Prof. Kazimieras Župerka: „Šita žemė byloja lietuviškai“

Kalbininkas, stilistikos klasikas, Šiaulių miesto garbės pilietis prof. Kazimieras Župerka atsako į dr. Stasio Tumėno ir Arūno Šatkaus klausimus – apie 1988-ųjų Kalbos šventę, svetimas raides pasuose, išeivijos vaikų lietuvių kalbą ir vieną sakinį, kurį norėtų palikti ateities kartoms.

Vargu ar rasime Lietuvoje lituanistą, kuris nebūtų skaitęs Kazimiero Župerkos. O ir ne lituanistų – nemažai: 1971–2005 metais profesorius rašė aukštesniųjų klasių lietuvių kalbos vadovėlių stilistikos skyrius, tad iš jų apie žodžio tikslumą, sakinio taisyklingumą ir raiškos grožį mokėsi kelios mokinių kartos.

Kazimieras Župerka gimė 1937 metų kovo 4 dieną, per Kazimierines, Gėlainių kaime, tuometinės Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiuje. 1958 metais baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir su šia mokykla – vėliau Šiaulių universitetu – susiejo visą savo gyvenimą: dėstė, buvo prorektorius (1972–1977), ne vieną kadenciją vadovavo Lietuvių kalbos katedrai. Stažavosi Brno universitete Čekijoje ir Latvijos universitete Rygoje, 1995 metais tapo habilituotu humanitarinių mokslų daktaru, 2000 metais – profesoriumi.

Pagrindinis jo veikalas – „Lietuvių kalbos stilistika“ (1983). Vėliau pasirodė „Stilistika“ (1997, trečiasis leidimas 2012), „Reklamos tekstas: pragmatika, stilius, kalba“ (2008), „Metalingvistika: nekalbininkų kalbotyra“ (2012), su kolegėmis parengta studija „Apie žodžio korektiškumą: sava ir importuota“ (2021). Mokytojai ir renginių organizatoriai iki šiol mielai naudojasi jo sudarytomis knygomis „Kokia tautos kalba“ (1990) ir „Sielos tėvynė kalboj“ (1997).

Tačiau K. Župerka – ne tik kabineto mokslininkas. 1988 metų rudenį būtent jis parašė Šiaulių Kalbos šventės dalyvių kreipimąsi, kurio ištrauka nuskambėjo Aukščiausiosios Tarybos posėdyje tą dieną, kai lietuvių kalbai buvo grąžintas valstybinės kalbos statusas. Ir šiandien jis neretai pakelia balsą viešojoje erdvėje, kai, jo nuomone, kalbai kyla pavojus.

Profesorius – Šiaulių miesto garbės pilietis (2003), Lietuvių kalbos draugijos garbės narys, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2018), Petro Būtėno ir Aleksandros Kazickienės atminimo premija (2021), Šv. Kazimiero ordino Lelijos garbės ženklu (2016), o šį rudenį – ir „Auksinio šaulio“ padėkos ženklu. Su žmona, pedagoge lituaniste Joana Župerkiene, šiemet jie mini 65-erių santuokos metų sukaktį, o kitų metų pavasarį profesoriaus laukia 90-mečio jubiliejus.

Šių metų gegužės pabaigoje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje pristatyta nauja jo knyga „Būk narsus, brolau“ – gyvenimo epizodai ir pastarųjų metų publicistika apie kalbą ir politiką. Įdomu, kad knygos pavadinimą „padovanojo“ čikagiškiams gerai pažįstamas kunigas Kazimieras Ambrasas – apie tai pasakojama šios publikacijos pabaigoje.

K. Župerka Sedoje sėdi V. Mačernio suole.

Profesorių kalbina dr. Stasys Tumėnas ir Arūnas Šatkus.

