vykdyti savo normas, o aš kietame kedro kamiene sugebėjau iškapoti ne daugiau penkiolikos centimetrų randą. Atėjo momentas, kada nebepajėgiau rankose nulaikyti kirvio. Žemė pradėjo svyruoti po mano kojomis, pasaulis aptemo, bet aš atkakliai laikiausi įsikibęs į medžio kamieną ir stengiausi nenugriūti. -

– Ei, tu, klipata, pajudėk!

Tai vėl šaukė konvojaus viršininkas, mano Piloto kareivis, bet aš visiškai nereagavau. Tada jis, kartu su brigadininku, atėjo pas mane, į mano Golgotą. Mačiau juos, lyg per sapną ir visiškai nesupratau, ko jie nori iš manęs. Brigadininkas keletą kartų įspyrė ir, nesulaukęs reakcijos, pasakė sargybos viršininkui: -

– Beviltiškas reikalas!

Jis buvo senas kalinys, ne kartą matė, kaip nusibaigia žmonės ir žinojo ribą. Tačiau jaunesnysis seržantas buvo kitos nuomonės. Jis nuplėšė nuo manęs vatinuką ir paliko vienmarškinį, sakydamas: -

– Pamatysi, kaip už pusvalandžio jis čiups kirvį ir pradės dirbti! Apmaudu, kad dėl kokio tai išsigimėlio neteks paragauti kedro riešutėlių!

Jis nusinešė mano vatinuką su burnusu, pasitiesę ant šakų ir atsisėdo prie laužo. Ledinis šaltis pažadino iš komos mano sąmonę ir tik dabar supratau paskutinių konvojininko žodžių prasmę. AŠ ESU IŠSIGIMĖLIS TODĖL, JOG NEBEPAJĖGIU NUKIRSTI VALSTYBĖS SAUGOMO KEDRO, kad „doras“ sovietinis pilietis užsinorėjo jo riešutėlių!!! Didysis Ezopas neprigalvojo tokios moralės dargi vilkams! Mintys tai nutrūkdavo, tai vėl atgydavo. Aš sėdėjau vienmarškinis, lyg kažkokioje šalčio vonioje ir stengiausi nejudėti. Nuo kiekvieno krustelėjimo imdavo pasiutusiai gelti nugarą ir krūtinę. Kaskart darėsi sunkiau kvėpuoti. Valandėlę buvo suėmusi pagunda atsikelti ir išeiti iš už šakomis nusmaigstytų darbo zonos ribų. Mane tuoj pat nušautų ir visi vargai pasibaigtų. Tačiau tuoj pat nuvijau pagundą. Aš neišeisiu už zonos ribų, nes tai būtų begalinės paniekos vertas silpnadvasiškumas. Aš mirsiu stovėdamas, bet jūs, raudonieji fašistai, negausite už mano mirtį nei vieno pakelio machorkos, nei kepaliuko duonos, nei trisdešimt rublių pinigais! Vakaro sulaukiau tūnodamas kedro papėdėje, rytmetį iškastoje duobėje sniege. Aš buvau anabiozės būklėje, nejautrus ir viskam abejingas, lyg dvesiantis gyvulys ramiai laukiau neišvengiamos mirties. Ji įvyks, kai vidaus organai atšals iki 24 laipsnių pagal Celsijų. Reikia tik truputį palaukti. Netikėtai pasidarė labai lengva. Realybė atitolo, aš tapau lengvas, visiškai be svorio. Jei būčiau panorėjęs, būčiau galėjęs nuskristi virš šitos dykynės, mojuodamas rankomis, lyg sparnais. Paskui, lyg per sapną prisimenu, kaip estas Andrerenas ir dar kažkuris iš stipresniųjų pakėlė mane, aprengė ir nutempė į rikiuotę prie kelio. Bet eiti nepajėgiau. Sparnai išnyko, aš vėl tapau sunkus. Kai konvojaus viršininkas visus suskaičiavo ir po žygio atmintinės davė komandą eiti pirmyn, aš, lyg nematomos jėgos pastumtas, kritau ant žemės. Kurį laiką gulėjau visiškai be sąmonės, bet, matyt, neilgai. Atsipeikėjęs akies krašteliu pamačiau konvojininko veltinį, kuriuo jis mane spardė, šaukdamas:

– Kelkis, svoločiau! Skaitau iki trijų!

Paskui pasigirdo šūvis ir kulka įsmigo į sušalusią žemę ties mano ausimi. Bet tai manęs nei kiek nepaveikė. Tik po valandėlės pagalvojau, jog griūdamas išvirtau iš rikiuotės ir už tai nori mane nušauti. Ši mintis turėjo mane paveikti, nes buvau davęs priesaiką numirti taip, kad konvojininkai negautų premijos. Tačiau nebebuvo jėgų nugalėti begalinio abejingumo. Aš nugriuvau rikiuotėje ir konvojaus viršininkas šovė ties ausimi, tik norėdamas priversti atsikelti nuo žemės. Jei būčiau žengęs žingsnį į kairę arba į dešinę, jis nebūtų praleidęs progos gauti premiją. Jei ne jis, būtų nušovęs kas nors iš jo sėbrų. Konvojininkų ginklai visada paruošti šaudymui. Ir premija kiekvieną vilioja, nors ji buvo juokingai mažytė, palyginus su trisdešimt sidabrinių, kuriuos Judas gavo už Kristaus išdavimą. Už trisdešimt sovietinių rublių neįmanoma nusipirkti nei pėdos žemės, nei kilogramo duonos. Konvojaus viršininkas keikėsi, lyg patrakęs, ir šaukė visa gerkle: -

– Aš tau parodysiu, šunie, ką reiškia nevykdyti mano komandos!

