Antanas Šileika – dvi gyvenimo pusės

Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika Lietuvoje žinomas kaip romanų autorius, pagal kurio knygą „Laikinai jūsų“ sukurtas vaidybinis filmas. Tačiau du kartus per metus jis atvyksta į Seimą kaip Kanados lietuvių bendruomenės atstovas ir kalba apie dezinformaciją, nukreiptą prieš Lietuvą ir jos diasporą. Šį rudenį rašytojas lankėsi ir Šiauliuose – rinko medžiagą naujai knygai apie savo tėvų ir senelių kraštą. Su juo kalbasi ilgametis bendražygis dr. Stasys Tumėnas.

Dr. Stasys Tumėnas, 2016–2024 metų Seimo ir PLB komisijos narys

Pirmoji pusė – rūpestis pasaulio lietuviais

Skaitytojai A. Šileiką labiau pažįsta kaip rašytoją, išleidusį ne vieną romaną. Pagal jo kūrinį „Laikinai jūsų“ režisierius ir aktorius Ramūnas Rudokas sukūrė to paties pavadinimo filmą, kuris kino ekranus pasiekė 2023 metų lapkritį. Jame pasakojama lietuviškojo Džeimso Bondo istorija tarpukario Lietuvoje.

Tačiau kūryba – tik viena dabartinio A. Šileikos gyvenimo pusė. Jis gerai žinomas ir gerbiamas Lietuvos Respublikos Seime, kur du kartus per metus savaitei atvyksta į Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos posėdžius. Tai unikali komisija – panašios pasaulyje nėra.

Komisijoje dirba dešimt delegatų, atstovaujančių 57 šalių lietuvių bendruomenėms:

• Jolanta Naglė (Latvija) – komisijos pirmininkė iš PLB pusės, Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalių lietuvių bendruomenių atstovė;
• Jūratė Caspersen (Šveicarija) – pirmininkės pavaduotoja, Vakarų Europos lietuvių bendruomenių atstovė;
• Jonas Bružas, Arvydas Urbonavičius ir Artūras Žilys – JAV lietuvių bendruomenės atstovai;
• Cecilia Hernandes-Švobas – Pietų Amerikos šalių lietuvių bendruomenių atstovė;
• Rasa Mauragis – Okeanijos (Australijos, Naujosios Zelandijos) ir Rytų Azijos šalių lietuvių bendruomenių atstovė;
• Antanas Šileika – Kanados lietuvių bendruomenės atstovas;
• Rytis Virbalis (Liuksemburgas) – Vakarų Europos lietuvių bendruomenių atstovas;
• Jonas Vydra (Lenkija) – Lietuvos etninių žemių lietuvių bendruomenių atstovas.

Kiti dešimt komisijos narių – Seimo nariai. Seimo delegacijai ir visai komisijai kartu su J. Nagle šiuo metu vadovauja Seimo narys Kęstutis Vilkauskas. Komisija sprendžia pilietybės išsaugojimo klausimus, ieško būdų pritraukti į Lietuvą išeivijos verslą, mokslą ir kultūrą, svarsto, kaip padėti tautiečiams grįžti į Lietuvą. Po kiekvienos darbo savaitės komisija visuomenei, politikams ir ministerijoms pristato rezoliucijas, kuriose išsako lūkesčius, problemas ir įsipareigojimus. A. Šileika šioje komisijoje rūpinasi istorinės atminties ir Lietuvos įvaizdžio temomis.

Tokia darbo savaitė Seime vyko spalio 12–16 dienomis. Spalio 13-osios posėdyje buvo kalbama apie vis gausėjančias dezinformacijos ir propagandos grėsmes, informacinį karą kaip hibridinio karo dalį, melagienas ir „botų“ veiklą prieš NATO valstybes, taip pat apie tai, kaip visa tai atpažinti ir užkardyti. Pranešimus, iliustruotus konkrečiais pavyzdžiais, skaitė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas R. Martikonis, žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė, Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento vyresnioji patarėja R. Grendaitė, Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius M. Lašas, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė S. Uksaitė, dezinformacijos analizės centro „Debunk.org“ vadovas V. Daukšas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Vytautas Sinica ir PLB Pilietinio atsparumo komisijos pirmininkė I. Petraitytė-Lukšienė. Remiantis pranešimais, buvo parengta ir paskelbta rezoliucija.