„Be milijono emigravusių lietuvių ir tūkstančių jaunuolių, dar gyvenančių Lietuvoje, bet jau taisančių sparnus išskristi, liks tik Lietuvos vardas, bet ne lietuvių žemė, lietuvių šalis šalelė.“

„Auksinis šaulys“ humanitarui

Stasys Tumėnas. Šiauliuose šį rudenį nuvilnijo jubiliejinis 790-asis miesto gimtadienis. Iškilmingai Garbės piliečio regalijos buvo įteiktos verslininkui, mecenatui Rolandui Gabrielaičiui, o jums, Šiaulių miesto garbės piliečiui, įteiktas „Auksinio šaulio“ padėkos ženklas, kuris skiriamas iškiliems švietimo, sporto, verslo, kultūros ir kitų sričių atstovams, savo profesine veikla garsinantiems ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą. Jis teikiamas už nuoširdų atsidavimą darbui, ypatingas iniciatyvas, išskirtinius poelgius, pelnytą šiauliečių pripažinimą ir pasitikėjimą. Kaip sutikote šią žinią, ar nebuvo staigmena, kad šį garbingą ženklą Šiaulių meras Artūras Visockas įteikė ne verslo žmogui, o humanitarui, lietuvių kalbos stilistikos pagrindų kūrėjui, vadovėlių autoriui ir žinomam Lietuvos kalbininkui?

Kazimieras Župerka. Nustebti tai nustebau – regis, nieko ypatingo paskutiniu metu nesu nuveikęs, tik į vieną vietą sudėjau 2021–2025 metų straipsnius tema „Kalba ir politika“; kartu su ryškesnių gyvenimo kelio epizodų aprašu susidarė knyga „Būk narsus, brolau“. Tiesą sakant, iki šiol nebuvau tuo ženklu domėjęsis. Dabar sužinojau, kad esu 27-as Šiaulių žmogus, gaunantis tą ženklą, neišvengiamai primenantį „Šaulio“ skulptūros autorių, talentingąjį Stanislovą Kuzmą, su kuriuo yra tekę įsimintinai, liūdnokai, bet šiltai pabendrauti gulint toje pačioje Santaros klinikos palatoje... Už tikrai iškilius darbus tuo padėkos ženklu jau apdovanoti keli miesto garbės piliečiai: ne tik verslininkas, mecenatas Stanislovas Grušas, bet ir smuiko pedagogė Nijolė Prascevičienė, „Dagilėlio“ berniukų ir jaunuolių choro vadovas Remigijus Adomaitis.

1988-ųjų ruduo: kreipimasis, išgirstas Aukščiausiojoje Taryboje

S. T. Įteikdamas apdovanojimą kaip vieną didžiausių jūsų nuopelnų meras akcentavo indėlį siekiant sovietmečiu grąžinti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą. Jūs parengėte pirminį 1988 m. Šiauliuose vykusios garsiosios Kalbos šventės organizatorių kreipimosi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą tekstą. Kreipimesi buvo primygtinai raginama kuo greičiau įteisinti lietuvių kalbą kaip valstybinę. Priminkite pasaulio lietuviams tą svarbų įvykį. Juk po jo, 1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, svarstant lietuvių kalbos valstybinio statuso klausimą, buvo perskaityta jūsų rengto kreipimosi ištrauka. Tą pačią dieną lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas.