Bet tai nepadėjo ir jis, nesugalvojęs geresnės išeities, įsakė dviem stipresniems kaliniams vesti mane už parankių. Šie pakėlė mane nuo žemės ir pabandė tempti. Tačiau pakako žengti vos porą žingsnių ir aš, suklykęs nežmonišku balsu, vėl netekau sąmonės. Ak, jūs, vėlyvųjų laikų vaikai! Jūs daug ko nežinote ir net negalite įsivaizduoti! Aš esu tikras, jog niekas iš jūsų nežino, koks fizinis skausmas yra pats didžiausias pasaulyje. Veltui ieškotumėte atsakymo enciklopedijose ir medicinos vadovėliuose! Galimas dalykas, jog esate girdėję, kaip žiauriai enkavedistai ir gestapininkai badydavo suimtųjų panages, kaip kalėjimuose kalinius „aprengdavo“ tramdomaisiais marškiniais, kaip ištisomis paromis neleisdavo miegoti, uždarę savo aukas vandeniu užtvindytuose karceriuose. Gal manote, kad tik tada žmogus gali patirti patį didžiausią skausmą? Tiesa, ne vienas jūsų tautietis nuo enkavedistų tardytojų kankinimo išėjo iš proto ir iš begalinio skausmo ne kartą prarasdavo sąmonę. Bet, patikėkite manimi, nes kalėjime teko patirti visą enkavedistų sadizmą, tų, kurie mokėsi ne tik iš Stalino ir Hitlerio, bet ir kruopščiai studijavo viduramžių inkvizicijos bei Nerono vartotas kankinimų priemones. Gal būt, jie nesusiprato tik actu vilgyti savo aukų lūpas. Patikėkite manimi, kad pats didžiausias skausmas yra tada, kai visiškai nualintas kūnas, velkamas už pažąstų, nebegali nulaikyti savo kojų svorio! Atrodo, jog prie jų kažkas pritvirtino visą Žemės rutulį, kuris tuoj pat ištrauks iš kirkšnies gyslas! Šito skausmo aprašyti neįmanoma. Visa laimė, kad jis labai trumpas. Galėjo, žinoma, plyšti iš skausmo mano širdis. Bet ji neplyšo, kojų gyslos papilvėje taip pat nenutrūko. Aš tik praradau sąmonę... Vėliau sužinojau, kad mane parvežė į lagerį bekonvojininkas, rogėmis vežiojęs malkas iš dykynėje išsibarsčiusių rietuvių, į aikštelę prie kelio. Jis įvilko mane į zoną ir paguldė ant vachtos priebučio. Bekonvojininkas norėjo nutempti į ambulatoriją, tačiau budintysis prižiūrėtojas liepė palikti, sakydamas: -

– Pagulės šaltyje ir atsipeikės!

Nesenai, kovos su spekuliacija pretekstu, kapitonas Mamentovas pakartotinai uždraudė įsileisti mūsų zonon bet kokį bekonvojininką, išskyrus nariadčiką, komendantą ir felčerį. O apie bet kokį žmoniškumą neužsimenama nei vienoje instrukcijoje. Tai enkavedistams visiškai svetima sąvoka! Atrodo, jog normalus prižiūrėtojas turėjo pagalvoti: žmogus tokiame šaltyje guli be sąmonės!

Vadinasi jam reikia medicininės pagalbos. Be jos, galimas dalykas, jam gręsia mirtis, nušalimas. Taip būtų pagalvojęs kiekvienas doras žmogus, nebaigęs „Dzeržinskio universitetų“. Nenuostabu, kad dežūruojantysis prižiūrėtojas paliko mane gulėti šaltyje. To reikalavo profesijos etika. Taip darė visi enkavedistai ir kitaip negalėjo būti! Mane, gulintį prie vachtos, atrado Vincas, eidamas parnešti duonos. Jis partempė į baraką, nuvilko burnusą ir paguldė į lovą. Pirmą naktį užmigau nejausdamas vidurius graužiančio alkio. Miegojau, lyg negyvas. Neatsibudau net tada, kai rytą pasigirdo dūžiai į pakabintą bėgio gabalą, šaukiantys rikiuotis į katorgą. Vincas kėlė mane, bet niekas iš to neišėjo. Nuostabiausia buvo tai, jog niekas neatėjo išvaryti manęs prievarta! Paprastai, pasigedus prie vachtos kieno nors, tuoj pat į baraką atbėgdavo komendantas, nariadčikas arba dežūruojantysis prižiūrėtojas. Jie apspardydavo tokį „sabotažniką“ ir, be ceremonijų ištempę iš barako, nuvarydavo į rikiuotę. Keista, bet manęs niekas netrukdė. Tačiau apie pietus jie prisistatė - visi trys iš karto. Komendantas priėjo prie lovos ir pasakė savo bendrams: -

– Žiūrėkite, koks įžūlumas! Jis miega, lyg pas mamą ant pečiaus!

Man nespėjus net dorai atsibusti, jis išvertė iš lovos, apspardė ir liepė tuoj pat apsirengti. Kulkos greitumu! Aš svyravau, lyg girtas, bet sugebėjau išsilaikyti ant kojų. Dvylikos valandų miegas ir barako šiluma pridėjo gyvasties jėgų. Nesuprantu, iš kur organizmas jų dar sėmėsi? Kai ant vatinuko norėjau užsivilkti dar burnusą, komendantas išplėšė jį man iš rankų ir, nusviedęs ant lovos, pasakė: -

– Neprireiks! Į Šiaurės ašigalį nesiruošiame eiti!