Apie šią intensyvią darbo savaitę pirmiausia ir pakalbinau A. Šileiką.

– Gerbiamas Antanai, esame gerai pažįstami – aštuonerius metus, 2016–2024-aisiais, petys petin dirbome Seimo ir PLB komisijoje. Šįkart, kaip visada, spalio 13-osios posėdyje skaitėte aktualų, konkretų pranešimą. Priminkite, apie ką kalbėjote.

– Kalbėjau apie tai, kad Rusija ir kitos nedraugiškos šalys nesustodamos vykdo propagandos ir dezinformacijos kampanijas prieš Lietuvą ir kitas NATO valstybes. Šis sąmoningai klaidinančios ar visiškai melagingos informacijos srautas veikia žmones užsienio valstybėse – ne tik lietuvius, bet ir tavo kaimynus Kanadoje ar JAV. Todėl mes, lietuvių diaspora, privalome būti Lietuvos ambasadoriai: padėti pašnekovams, patikėjusiems melagienomis, pakeisti požiūrį, atremti nepagrįstą kritiką. Trumpai tariant – turime būti budrūs.

– Apie budrumą esu girdėjęs iš jūsų lūpų ir anksčiau. Matome, kaip keičiasi pasaulio požiūris į dienos aktualijas. Ar to budrumo nesumažėjo?

– Šiuos žodžius prisimenu iš jaunystės, kai buvau skautas. Skautų šūkis ir buvo „Budėk!“. Tad ir posėdyje Seime kartojau: visi – ir Lietuvos piliečiai, ir išeiviai, ir ambasadų pareigūnai – privalome budėti ir budėti.

– Papasakokite konkrečiau.

– Turime budėti, kai tautos vardas teršiamas pasisakymuose ir straipsniuose, kai neteisingai kritikuojamos NATO šalys. Vakaruose Lietuvos pozicija nėra pakankamai suprantama, o ten brukama informacija dažnai būna vienpusė, skurdi, net žalinga. Mano pašnekovai dažnai prašo paaiškinti, kas mums netinka, kokia mūsų pozicija pasaulio kontekste. Reikia būti budriam ir kantriam, įtikinti žmones, kad jie patys tapo dezinformacijos skleidėjais. Tai padaryti nelengva.

– O kaip saugumą vertina Vakarai?

– Vakaruose Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pozicija bei veiksmai stiprinant NATO rytinį flangą vis dar ne visada suprantami ir kartais klaidingai vertinami kaip perdėta reakcija. Ką turime daryti? Argumentais ir konkrečiais faktais padėti atskirti melą nuo tiesos. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Didžiosios Britanijos laikraštyje „The Guardian“ rašomas absurdas, kad Estija yra rasistinė šalis. Kitas atvejis – skleidžiama mintis, kad reikia užjausti migrantus, iš Baltarusijos patenkančius į Lietuvą, Latviją ir ypač Lenkiją, nes jie esą skriaudžiami ir jais niekas nesirūpina. Čia pasitelkiami tariami „humanitariniai argumentai“. Reikia atkreipti dėmesį ir į socialinius tinklus, ypač „Facebook“, kur skleidžiamas melas apie paramą Ukrainai ir pritariama Rusijos pozicijai. Neretai girdėti ir mintis, kad Vakarams esą būtina turėti priešą, kad pateisintų savo egzistavimą.

– Ar dar gajus melas, kad lietuviai neva yra fašistai? Gal tai jau praeitis?