K. Ž. Tas istorinis sovietų okupacijos metų įvykis sutapo su Sąjūdžio banga. 1988 metais visoje Lietuvoje vyko daugybė susirinkimų, mitingų, dažname jų kelta mintis reikalauti valdžios skelbti lietuvių kalbą valstybine. Saulėtomis anų metų rudens dienomis Šiauliuose buvo surengta įsimintina Kalbos šventė: mokslinė-praktinė konferencija Inžinierių namuose, tarmių vakaronė Pedagoginiame institute, įspūdingas teatralizuotas renginys Saulės laikrodžio aikštėje, į kurią tąsyk buvo susirinkę tūkstančiai žmonių. Konferencijoje ir iškelta mintis parengti kreipimąsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą dėl valstybinės kalbos statuso atkūrimo. Kreiptis į tuometinę LTSR Aukščiausiąją Tarybą 1988 metų rugsėjo 30 dieną vykusioje konferencijoje pasiūlė Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriaus tarybos pirmininkas, Inžinierių namų vedėjas Vaclovas Vingras kreipimosi tekstą paprašė parašyti mane (girdi, kas gi kitas, jei ne aukštosios mokyklos Lietuvių kalbos katedros vedėjas, tokį raštą turi rašyti?!). Jį pasirašė visi Fondo Šiaulių skyriaus tarybos nariai, ir V. Vingras išsiuntė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. O dėl tikėjimo, tai ko jau ko, o Vilties, Tikėjimo, kad mums įveikiamos visos kliūtys, anuomet buvom kupini. Tas kreipimasis tautiškiau nusiteikusiems ano meto respublikos valdžios žmonėms, atrodo, buvo papildoma atrama, matyt, tinkamai suformuluoti pasirodė argumentai, kad Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoja Vanda Klikūnienė posėdyje paskaitė mūsų teksto ištrauką.

S. T. Šiaulių miesto meras A. Visockas pastaruoju metu dažnai pabrėžia, kad lietuvių kalba yra valstybingumo pagrindas, nes „jei nėra lietuvių kalbos – nėra ir Lietuvos“. Mes, kalbininkai, humanitarai, seniai apie tai kalbame. Kodėl būtent dabar į tai dėmesį atkreipė ir ketvirtojo Lietuvos miesto meras? Ar ne per vėlu? Ar neturėtų apie tai susitelkę kalbėti visi Lietuvos merai?

K. Ž. Manyčiau, kad dar nevėlu. Kodėl gimtosios kalbos likimu paskutiniu metu ypač susirūpino mūsų miesto meras, galėtų pasakyti tik jis pats. O kad prie gimtosios kalbos reikalų susitelktų bent dauguma Lietuvos merų, vargu ar galima tikėtis. Tai neatitiktų regionų vadovams iš viršaus nuleidžiamų darbo gairių. Gal ir didžiosios šiandieninės lietuvių visuomenės dalies lūkesčių.

Svetimos raidės pase: „eiti latvių keliu“

S. T. Jūs ne kartą buvote tarp tų, kurie savo drąsia pozicija, tekstais išvardinote dabartines grėsmes lietuvių kalbai, nes daugėja atvejų, kad menkinama lietuvių kalba, kad greta lietuviškos abėcėlės atsirado svetimų raidžių (nelemta „trijų raidžių q, x, w byla“). O štai įstatymo pataisos dėl bene 120 diakritinių ženklų galimo įteisinimo dabar laukia svarstymo Lietuvos Respublikos Seime. Tiesa, padėtį gelbėti bando Seimo nariai V. Sinica, A. Ažubalis, V. Rakutis, kurie teikia alternatyvinį projekto variantą, kur latvių kalbos pavyzdžiu siūloma autentišką vardą, pavardę rašyti su svetimais ženklais antrame paso puslapyje. Kokia jūsų pozicija?

K. Ž. Esu ne kartą viešai ir kalbėjęs, ir rašęs, kad vienintelė išmintinga išeitis – eiti latvių keliu: adaptuotą, sulietuvintą (tik lietuviška abėcėle) vardažodžių variantą teikti pirmame paso puslapyje (arba asmens kortelės pirmoje pusėje), o autentiškus vardažodžius (transkribuotus lotyniška abėcėle, jeigu originalo vardas ir pavardė yra kitu raštu) antrame paso puslapyje arba asmens kortelės kitoje pusėje. Nepriimtinas vien adaptuotas rašymas, lygiai nepriimtinas ir vien autentiškas rašymas lotynų abėcėle su visais diakritiniais originalo ženklais. Nesunku įsivaizduoti, kaip pastaruoju atveju atrodytų Lietuvos piliečių ar gyventojų bet kurios vietovės ar institucijos sąrašas, koks poliglotas gebėtų jį parengti ir kaip žmonės jį skaitytų. Tik kalbos ir rašto nuovokos neturintis žmogus gali siūlyti šitokį Babelio bokštą.