Vis trys garsiai nusikvatojo. Jie nutempė mane į zonos kampe stovintį mažytį namuką iš išorės primenantį ūkininko pirtelę. Tai buvo mūsų lagerio karceris. Kai eidamas nugriūdavau, mano palydovai tuoj pat įspirdavo, o prižiūrėtojas garsiai surikdavo: -

– Kelkis! Kulkos greitumu!

Kaliniams viską reikėjo daryti kulkos greitumu. Kas to nesuprato, privalėjo kaltinti tik pats save. Nerašytas įstatymas davė teisę kiekvienam lagerio „viršininkui“ įspirti už vėlavimą. Galimas dalykas, jog kažkada prižiūrėtojai ir konvojininkai mėgo žaisti futbolą. Deja, Šiaurėje nebuvo nei kamuolio, nei aikštės, todėl jie spardė kalinius. Prižiūrėtojas atrakino aprūdijusią, šerkšnu aptrauktą spyną ir atidarė duris. -

– Nusivilk vatinuką! – paliepė jis man. – Karceryje gali perkaisti, o tai pavojinga sveikatai! Paskui man reikės atsakyti!

Visi trys, patenkinti tokiu sąmojumi, nusijuokė. Prižiūrėtojas iš tikrųjų turėjo jumoro jausmą, nes karceryje nebuvo krosnies. Jo viduje buvo tokia pat temperatūra, kaip ir lauke. Tiesa, čia neužpūtė vėjas. Plieniniais virbais užkaltas mažytis langas palubėje buvo apaugęs sniegu ir ledais. Sienos, lubos ir plūkto molio grindys baltavo nuo šerkšno. Mažytėje patalpoje nebuvo jokio baldo.

Prižiūrėtojas įgudusiais judesiais nuplėšė nuo manęs vatinuką, įstūmė į karcerį ir užrakino duris. Po to jie nuėjo, girgždindami sniegą ir aš palikau visiškai vienas. Aš žinojau, už ką čia mane atvedė. Kiekvieno, neišėjusio į darbą laukia karceris! Čia išrengtas kalinys laikomas šaltyje ir visiškai be maisto tol, kol pradėdavo atgailauti ir pasižadėdavo daugiau niekada nebestreikuoti. Netikėtai man vėl prašviesėjo sąmonė. Barake buvau kažkoks apkvaitęs, o čia pajutau, jog galiu mąstyti realiai, be iliuzijų, be kvailų vilčių. Tai buvo keista, nes jau senai galvoje viešpatavo vien baisus chaosas. Aš atsisėdau ant sušalusios žemės ir pradėjau spėlioti, per kiek laiko sušalsiu į ledą. Nejaučiau jokios mirties baimės. Ir paskutinis bailys mano vietoje nebijotų jos. Žmogus stengiasi išvengti mirties tik tada, kai dar egzistuoja pasirinkimo galimybė. Kai jos nebėra, baimė išnyksta. Tiesa, jei būtų galima, aš būčiau pasirinkęs greitesnę ir neskausmingą mirtį. Pagalvojau, jog vokiečių fašistai, nuodydami žydus dujomis, buvo humaniškesni už rusus. Savo aukas jie suvarydavo į pirtį, į šilumos pilną patalpą, ne tokią, kaip šis ledinis karceris, ir atsukdavo dujų čiaupą. Pasmerktuosius apimdavo snaudulys ir jie numirdavo be didelių kančių. Rudųjų išsigimėlių tikslas buvo tik sunaikinti žmogų, o jų raudonųjų giminaičių – sunaikinti ne bet kaip, o kankinant, pasmerkiant baisioms kančioms. Taip darė viduramžių inkvizitoriai, nuteisdami mirti ant laužo ne paprastai sudeginant, o spirginant. Tačiau, kodėl aš privalau leistis iš lėto sušaldomas? Juk aš turiu teisę į savižudybę! Žmogus, jei jis ne niekšas, neturi teisės atimti sau gyvybę, bet tik tada, kai yra pasirinkimas. Kai jo nebėra, kiekvienas turi teisę nusižudyti! Tik tada, bet ne anksčiau! Apie savižudybę aš turėjau savo tvirtą nuomonę. Šiuolaikinių egzistencialistų ir visų epochų filosofų postringavimus apie tai, jog neverta gyventi, nes žmogus nežino iš kur atėjo ir kur nueis po mirties, aš visada laikiau tik patologiniais plepalais. Gyvenimas – ne Sizifo³ triūsas! Kamiu⁴, tvirtindamas priešingai, buvo nenormalioje būsenoje ir į jo išvedžiojimus kiekvienas privalo nekreipti dėmesio! Gal žmogus ir neturi sielos, bet po mirties jis palieka savęs vertą informaciją! Ateis laikas, kai mokslas tai įrodys! Jei teisingai pragyvensi sau skirtą gyvenimą, tavimi didžiuosis tavo vaikai ir artimieji, tave geru žodžiu paminės visi žmonės! Nesąmonė būti nepatenkintu ir pavydėti tiems gyvūnams, kuriems pati gamta nurodė jų gyvenimo taisykles, etiką, moralę, o žmogui leido viską pačiam pasirinkti! Juokinga, kai atsiranda nepatenkintų! Tokie filosofai susipainioja savo pačių paspęstuose tinkluose. Jiems neateina į galvą mintis, kad žmogaus gyvenimo tikslas genialiai paprastas ir aiškus: REIKIA PRAGYVENTI TIKRAI ŽMOGIŠKĄ GYVENIMĄ! Ir viskas. Sakykite, gerbiamieji filosofai, ar jums dar maža šitokio didingo gyvenimo tikslo? Apmaudu ir gaila, kad reikia mirti tik pradėjus gyventi! Tik prieš savaitę man sukako dvidešimt penki metai⁵, o Pitkinas tvirtino, kad gyvenimas prasideda nuo keturiadešimties! Išeina, kad aš dar nepradėjau gyventi, nors ne kartą rodėsi, jog jau viską pamačiau. Mačiau jūras neteisybės ir kalnus šventomis skraistėmis pridengtų nusikaltimų! Viską regėjau savo akimis. Nesijuokite, jei prisipažinsiu, kad tuo metu, kai mane suėmė, aš širdyje džiaugiausi, jog turėsiu galimybę savo akimis pamatyti Penktąjį sovietinio pragaro ratą! Pergyventi viską pačiam yra visai kas kita, negu klausytis kieno nors pasakojimų! Pačią pirmąją kankinimų dieną prisiekiau, jog iškęsiu viską, pernešiu baisiausias kančias, pasityčiojimus ir neviltį. Iškęsiu vardan švento tikslo papasakoti žmonėms