– Jokiu būdu. Daug tokios dezinformacijos nukreipta į diasporą, ypač į vyresniąją kartą. Primenami pokario „fašistai“, kurie esą tokie ir liko pasitraukę į Vakarus. Tai ypač žalinga informacija, nes informaciniame kare pasitelkiamos hibridinės priemonės tarnauja ne mūsų, o mūsų oponentų interesams.

– Girdėjau jūsų mintį, kad čia būtina pasitelkti ir oficialias Lietuvos institucijas, ypač Užsienio reikalų ministeriją. Kaip sekasi bendradarbiauti?

– Kai skleidžiamas melas ir dezinformuojama visuomenė, vien diasporos pastangų nepakanka – norisi ir Užsienio reikalų ministerijos, ambasadorių atsako, komentarų. Tačiau posėdyje iš ministerijos atstovo išgirdome netikėtą poziciją: kartais tikslingiau į melagienas nereaguoti, nes atsakius tema žiniasklaidoje dažnai dar labiau išpučiama. Nėra gerai, kai apie tai daug kalbama.

Antroji pusė – kūryba

Lietuvoje Antanas pirmiausia žinomas kaip rašytojas. Jis gimė 1953 metais ne Lietuvoje, o Kanadoje, Toronto priemiestyje Vestone, – tai, ko gero, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl jis rašo angliškai. Nors vaikystėje, kai kaimynai kanadiečiai šeštadieniais eidavo žaisti ledo ritulio, jis su tėveliu važiuodavo į šeštadieninę lituanistinę mokyklą ir automobilyje garsiai linksniuodavo velniškai sunkius lietuviškus žodžius. Anglų kalboje linksnių juk nėra – jų darbą atlieka prielinksniai. Tad tebūnie tai atsakymas, kodėl nauja Antano knyga pirmiausia pasirodo Kanadoje, o maždaug po metų – Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje.

Šiandien Antanas – vienas žinomiausių lietuvių kilmės Kanados rašytojų, literatūros kritikas. Toronto universitete jis studijavo anglų literatūrą, 1977–1979 metais gyveno Paryžiuje ir dirbo išeivių literatūros žurnalo „Paris Voices“, leisto garsiajame knygyne „Shakespeare and Company“, redakcijoje. Ten sutiko savo gyvenimo meilę – dailininkę Snaigę, kurios savita kūryba šiandien plačiai žinoma Kanadoje, o jos darbai eksponuoti ir Vilniaus rotušėje. 1979 metais Antanas grįžo į Kanadą ir pradėjo dėstyti Humberio koledže, kur vėliau apie penkiolika metų vadovavo Humberio rašytojų mokyklai. Iki 1988 metų jis dirbo ir Kanados literatūros žurnale „Descant“.

Skaitytojai gerai įvertino Antano romaną „Vakarienė per pasaulio pabaigą“ (Dinner at the End of the World, 1994), novelių romaną „Pirkiniai išsimokėtinai“ (Buying on Time, 1997; lietuviškai 2014), didelio populiarumo sulaukusį romaną „Bronzinė moteris“ (Woman in Bronze, 2004; lietuviškai 2010), atsiminimų knygą „Basakojis bingo pranešėjas“ (The Barefoot Bingo Caller, 2017; lietuviškai 2018).

Išskirtiniu laikyčiau romaną „Pogrindis“ (Underground, 2011; lietuviškai 2012), kuriame pasakojama meilės istorija lietuvių pasipriešinimo sovietų okupacijai metais. Lietuvoje nustebome iš Antano išgirdę, kad Vakaruose niekas netikėjo ir iki šiol netiki, jog po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje egzistavo pogrindis ir vyko partizaninis karas. Negana to – skaitytojai teigė, kad Antanas sukūręs holivudinį romaną.