S. T. Prieš Šiaulių miesto gimtadienį įvyko jūsų ir žmonos, pedagogės lituanistės Joanos Župerkienės (lituanistų pora šiais metais mini solidžią 65-erių santuokos metų sukaktį) susitikimas su meru A. Visocku. Pokalbio pradžioj įteikėte merui neseniai išleistą savo knygą „Būk narsus, brolau“ su asmenine dedikacija ir įrašu merui: „Esate narsus“. Kad jūs esate narsus, tarsi nekyla abejonių, bet už ką Šiaulių meras nusipelnė tokių žodžių ir jūsų atidos?

K. Ž. Stasy, pats sakai, kad mūsų meras netikėtai susirūpino lietuvių kalba, o kitų miestų, rajonų – negirdėti. Ar tai ne narsa pačia gerąja prasme: t. y. ne bravūra, o tautinio patriotizmo pozicija, suvokimas, kad trauktis nebėra kur? Ir dar. Matome, kaip į regionus, jų vadovus iš aukšto žiūri tam tikrų ideologinių nuostatų sostinės žurnalistai. Ne kartą bandyta šaipytis, tyčiotis ir iš mūsų miesto mero. Vertinu jo gebėjimą nesutrikti, nenusileisti iki tendencingų žiniasklaidos atstovų lygio, išlaikyti savo stilių, ginti savo vertybes.

Žodis išeivijai: „labiausiai reikia čia“

S. T. Visą gyvenimą darbuojatės Lietuvoje, bet puikiai matote Lietuvos vaikų „išsivaikščiojimą“ po platųjį pasaulį. Ko jiems palinkėtumėte? Koks jūsų receptas, kad jie išlaikytų lietuvybę, senelių, tėvų kalbą gyvendami daugiakalbėje aplinkoje? Ar jiems pakanka ramintis ir tik mokytis šeštadieninėse lituanistinėse mokyklose, ar reikia kažko daugiau? Koks jūsų patarimas, receptas, kaip svetur išsaugoti lietuvių kalbą?

K. Ž. Nuoširdžiausias linkėjimas būtų pagyvenus užsieniuose sugrįžti visam laikui į gimtinę, į Lietuvą. Išeivijos lietuvių labiausiai reikia čia, o ne čikagose, londonuose... Be jų milijono ir kitų tūkstančių jaunuolių, dar gyvenančių Lietuvoje, bet jau taisančių sparnus išskristi, liks tik Lietuvos vardas, bet ne lietuvių žemė, lietuvių šalis šalelė. O dėl to, kaip išlaikyti lietuvybę kitakalbėje aplinkoje, patarti nieko negaliu. Manau, kad kiekviename krašte bent kiek kitokios sąlygos, kiekvienos šeimos savos nuostatos ir išgalės – kad naudingai ką patartum, reikėtų pačiam būti išeivių vietoje, pabūti jų kailyje, kitaip (lietangliškai) tariant, apsiauti svetimais batais.

Stilistika, kuri pasirinko pati

Arūnas Šatkus. Grįžkime prie plataus atgarsio susilaukusios jūsų knygos „Būk narsus, brolau“. Joje sakote, kad pirmoji jūsų meilė buvo literatūra, o kalbininku net nenorėjote būti. Kaip nutiko, kad antroji meilė, stilistika, tapo viso gyvenimo darbu? Kaip atsitiko, kad tapote žymiausiu mūsų dienų stilistikos tyrinėtoju Lietuvoje?