teisybę, kad jie nesiduotų suklaidinami, kad Raudonoji diktatūra susilauktų tokio pat atpildo, kaip ir rudasis fašizmas. Aš privalau sulaukti Niurnbergo teismo antrosios dalies! Papasakosiu ne tik savo tautai, bet ir visam pasauliui teisybę, kuri tiek metų slepiama už geležinės uždangos ir septynių užraktų! Tegul tai būna mano gyvenimo tikslas, kad ateinančios kartos nebesiduotų mulkinamos, o mokėtų atskirti niekšus ir sugebėtų aistringai jų neapkęsti! Deja, man nepasisekė! Nebeliko pasirinkimo ir aš privalau mirti! Atleiskite man, mano didvyriai, kurie žuvote nuo okupantų ir savųjų išdavikų rankos, gindami savo ir tautos garbę, kad aš jau niekam nebegalėsiu papasakoti apie jūsų žygdarbių didybę! Kas nors kitas papasakos apie tai, kaip sunku žūti už Tėvynę ir teisybę, apšmeižtam bandito, liaudies priešo ir išdaviko vardais. Aš nusivilkau marškinius ir pradėjau juos plėšyti plonomis juostomis. Iš jų nusivysiu virvę. Tai darydamas pajutau senai patirtą dvasinių jėgų antplūdį. Tris mėnesius egzistavau, lyg dusinamas gyvulys, viską dariau automatiškai, nesvarstydamas ir tik paskutinėmis minutėmis prieš Nebūtį atvirtau į žmogų! Viešpatie, kaip gera juo būti! Jei kas būtų davęs man šį momentą galimybę pasikeisti vietomis su Sniečkumi ar kuo nors kitu iš tų, kurie sotūs ir patenkinti šildėsi savo bjauriame išdavystės kailyje, nedvejodamas būčiau atmetęs ją. Man tik nepatiko pats mirties būdas pasikariant. Visi galvoja, kad tai negarbinga mirtis ir dėl tos priežasties vyrai bevelyja nusišauti, o moterys nusinuodyti. Bet ką man daryti, jei niekas neatneš nuodų stiklinės, niekas nepaduos peilio, kuriuo galėčiau persipjauti rankų gyslas? Tikriausiai neverta į menkniekius kreipti dėmesio: juk visais atvejais gaunasi tas pats rezultatas! Svarbu mirties motyvai, o ne jos technologija! Mintyse atsisveikinau su namiškiais ir visais Tėvynėje palikusiais artimais žmonėmis. Tepadeda jiems likimas. Tą pačią akimirką pajuntu deginančią neapykantą tiems, dėl kurių kaltės mirštu aš ir tūkstančiai į mane panašių. Ar tik vieni rusai dėl to kalti? Tokią pat kaltę, o gal ir didesnę, turi prisiimti Vakarų valstybių vadovai. Jų asmenyje pasaulį valdo Niekšybė ir Smurtas. Jie leido įsigalėti Hitleriui, o dabar daro tą patį su Stalinu! Net pats Romos popiežius neišdrįsta pasielgti taip, kaip priderėtų tikram krikščioniui! Visi jie mėgsta kalbėti apie tautų laisvę, o faktiškai elgiasi, lyg bjauriausi spekuliantai. Gal „laisvasis“ pasaulis nežino apie siaubingus Stalino nusikaltimus? Žino, bet tyli, kaip pačios šlykščiausios menkystos! Niurnberge reikėjo teisti ir Vakarų abejingumą. Be jo nebūtų buvę Antrojo Pasaulinio karo nusikaltimų! Su niekšais reikia kovoti, o ne sudarinėti kokius nors sandėrius! Nuo daugybės dezinfekcijų suskrudusi marškinių medžiaga plyšta lengvai. Savo kvapu sušildžiau sugrubusias rankas ir priverčiu lankstytis pirštus. Pasiutusiai bjaurus laikas žiema! Net nusižudyti neįmanoma be didžiulio vargo! Ir lavono niekas neužkas žemėje: bekonvojininkas įkiš į sniegą, prakrapštęs pusnį, o alkani šunys dar tą pačią naktį iškas ir pradės draskyti. Nesmagu mirti, tai žinant, bet nieko nepadarysi! Ne aš pirmas, ne aš paskutinis. Prieš išnešant pro lagerio vartus, viršila įkaitintu aprūdijusiu durtuvu dar pradurs kojos blauzdos raumenis. Po to, kai kartą numirėlis su fanerine lentele ant rankos riešo, liudijančia, jog žmogus tikrai numirė, atsikėlė iš po sniego ir nuogas pasileido per kaimelį, kapitonas Mamentovas nebetikėjo nei Semionu Semionovičium, nei žydu gydytoju. Viršila būtinai privalėjo patikrinti kiekvieną numirėlį nuo žilos senovės žinomu būdu. Jei aš nekrūptelėsiu, kai nuo įkaitintos geležies pradės čirškėti blauzdos raumenys, būsiu pripažintas tikrai mirusiu. Įdomu, kur dėdavo lavonus Burepolomoje, kai žiemos metu kasdien mirdavo po keliasdešimt žmonių? Reikėjo paklausti Vinco, bet anksčiau neatėjo į galvą, o dabar jau per vėlu. Kažin kas atsitiktų, jei vieną dieną imtų ir numirtų visi kaliniai lageriuose? Tai būtų baisiausia tragedija visai Sovietų Sąjungai! Nebūtų kur dėti lavonų. Bet ne tai svarbiausia! Liktų bedarbiais šimtai tūkstančių viršininkų ir viršininkėlių, ištisos divizijos kadrinių ir samdomų prižiūrėtojų! Jie senai atprato nuo