Tarpukario Lietuvoje vyksta šnipų romano „Laikinai jūsų“ (Provisionally Yours, 2019) veiksmas – būtent pagal jį ir sukurtas minėtas filmas. Dar daugiau intrigos – romane „Nebaigti reikalai“ (Some Unfinished Business, 2023; lietuviškai 2024). Jame pasakojama apie jauno žmogaus tapatybės paieškas XX amžiaus viduryje, laisvės kovų ir sovietinės okupacijos metais. Tai iš dešimties metų tremties Sibire grįžusio lietuvio istorija, tiesiogiai susijusi su poeto ir išdaviko Kosto Kubilinsko likimu. Naujausias rašytojo romanas – 2025 metų rudenį Kanadoje išleista komiška Šaltojo karo istorija The Seaside Café Metropolis, kurios veiksmas vyksta Chruščiovo laikų Vilniaus restorane, o kiekviename skyriuje pateikiamas sovietmečio patiekalo receptas.

A. Šileikos knygų viršeliai.

Tačiau tegul apie savo kūrybą pasakoja pats Antanas.

– Rašančių išeivijos prozininkų yra ir daugiau. Pasakykite atvirai, kuo jūsų kūryba „užkabina“ skaitytojus?

– Galvoju apie tai. Mano nuomone, vieni lietuvių kilmės rašytojai pasaulyje rašo per daug verkšlendami arba norėdami „pagerbti“ Lietuvą, kiti ją romantizuoja. Treti nežino, o gal ir nelabai nori žinoti apie pokario traumas. Išeivijoje Lietuvos istorijos peripetijas istorikai žino, tačiau dauguma skaitytojų, ypač jaunoji karta, – ne. Taigi mano uždavinys – rasti raktą į skaitytoją, jį suintriguoti, patraukti.

– Kokios temos jus labiausiai domina, kad kiekviena nauja knyga taptų laukiamu pasakojimu?

– Tų temų ateičiai – kad ir vežimu vežk, ne vienas tuzinas. (Jaunajai išeivijos kartai priminsime, kad tuzinas – tai dvylika vienodų daiktų; žodis kilęs iš vokiečių Dutzend, o šis – iš lotynų duodecim, „dvylika“.) Temos kaip akmenys ant žemės – tik netingėk pasilenkti ir juos rinkti, mano atveju – rašyti. Akiratyje dėliojasi kelios temų ašys. Pirmoji – carinės Rusijos laikotarpis, gyvenimas Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo. Antroji – tarpukario nepriklausoma Lietuva, kai statoma valstybė ir į tėvynę grįžta daug svetur gyvenusių žmonių („Laikinai jūsų“). Trečioji – Holokaustas, žydų tautos tragedija, lietuvių ir žydų santykiai, laikas, kai buvo ir gelbėtojų, ir žudikų. Ketvirtoji – pokario tragizmas, partizaninis karas, kova su okupantais („Pogrindis“). Tarp jų – daug gretutinių temų, pavyzdžiui, 1919 metų Lietuvos savanoriai: paprasti valstiečiai, ūkininkai, susibūrę į savisaugos būrius ir kovoję su bermontininkais – vokiečių ir rusų kariuomenių likučiais, po Pirmojo pasaulinio karo suirutės puldinėjusiais ir plėšusiais lietuvių kaimus. Lietuva, kaip visada, buvo atsidūrusi geopolitinių permainų sūkuryje.

– Stabtelėkime ties šiomis gretutinėmis temomis. Mūsų kelionės po Šiaulių kraštą metu apsilankėme Kužiuose, kur savanorių atminimo akmenyje tarp kitų iškaltų pavardžių radote Prano Šileikos pavardę. Šis žmogus pagerbtas kaip savanoris kovotojas. Ar tai jūsų giminaitis? Juk jūsų giminės žemės visai šalia – Vijoliuose.

– Tai nauja intriga, dar vienas akmenėlis, kurį turiu pakelti ir išsiaiškinti. Ko gero, tai tas pats giminaitis, apie kurį esu girdėjęs, tik „iš kitos pusės“: kad jis buvęs „negeras žmogus“, skriaudęs kitus, kalėjęs už žiaurų nusikaltimą, kad jį labai mylėjusios moterys… Teks aiškintis, ar tai tas pats asmuo, ar jis buvo partizanas, ar savisaugos būrio narys, ar prisidėjo prie to būrio diversijų – geležinkelio Šiauliai–Radviliškis ardymo.