K. Ž. Ne aš rinkausi stilistiką, ji mane pasirinko. Iki tarnybos sovietų armijoje dėsčiau literatūros kursus; didžiąją krūvio dalį sudarė vaikų literatūra. Kai atbuvęs karinę tarnybą 1963 metų rugpjūtį prisistačiau į buvusią darbovietę, pedagoginį institutą, sužinojau, kad vaikų literatūra turi puikų dėstytoją, buvusį mokytoją Joną Linkevičių (ilgainiui jis tapo žymiu tos literatūros specialistu, daugybės knygų autoriumi), o man buvo pasiūlyta imtis ką tik atsiradusio naujo dalyko – lietuvių kalbos stilistikos: girdi, dėstyti nėra kam, stilistika užimanti lyg ir tarpinę padėtį tarp kalbos ir literatūros... Norėjau toliau darbuotis aukštojoje mokykloje, atsidėti mokslo darbui, tai teko sutikti. Pradėjau dėstyti, stilistika patraukė, pasirodė esanti nepaprastai įdomus mokslas. Labai patiko, tiesiog sužavėjo (mintimis, nuostatomis, gimtosios kalbos pajauta, raiška) tuo metu pradėti skelbti Vilniaus universiteto profesoriaus (anuomet dar docento) Juozo Pikčilingio straipsniai, pirmosios jo knygelės.

A. Š. Artėja garbingas jūsų jubiliejus kitų metų pavasarį. Ar tai buvo pagrindinė priežastis, kad ryžotės parašyti autobiografiją būtent dabar? Kas buvo sunkiausia „pasipasakoti“?

K. Ž. Prieš kokius dvidešimt metų „Saulės deltos“ leidyklos vadovas Hubertas Smilgys pradėjo knygų seriją – Šiaulių miesto garbės piliečių pasipasakojimus apie gyvenimo kelią. Tokių knygų išėjo bene vienuolika. Ragino pasipasakoti ir mane, bet anuo metu dar dirbau, nebuvo nei laiko, nei noro blusinėtis savo praeityje. Tapęs pensininku dažniau ėmiau gręžiotis atgal, šį tą iš to būtojo laiko užrašiau. Tai nėra nuoseklus gyvenimo aprašas, o tik ryškesni nueito kelio epizodai – kas įstrigo, kas buvo ir yra svarbu man pačiam ir gali būti bent kiek įdomu šiandienos skaitytojui. Iš tų epizodų sudaryta knygelė būtų buvusi labai liesa, todėl ją leisdamas dar pridėjau greta plėtotos tematikos „Kalba ir politika“ publikacijas.

Kas buvo sunkiausia? Didesnių sunkumų nepatyriau, prasimanyti nieko nereikėjo. Kai kuriuos faktus turėjau užrašų knygelėse. Sunkiausia buvo rasti tinkamą, tikslią raišką minčiai, faktui.

Liudijimas apie Augustiną Šukį

A. Š. Knygoje rašote apie vaikystės draugą Augustiną Šukį ir skaudų jo likimą. Ką jums reiškė išsaugoti šį liudijimą?

K. Ž. Augustas (artimieji ir kaimynai, draugai Augustiną vadino šiuo trumpiniu) augo Naujųjų Bakáinių kaime, mano mamos tėviškėje, nuo mano paties gimtųjų Gėláinių nutolusioje gal per kokius dešimt kilometrų. Su Augustu susipažinom vaikystėje, nes ne vieną vasarą esu praleidęs mamos gimtinėje, vyriausio jos brolio Aleksandro šeimoje. Bakainiai man buvo tikroji Lietuva, su gyvų gyviausia aukštaičių tarme, kietinamu priebalsiu [l] (užuot šaukę Lekiam! mano bakainiškiai ben͂drai ragindavo: Lakiam!); Gėlainiai tarmės neturėjo, kaimas buvo aplenkėjęs.