žmogiško darbo ir negalėtų gyventi, nepatenkinę savo sadizmo poreikio! Baisu pagalvoti, kas ištiktų miestus ir kaimus, kai šita armija užplūstų apgyvendintas vietas, ieškodama naujo parazitiško užsiėmimo! Virvė pagaliau gatava! Belieka padaryti kilpą, įkišti į ją galvą, o antrąjį galą pririšti už plieninio virbo langelyje! Tik dabar suvokiu, jog jis man per aukštai, be to, vienas apaugęs ledais! Už virbo, tikriausiai, net šiaudo neužkištum! Beviltiškai apžvelgiu keturias karcerio sienas ir nudžiugęs stabteliu ties durų rankena. Buvau girdėjęs, jog kažkas ant jos pasikorė. Užkišu virvę už jos, bet niekaip nebepajėgiu surišti mazgo. Pirštai visiškai sugrubo ir nebeklauso manęs, nors verk! Pakišu plaštakas po pažastimis, bet ir ten nebėra šilumos. Trinu jas ir šildau kvapu, nors tai daryti nelengva. Labai greitai pavargstu. Ir kvapo pritrūksta. Prisiminiau autogenines treniruotes, kurias darydavau jaunystėje ir įsivaizduoju, jog geriu labai karštą arbatą. Gal tai ir padėjo, nes pagaliau po didžiausių pastangų man pavyko suregzti mazgą. Užsidedu kilpą ant kaklo, bet netikėtai ateina mintis apie Dievą. Pasmerktieji mirti Jo neužmiršta savo Paskutiniame Žodyje! Senai juo nebetikėjau, nors iš įpročio dažnai ištardavau Jo vardą. O gal Jis vis dėl to yra? Amžiną materiją, be pradžios ir be galo, niekieno nesukurtą galėjau įsivaizduoti, bet kas sukūrė Gyvybę? Jei tikėti krikščionimis, Dievas viską mato, viską girdi. Išeina, kad Jis mato viską, kas dedasi su manimi! Tačiau, vietoj maldos, aš sakau Jam balsu: -

– Grūsk mano sielą į pragarą, bet aš nesimelsiu Tau ir neatgailausiu! Gal ten bus blogiau, negu sovietiniame lageryje, bet tai nesvarbu! Nenoriu dangaus! Niekada nesilenkiau Neteisybei, nenusilenksiu ir Tau todėl, jog būdamas toks galingas leidi niekšams skriausti savo geruosius tvarinius! Aš Tave smerkiu už abejingumą ir todėl senai nusprendžiau neturėti jokių reikalų nei su Tavimi, nei su Tavo tarnais!

Po to, atsiklaupiu ir griūnu ant aslos kniūpsčias. Kakta pokšteli į sušalusias grindis. Akimirką nusmelkia mintis, jog staiga pajusiu mirties paslaptį. Bet kodėl viskas taip ilgai tęsiasi? Sugriebsiu kilpos mazgą, manydamas, kad jis kur nors užkliuvo už nedailiai suplėšytų gijų ir pajutau, kad virvė visiškai laisva. Ji nutrūko! Marškiniai per daug sugrūzdėję ir virvė iš jų nepajėgė atlaikyti mano kūno svorio. Nedelsdamas surišau ją ir viską pakartojau iš naujo. Kad būtų tikriau, kilpą kiek galima standžiau suveržiau ant kaklo. Visa tai davėsi ne taip lengvai. Pirštai tebebuvo sugrubę ir visiškai nenorėjo klausyti manęs. Deja, virvė vėl nutrūko. Tiesa, šį kartą naujoje vietoje. Supratau, jog reikia storesnės virvės. Susirenku numestas marškinių rankoves, suplėšiau jas ir pradedu vyti storesnę virvę. Tačiau užbaigti jos nespėjau, nes į karcerį įsiveržė komendantas su prižiūrėtoju. Aš net neišgirdau, kada jie atsirakino duris. Prižiūrėtojas, pamatęs virvę, tuoj pat suprato mano ketinimus. Jis nepaprastai įtūžo: -

– Tik pamanykite! Jam pasidarė per karšta ir jis sudraskė savo marškinius!

Po tų žodžių, jis jau nebe kalbėjo, o staugė: -

– Pas Abraomą užsinorėjai? Ak, tu, nudvėsęs šuo! O kad man būtų reikėję rašyti pasiaiškinimą, tau nesvarbu? Aš tave pamokysiu, niekingas egoiste!