– Tai puiki proga pastudijuoti to laikotarpio Lietuvos istoriją ir Šiaulių krašto ypatumus.

Primenu skaitytojams: bermontininkai – tai po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos besiblaškiusių Rusijos ir Vokietijos kariuomenių likučiai, sudaryti daugiausia iš buvusių karo belaisvių Vokietijoje ir vokiečių karių. Jie veikė daugiausia kaimyninėje Latvijoje ir Šiaurės Lietuvoje; istorikų duomenimis, 1919 metais jų buvo apie 50 tūkstančių. Pretekstas jiems atsirasti buvo Antantės sprendimas po Vokietijos kapituliacijos laikinai leisti jai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos šalyse – esą tam, kad šios būtų apsaugotos nuo Raudonosios armijos. Jiems vadovavo prieštaringai vertinamas rusų generolas Pavelas Bermontas-Avalovas, save kildinęs iš gruzinų kunigaikščių; jis, visų nuostabai, išgyveno ir mirė Niujorke, sulaukęs gilios senatvės. 1919 metais Lietuvos vyriausybė reikalavo, kad bermontininkai pasitrauktų iš Lietuvos, tačiau jie šių reikalavimų nepaisė, tad jų puldinėjimus ir plėšikavimus teko atremti ginklu. Taip kūrėsi savanorių būriai.

– Be abejo, apsilankymas prie Kužių savanorių akmens – puiki proga susipažinti ir su buvusio išeivijos žurnalisto Alekso Šemetos knyga „Eilinio partizano atsiminimai“, kurią 2020 metais dr. Jolantos Mažylės rūpesčiu pristatė Šiauliuose ir Kužiuose. Džiugu, kad Šiaulių rajone skiriama dėmesio istorinei atminčiai ir kad 2021 metų rudenį čia atidengtas paminklas Kužių savanoriams. Pasidomėsiu ne tik Prano Šileikos gyvenimu, bet ir kitais atminimo akmenyje įamžintais savanoriais: Aleksu, Ipolitu ir Antanu Šemetomis, Antanu Kiudulu, Vladu Jokubausku, Vincu Sikorskiu, Petru Songaila, Antanu Viču, Vladu Petrausku, Kaziu Kazakaičiu, Jonu Kušleika, Julijonu Marčiumi, Antanu Balčiūnu ir kitais. Juk tie drąsūs vyrai – paprasti valstiečiai, mokytojai, vadovaujami Felikso Šemetos, – kovėsi su profesionaliais vokiečių ir rusų kariais už Lietuvos nepriklausomybę. Kaip prasmingai skamba ant akmens iškalti F. Šemetos žodžiai: „Tai mūsų kova, ryžtinga ir pasiaukojanti iki tikros pergalės, kuri atstatys laisvę ir nepriklausomą Lietuvą!“

– Minėjote, kad jūsų knygų skaitytojai Kanadoje ir JAV nelabai tiki, jog pasakojamos istorijos tikroviškos, kilusios iš tikrų Lietuvos įvykių. Skaičiau, kad jie klausia, kodėl jūsų temos tokios „holivudinės“, suprask – netikroviškos.

– Deja, tokia tikrovė. Skaitytojams Amerikoje turiu kantriai įrodinėti, kad Antrasis pasaulinis karas Europoje nesibaigė 1945 metų gegužę, kad mano tėvų ir senelių krašte okupantams priešinosi partizanai ir partizaninis karas truko beveik dešimtmetį. Pasakoju jiems apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą – stebėtinos drąsos lietuvį, kuris, pasitraukęs į Vakarus ir galėjęs saugiai gyventi Paryžiuje, 1950 metais grįžo tęsti kovos į okupuotą Lietuvą, aiškiai jausdamas, kad čia ir liks amžinai. O juk tais pačiais metais jis vedė savo mylimąją Nijolę Bražėnaitę, kurią vos po kelių mėnesių turėjo palikti nežinioje…