Vaikystės prisiminimai brangūs, ką ir sakyti. Norėjau, kad tai, ką aš žinau, apie savo tėvą sužinotų Augusto sūnus Raimondas. Su juo nebuvom pažįstami, pirmą kartą susitikom, kai jis (buvęs ministras, dabar Seimo narys) atvažiavo į mano knygos sutiktuves Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje. Nežinau, kiek apie gilųjį, slepiamą tėčio patriotizmą sūnui buvo pasakojusi mama, bet tokios asmenybės kaip Augustinas neturėtų nueiti užmarštin be pėdsakų, be paliudijimų. Jis, tais laikais Dotnuvos rajono komjaunimo komiteto darbuotojas, slaptame sąsiuvinyje rašo eilėraščius apie Lietuvos partizanų didvyriškumą, apgailestauja dėl verčiamų kryžių (metaliniai kryžiai buvo nupjauti nuo abiejų Dotnuvos vienuolyno pastatų)... Okupuotoje tėvynėje daugelis lietuvių gyveno dvigubą gyvenimą, bet taip rizikuojančių savo ateitimi kaip Augustinas Šukys buvo kur kas mažiau.

Kalbos raida ar niokojimas?

A. Š. Jūsų pastarųjų metų straipsniai, komentarai liudija, kad esate kritiškas postmodernistiniam požiūriui į kalbą. Kur, jūsų manymu, eina riba tarp natūralios kalbos raidos ir jos niokojimo?

K. Ž. Tai kalbos teorijos klausimas, nemokėčiau į jį trumpai atsakyti; pirmiausia reikėtų pasiaiškinti sąvokas „natūrali kalbos raida“, „kalbos niokojimas“ ir kita. Apsiribosiu konkretesniu atsakymu apie lietuvių kalbą. Gyvename krašte, kur natūrali kalbos raida per visą mūsų istoriją buvo trikdoma. (Prisimenam Marcelijaus Martinaičio: O į vakarus ir rytus čia medžius ir žmones vežė.) Dabartinėje daugelio gimtakalbių lietuvių kalboje pilna žodyno, frazeologijos ir gramatikos rusicizmų; net jaunimo, nemokančio rusiškai, kalboje. O štai garsus žurnalistas Rimvydas Valatka Kalbos komisiją, besirūpinančią kalbos norminimu, siekiančią viešosios, oficialiosios kalbos taisyklingumo, vadina užsilikusiu KGB padaliniu...

A. Š. Knygoje „Apie žodžio korektiškumą“ rašote apie „sa͂va ir importuota“. Kokie skoliniai jus labiausiai erzina, o kuriuos jau prisijaukinote, priimate?

K. Ž. Nekeliu balso prieš tarptautinius žodžius, ypač tokius, kurių reikšmė kiek skiriasi nuo savų, lietuviškų, atitikmenų (kai tokių turime). O šiaip, kaip žinom, ateinančius svetimus žodžius arba priimame autentiškus (pagal lietuvių kalbos dėsnius kiek aplietuvindami), arba ieškome savo atitikmens, arba kuriame naujadarą. Nelinksmo juoko dėlei pasakysiu bent pirmojo atvejo vieną pavyzdį. Neseniai pradėjome valgyti Vilniaus paukštyno vištienos čyzą (tai sūrio formos virtas arba keptas maltos vištienos produktas).

Labai svarbu kalbininkų, atitinkamos srities specialistų ir visuomenės sutarimas. Lietuvoje įprasta šaipytis iš kalbininkų, esą jie siūlantys netikusius naujadarus, o paprastai tie netikę žodžiai būna ne kalbininkų paleisti. Tekste, šnekoje svarbu tarptautinių žodžių (internacionalizmų) saikas; jų prisodrintoje aplinkoje lietuvių kalba pasijunta pastumdėlė.

Kas yra etnostilistika

A. Š. Sakėte, kad labiausiai norėtumėte būti vadinamas etnostilistu. Paaiškinkite paprastai: kas tai yra ir kodėl tai jums taip svarbu?