Ir jis pasiuto spardyti mane kojomis. Žinoma, aš parkritau nuo pirmo smūgio ir buvau nepavaldus, lyg maišas. Aptemusioje sąmonėje tebuvo viena mintis, vienintelis noras – perkąsti šitam sadistui gerklę. Rankose nebuvo jėgų, tačiau baisi neapykanta neapleido manęs visą laiką, kol prižiūrėtojas spardė mane. Pagaliau pavargęs nustojo, o aš tebeturėjau aiškią sąmonę ir mintyse atgailavau už tai,

kad praeityje smerkiau miškinius už mirties nuosprendžius komunistams ir jų bernams. Dabar galvojau, jog tiems, kurie susideda su mafija ir tarnauja jai, kitokio nuosprendžio negali būti! Iš sumuštos nosies pliuptelėjo kraujas. Komendantas pakėlė mane, atrėmė prie sienos ir marškinių skiautėmis nuvalė jį nuo veido. Kraujo, matyt, pas mane buvo ne per daugiausia, nes netrukus nustojo bėgęs. Komendantas nukabino nuo vinies už durų kabėjusį vatinuką ir padėjo apsivilkti. -

– Kulkos greitumu! Lagerio viršininkas kviečia į pasimatymą!

Jis nusikvatojo. Mane išstūmė iš karcerio į lauką ir nutempė į bekonvojininkų zoną. Jos pakraštyje stovėjo lagerio administracijos pastatas, kurio vieną galą užėmė kapitono Mamentovo kabinetas. Vos įėjus į koridorių, šiluma mušė į veidą. Tai bent prikūrenta! Prižiūrėtojas įėjo į kabinetą, o mums liepė palaukti. Komendantas užsagstė mano vatinuko sagas ir sušnypštė: -

– Jei klaus, ar nešalta karceryje, sakyk, jog ne! O nosį susikūlei pats, per neatsargumą! Supratai? Jei plepėsi, kas nereikia, užmušime!

Netrukus pasirodė prižiūrėtojas, atidarė kabineto duris ir liepė eiti pas lagerio viršininką. Aš įėjau. Kabinetas buvo toks didelis, jog priminė salę. Pasieniais viena prie kitos rikiavosi dvi eilės aukštais atlošais pusiau minkštų kėdžių, o virš jų kabojo didžiuliai kilimai. Parketinės grindys žvilgėjo, lyg veidrodis. Lubų kesonuose švietė auksine bronza nudažyti lipdiniai. Niekada nemaniau, kad šitame laukinės Šiaurės užkampyje galėtų būti toks komfortas! Kapitono Mamentovo kabinetas buvo labai panašus į NKVD rūmus Panevėžyje, kuriuose prieš pusmetį teko „pasimatyti“ su generolu Bartašiūnu. Ten taip pat erdviame kabinete stovėjo vazonai su didžiulėmis palmėmis, o langai buvo uždangstyti auksiniais siūlais išsiuvinėtomis portjeromis. Lyg šventovėje! Kambario gilumoje stovėjo toks pat masyvus raudonmedžio stalas, uždengtas brangiu raudonu audeklu. Taip prabangiai įrengtų valdžios pareigūnų kabinetų buržuaziniais laikais neteko matyti. Už stalo, prie kurio būtų tilpęs visas ministrų kabinetas, sėdėjo kapitonas Mamentovas ir kažką skaitė. Aš sustojau prie durų ir laukiau. Prisiminiau viską, ką buvau girdėjęs apie šį kraupiomis legendomis apipintą čekistą. Karo metu jis buvo armijoje politiniu vadovu. Už kažkokį nusikaltimą vadovybė nubaudė ir už bausmę paskyrė šito lagerio viršininku, kur per labai trumpą laiką komunizmo idėjoms atsidavęs enkavedistas sugebėjo tapti visos gyvenvietės valdovu. Kapitonas Mamentovas sugebėjo pateisinti Partijos pasitikėjimą ir už pasiektus rodiklius naujose pareigose buvo apdovanotas ordinu. Jis įrodė, jog galima padidinti asfaltito gavybą be brangiai kaštuojančių ekskavatorių ir kitos technikos, kurios šalyje buvo baisus trūkumas. Cezaris jo vietoje būtų dar kartą pasakęs: geriau būti kaime pirmuoju, negu mieste antruoju! Tiesa, mūsų lageris buvo mažytis ir iš jo viršininkui susikrauti tokių turtų kaip Burepolomoje, neįmanoma. Ir kaimelis juokingai mažas! Prie sodrinimo fabriko dviejuose barakuose gyveno vos pusšimtis tremtinių ir užsiverbavusių merginų, nepanorėjusių dirbti kolūkiuose. Iš jų jokio pelno! Tai suprasdama, valdžia brangino tokius kadrus, kaip kapitonas Mamentovas ir leido jiems beribiai karaliauti. Moralinė kompensacija. Jeigu Gogolis būtų gyvenęs šitame krašte, literatūra niekada nebūtų pažinusi „Revizoriaus“. Vargu, ar kas nors iš vietinių žmonių žinojo, ką reiškia tas žodis! Bet visa tai smulkmenos. Realybės esmė tame, jog Partija težinojo vieną kelią gausių Šiaurės turtų įsisavinimui – lagerių sistemą. Nuo Archangelsko iki Čiukotkos pusiasalio, nuo Taimyro iki Kinijos sienos, net šv. Juozapo žemė buvo nusėta sargybos bokšteliais ir aptvarais, už kurių ginkluoti kareiviai saugojo dvidešimtojo amžiaus vergus, nieko nekainuojančią darbo jėgą. Suprantama, kad šitokia sistema galėjo gyvuoti tik vietinių karaliukų dėka, kurie nežinojo, kas yra žmoniškumas,