Ši istorija, kurią pasakoju angliškai kalbantiems pašnekovams, man primena Trojos karą ir trojėnų didvyrį Hektorą, primena panašią lietuvių ir Antikos graikių moterų dalią – laukti mylimųjų, kuriems lemta negrįžti iš mūšio lauko. Kaip Hektoras, taip ir Lukša simboliškai įkūnija tėvynės meilės, atsidavimo, pareigos ir aukos idėją. Manau, tai nėra per skambi paralelė – jau nekalbant apie į mirtiną kovą išeinančių vyrų žmonų ir mylimųjų skausmą. Viena yra trimituoti apie drąsą ir tėvynės meilę taikos metu, kita – tą drąsą parodyti kovos ugnyje. Ir mano paralelės – ne iš Holivudo, o iš tikro gyvenimo, tik tolimo ir sunkiai suprantamo Vakaruose.

– Ar pavyko kelionė į Šiaulius? Kas labiausiai praturtino ar nustebino?

– Nesitikėjau, kad Šiauliuose ir Šiaulių krašte rasiu tiek istorinių artefaktų, išgirsiu tiek argumentuotų pasakojimų. Noriu padėkoti visiems pašnekovams, ypač savo giminaitei vijoliškei Virgilijai Kastreckienei, „Aušros“ muziejaus istorikams, Šiaulių krašto tyrinėtojams Jonui Kiriliauskui ir dr. Laurynui Giedrimui, kurie skyrė savo brangaus laiko, kad būsimoje mano knygoje krašto istorija būtų kuo objektyvesnė. Ačiū ir tiems, kurių nesutikau, bet išgirdau jų patarimų, skaičiau jų publikacijas, pavyzdžiui, dr. Jonui Sireikai. Vijoliai ir Šiauliai verti ne vienos knygos, ne vieno romano ir filmo.

Ar sulauksime romano apie Vijolius?

Jei savo romaną turi Šiaulių Pietinis kvartalas (Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“), jei neseniai istorinio romano sulaukė Joniškis (Ginos Viliūnės „Jono palikimas“), tai kodėl jo negalėtų turėti prie Kuršėnų plento įsikūręs Šiaulių priemiesčio kaimas Vijoliai? Tada bene garsiausias šiandienos vijoliškis bardas Virgis Stakėnas sulauktų rimto konkurento – Kanados lietuvių rašytojo Antano Šileikos naujos knygos.

Sakinį vis dėlto baigiu klaustuku: atvykęs iš Kanados rinkti medžiagos apie savo tėvų ir senelių kraštą, A. Šileika dar nėra galutinai nusprendęs, ar gims grožinės literatūros kūrinys, ar dokumentais paremta knyga.

„Nežinau, – atvirauja mano bičiulis Antanas. – Kelias dienas Vijoliuose kalbinsiu savo antros eilės pusseserę Virgiliją Kastreckienę, kuri ilgai slaugė savo močiutę, mano tetą, papasakojusią jai daug įdomių šeimos istorijų.“

Ponia Virgilija – vijoliškė, buvusi darželio auklėtoja, visada besirūpinusi krašto kultūros paveldu, – turi puikią pasakotojos dovaną ir atmintyje yra sukaupusi daugybę šeimos istorijų.

„Ieškosiu medžiagos ir „Aušros“ muziejaus darbuotojų nurodytuose šaltiniuose, ir Vilniuje – Lietuvos valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve. O jei dokumentų pritrūks, gims romanas – juk surinkau daug pradinės medžiagos, kurioje gali atsirasti ir žudiko, ir didvyrio istorija“, – sako Antanas.

Tad lieka intriga – tokia, kokią taip mėgsta Antano Šileikos knygų skaitytojai.

Dr. Stasys Tumėnas