K. Ž. Kalbos etnostilistikos tiriamasis objektas yra tautinis stilius, t. y. tautinis kalbinės raiškos savitumas. Kiekvienos tautos sakytinėje ir rašytinėje kalbėsenoje esama didelės įvairovės, vis dėlto prasminga ieškoti integralių tautinio stiliaus ypatybių, paviršinių ir giliųjų jo klodų. Mano supratimu, etnostilistikai priklauso ši tematika: nekalbiniai tautinio stiliaus veiksniai: tiesioginiai (tautinio charakterio bruožai) ir netiesioginiai (tautos erdvė (vieta) ir laikas (istorija)); kalbos vienetų ir tekstų kalbinės raiškos tautinis savitumas; šnekamoji kalba ir tautosaka kaip tautinio stiliaus pagrindai; kalbos etiketo tautinis savitumas; individualioji tautinio stiliaus raiška ir kt. Reikia pasakyti, kad šiuolaikinės lietuvio kalbėsenos lietuviškumas vis sunkiau apčiuopiamas.

A. Š. Mano studijų laikais Lietuvoje lituanistikos studijų programose etnostilistikos kurso nebuvo. Ar teko su ja supažindinti studentus?

K. Ž. Pasirenkamąjį lietuvių kalbos etnostilistikos dalyką esu dėstęs gal dešimt metų, daugiausia lietuvių kalbotyros magistrantams. Šio mokslo objektą, turinį apsibrėžiau pats, žinia, remdamasis etnolingvistikos, literatūros mokslo, kitų filologijos (ir ne tik) šakų studijomis. Literatūrologijoje lietuvių etnostilistiką plačiausiai ir giliausiai yra ištyrinėjusi profesorė Viktorija Daujotytė, nors tos krypties savo darbų ir neapibrėžia kaip etnostilistikos.

Esu paskelbęs ne vieną etnostilistikos straipsnį. Iš paskaitų konspektų ir publikacijų susidarė kelių šimtų puslapių kompiuterraštis „Lietuvių kalbos etnostilistikos metmenys“. Kokius metus prie jo padirbėjus galėtų išeiti neplona knyga.

Vaikams ir jaunimui, augantiems kitakalbėje aplinkoje

A. Š. Mūsų skaitytojai gyvena ir Lietuvoje, ir Amerikoje, jų vaikai auga angliškoje aplinkoje. Ką patartumėte šeimoms, norinčioms, kad vaikai lietuvių kalbą ne tik mokėtų, bet ir mylėtų?

K. Ž. Keliate lietuvių emigrantų šeimoms sunkiai įveikiamą užduotį. Man taip pat. Negaliu būti patarėjas, o tuščiažodžiauti nenoriu. Neatremiamas pavyzdys man yra „pirmoji Kipro lietuvė“ rašytoja Dalia Staponkutė. Ji yra papasakojusi, kaip svetur augdamos nuo lietuvių kalbos tolo jos dukterys. Lietuviams išeiviams, nors ir gyvenantiems ne Kipre, labai vertėtų paskaityti šios rašytojos, filosofės eseistiką.

A. Š. Išeivijos lietuviai dažnai kalba mišria, hibridine kalba: „nuparkinau karą“, „einu į štorą“. Ar tai lietuvių kalbos žlugdymas, ar natūralus reiškinys? Kaip į tai žiūri kalbininkai?

K. Ž. Ne visų kalbininkų požiūris vienodas. Man pačiam atrodo, kad tai natūralus, neišvengiamas kalbos reiškinys. Svetur gyvenant buitinėje šnekoje nelengva išvengti kalbų mišimo. Svarbu, kad hibridinė, makaroniška šneka nesibrautų į viešąją kalbą, kad joje nebūtų numota ranka į bendrinę, norminę kalbą.