teisybė ir kitos civilizuoto pasaulio išmonės. Iščiulpti milijonus žmonių iki paskutinio syvo galima buvo tik tokių karaliukų pagalba, kaip kapitonas Mamentovas. Iš arti jį mačiau pirmą kartą. Nustebau, nes buvau įsivaizdavęs visai kitokį. Kapitonas Mamentovas visiškai nebuvo panašus į žmogėdrą, galėjusį nušauti savo draugą, gerti dar šiltą jo kraują, išskrosti, lyg gyvulį, ir valgyti jo mėsą! Jo taisyklinga ir lygi kakta darė protingo žmogaus įspūdį, veido oda buvo šviežia, atrodė, jog jis ką tik išėjo nusiskutęs iš kirpyklos, po masažo ir šilto kompreso. Stebėtina, jog jos nepaveikė aštrūs Šiaurės vėjai ir šalčiai. Vešliose, juodose garbanose nesimatė žilų plaukų. Apsivilkęs jis buvo brangios medžiagos karininko uniforma, o ant krūtinės keliomis eilėmis puikavosi ordinų juostelės. Tai buvo jaunas, pilnas sveikatos ir geros išvaizdos vyras, nesenai perkopęs trisdešimties metų slenkstį ir nei kiek nepanašus į tą sadistą, kokį buvau įsivaizdavęs. Aš stovėjau ant spalvoto turkmėniško kilimo su savo dešimto nešiojimo veltiniais, nuo kurių tirpo sniegas ir žiūrėjau į legendinį viršininką. Pagaliau jis, nepakeldamas galvos, pasakė: -

– Prieik arčiau.

Aš prisiartinau per du žingsnius nuo stalo ir sustojau. Kapitonas Mamentovas, nekeisdamas pozos, tarė: -

– Sėskis!

Kapitonas Mamentovas sugriaudė, lyg perkūnas dieną: -

– Aš liepiau sėstis!

Aš atsisėdau. Viršininkas, vis dar nepakeldamas galvos, skaitė. Prieš jį, tikriausiai, gulėjo mano byla, kuri lydės visą likusį gyvenimą, o jam nutrūkus, bus valstybės saugoma, kaip prakeikimas šeimai ir giminėms. Niekas nežinojo, ar galima kada nors sunaikinti NKVD sudarytas bylas, ant kurių stovi dvi raidės: XB, kas reiškė „Saugoti amžinai“! Beskaitant kapitono dešinysis skruostas ėmė trūkčioti, Jis užvertė bylą, rankomis įsitvėrė stalo kraštą ir, palinkęs visu kūnu į priekį paklausė metaliniu balsu: -

– Kodėl neišėjai į darbą?

Viešpatie! Ar bereikia labiau pasityčiojančio klausimo? Jis gi ne aklas ir puikiausiai matė, kad aš labiau panašus į lavoną, negu į gyvą žmogų! Aš tylėjau ir mąsčiau, jog jam reikėjo paklausti: kodėl dar iki šiol nenumirei? Kapitono Mamentovo veidas ėmė niauktis, lyg dangaus prieš pakylant uraganui. Jis vis garsiau barbeno savo ilgais pirštais raudona marška uždengtą stalą. Pagaliau, jau žymiai garsiau, nutraukė nejaukią tylą: -

– Aš klausiu, kodėl neišėjai į darbą? O gal nesupranti rusiškai?

Po tų žodžių, jo veidas persikreipė ir staiga pasikeitę bruožai priminė kinofilme matytą Hitlerio fizionomiją po to, kai jam buvo pranešta apie generolo Pauliaus armijos kapituliaciją ties Stalingradu. -

– Nebeturiu jėgų.

Lagerio viršininkas pasiuto tą pačią sekundę. -

– Ką, nebeturi jėgų? Ar aš teisingai išgirdau? Pamanykite tik, jis nebeturi jėgų!!!

Kapitonas Mamentovas atsistojo, staigiu judesiu pastūmė kėdę ir ėmė vaikščioti anapus stalo, skersai kambarį. Jis mojavo rankomis ir šaukė kažkam trečiam, nors apart mūsų dviejų nieko daugiau nebuvo. -

– Jis nebeturi jėgų!!! O važiuojant etapu kelti streikus ir mušti rusus buvo jėgų??? Ak, tu kalės vaike! Šaudyti tokius reikia! Be reikalo sovietinė valdžia rodo savo humaniškumą ir eikvoja lėšas perauklėjimui!

Paskui jis sustojo ir, atsisukęs į mane, išbėrė visą tiradą, kumščio smūgiu į stalą palydėdamas kiekvieną žodį: -

– Gal manai, kad tave čia atvežė į kurortą? Tu nori, kad tave dykai maitintų, aprengtų, aprūpintų gyvenamuoju plotu, auklėtų ir saugotų? Ne, to nebus! Sovietų Sąjungoje kas nedirba, tas nevalgo! Prie kapitalizmo galėjote išnaudoti liaudį dykinėdami, gyventi darbo liaudies sąskaita! Čia šito niekas neleis! Buvai mokytoju ir tokius dalykus privalai suprasti! Deja, pas tave nėra nei lašelio žmogiškos sąžinės! Įsidėmėk, parazite: aš tave išmokysiu mylėti ir gerbti sovietinę valdžią! Padvėsi, bet kol dar gyvas, būk malonus nestreikuoti, o kirsti mišką!

Nesuprantu, už ką jis mane taip plūdo, tarsi būčiau buvęs nepataisomas kriminalinis nusikaltėlis? Gal todėl, jog perskaitęs mano dosje sužinojo kad Nepriklausomybės laikais nepardavinėjau savo tėvynės už grašius, kaip tai darė dauguma komunistų, o užėmus Lietuvą Raudonajai armijai nepuoliau ant kelių garbinti okupantų? Nejaugi kapitonas Mamentovas, šitas inteligentiškos išvaizdos, brangios medžiagos uniforma pasidabinęs karininkas, nežinojo pačių elementariausių žmogiškos savigarbos normų? Karininko garbės įstatymas reikalauja gerbti savo priešą, o jis koliojosi ir šaukė, kaip paskutinis degeneratas! Eilinis kišenvagis, aprengtas karininko munduru, būtų neišdrįsęs elgtis kiauliškai. Deja, enkavedistų moralė buvo visai kitokia. Kuo didesnis viršininkas, tuo bjauresnis galvijas. Beribė nuoskauda užgriuvo mane visu savo sunkumu ir aš nepajutau, kaip per skruostą nuriedėjo bejėgė ašara. Suvokęs tai, tvirtai sukandau dantis. Pagalvojau, jog niekada negalėsiu atleisti sau tos silpnumo akimirkos, tos vienintelės per septynis mėnesius nuriedėjusios skausmo perpildytos ašaros. Ak, kad užtektų man jėgų atsistoti ir pasakyti šitam pasipūtusiam sadistu: -

– Pasakykite, kas davė teisę jums atvežti mane į savo vergiją, aprengti šitais bjauriais skarmalais, savo ginkluotų banditų pagalba versti dirbti pasaulyje neregėtoje katorgoje ir pastoviai marinti badu? Jūs, lyg tryliktojo amžiaus mongolų plėšikai, užpuolėte mano kraštą, mažą taikingą tautą, pavergėte ją, plėšikaujate ir vežate žmones į savo baisią vergiją! Nejaugi negėda rusų tautai, sukūrusiai tiek kultūrinių vertybių, pasidaryti šlykščiais grobikais ir su didesniu sadizmu niokoti užimtus kraštus, negu tai darė hitlerininkų grobikai? Nejaugi jums nepakanka tų milžiniškų plotų, kuriuos užgrobėte dar carų laikais? Jūs pretenduojate į kultūringos valstybės vardą, o elgiatės bjauriau už praeito amžiaus Amerikos vergvaldžius! Anie nors badu nemarino iš tėvynės išvežtų juodaodžių vergų! Nėra pasaulyje kitos tokios šalies, išskyrus jūsų, kur darbininkus verstų be jokios pertraukos dirbti po dvylika valandų per dieną, naikintų juos pastoviai, verčiant badmiriauti. Nėra kitos tokios valstybės, kur būtų tik viena poilsio diena per mėnesį.

Bandžiau atsistoti, bet kojos nebeklausė manęs. Supratau, kad ir savo Paskutinio žodžio neįstengiau pasakyti. Sutelkęs paskutines jėgas, išlemenau: -

– Nušaukite mane.

Tai buvo viskas, kas užsiliko kažkokioje atminties kertelėje. Kokiu būdu iš viršininko kabineto atsidūriau savo barake, niekaip negaliu prisiminti. Į zoną, tikriausiai, atitempė komendantas su prižiūrėtoju, bet kas buvo toliau, to jau niekada nebesužinosiu. Nebeprisimenu, nei kuo baigėsi mano audiencija pas kapitoną Mamentovą. Po prašymo nušauti, kažkur buvo nutrūkęs filmas...

Ištrauka iš knygos: Vladas Vyšniūnas. „Penktasis pragaro ratas. Asfaltito kasyklose“, II knyga. Vilnius: leidykla „Briedis“. Sudarytojas — prof. Algis Vyšniūnas. Skelbiama autoriaus teisių turėtojo sutikimu.

Kitose ciklo dalyse skelbsime ištraukas iš pirmosios knygos „Ginkluotos rezistencijos eilėse. Eilinio partizano atsiminimai“ ir trečiosios — „Alkanoji stepė“.

Išnašos

1. Ignacas Lojola (isp. Íñigo López de Oñaz y Loyola, 1491–1556) – Romos Katalikų Bažnyčios Jėzuitų ordino įkūrėjas. Paryžiuje su bendraminčiais sukūrė naują draugiją, kurios nariai laisva valia davė neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus ir pasiryžo vykdyti viską, ką palieps Šventasis Tėvas (popiežius).
2. Ilgą laiką pagrindiniai sovietiniai, o vėliau ir Rusijos gilumos, papirosai buvo legendiniai „Belomorkanal“. Ant „Belomorkanal“ pakelio pavaizduotas žemėlapis, o jame – Baltosios-Baltijos jūrų kanalas. Šio kanalo kasimas buvo vienos kruviniausių statybų per visą Sovietų Sąjungos istoriją: per 20 mėnesių iškasta 227 kilometrų, o aukų skaičius siekė dešimtis tūkstančių. Šis kanalas sujungė Baltąją jūrą ir Onegos ežerą. Belomoras buvo beveik nerūkomas Lietuvoje, nes tai buvo ne tai, kad žemas lygis, bet dar ir asociacija aiški su visa konclagerių sistema.
3. Aliuzija į A. Kamiu filosofinį esė „Sizifo mitas“, išleistą 1942 metais. Sizifo vardas arba Sizifo Akmuo yra tapę bendriniais terminais apibūdinančiais beviltiškus veiksmus be pabaigos.
4. Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913-1960) – prancūzų-alžyriečių kilmės filosofas ir rašytojas, egzistencializmo atstovas. A. Kamiu žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba.
5. Prisiminimų autorius gimė 1922 m. sausio 2 d. Todėl galima tiksliai pasakyti, kad ši diena buvo 1947 m. sausio 9 d.

R.S. / Čikagainfo