A. Š. Ką pasakytumėte jaunam žmogui, užaugusiam Čikagoje ar Londone, kuris gėdijasi savo netobulos lietuvių kalbos? Nuramintumėte ar pabartumėte?

K. Ž. Pasakyčiau maždaug tą patį, ką kitados man, pramokusiam čekų kalbos ir atsiprašinėjančiam dėl klaidų, pasakė Brno universiteto profesorius, stilistikos ir kalbos purizmo tyrinėtojas Milanas Jelinekas (Milan Jelínek): „Turite teisę į visas klaidas“. Ne gėdytis reikia, o didžiuotis dėl kitakalbėje aplinkoje išmoktos (kad ir netobulai) tėvų kalbos. Dar pasiūlyčiau įsiminti poeto Justino Marcinkevičiaus posmą:

Vaikeli, nebijok
ir žodžio nenumesk.
Kur kas baisiau be jo.
Be jo ir mes – ne mes.

Vienas sakinys ateities kartoms

A. Š. Jei galėtumėte palikti vieną sakinį apie lietuvių kalbą ateities kartoms, koks jis būtų?

K. Ž. Šita žemė byloja lietuviškai.

Be konteksto sakinys yra abstraktokas, todėl trumpai paaiškinsiu, kokia prasmė į jį įdėta. Šita žemė – tai etninė Lietuva, jos erdvė, visų pirma gamta, kraštovaizdis.

Sakinys yra mano, bet mintis nei originali, nei nauja. Poetė Janina Degutytė yra išgirdusi, suvokusi ir mums pasakiusi: Lietuviškai geltonos pievos šneka... (1964). Po pusšimčio metų išeivio (ir pareivio) lietuvių filosofo Algio Mickūno radau parašyta: lietuvių kalboje gyvena Lietuvos gamta – paukščiai, ežerai ir miškai... (2011; 2014). O va mokytoja Regina Jasukaitienė, akivaizdžiai veikiama Degutytės eilėraščio „Gimtoji kalba“ metaforų-įasmeninimų, apie Česlovą Milošą (Czesław Miłosz) rašė: augo prie Nevėžio, „sulenkėjusių lietuvių dvare, kur visa gamta kalbėjo lietuviškai“ (2011).

Ketinu ano vieno sakinio mintį išplėtoti, sukurpti lyg ir mokslo populiarinamąją esė.

Šita žemė byloja lietuviškai.

– prof. Kazimieras Župerka

„Būk narsus, brolau“: knyga apie kalbą, laiką ir drąsą

Publikuojame kalbininko dr. Stasio Tumėno mintis apie naująją prof. K. Župerkos knygą.

Regis, kam jau kam, bet ne knygos autoriui Kazimierui Župerkai reikėtų linkėti drąsos, narsumo. Knygos autorius yra gerbiamas ir žinomas lietuvių kalbininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, išugdęs Lietuvai šimtus lituanistų, žodžio sergėtojų, išsibarsčiusių po Lietuvą ir platųjį pasaulį.

Jis yra gerbiamas visuomenės žmogus, kuriam 2003 metais suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, jis yra Lietuvių kalbos draugijos garbės narys, 2018 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2021 m. – kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimo premija.

Neabejokite, profesorius ir narsus – visada išsako savo aiškią, drąsią, nuoseklią poziciją, kai globalistai kėsinasi į lietuvių kalbos erdves, tradicijas, griauna nusistovėjusias normas ir taisykles.

Knygos autorius yra susilaukęs gražių įvertinimų, atkeliavusių iš pagarbos už šviesos sklaidą žmonėms. Štai 2016 m. Šv. Kazimiero ordinas Šiauliuose profesorių paskelbė mokslo šviesuoliu ir įteikė jam Šv. Kazimiero ordino Lelijos garbės ženklą, kuris susiejo praeitį ir dabartį.

K. Župerka savo gyvenimu ir darbais pakvietė mus gerbti, branginti ir turtinti lietuvių kalbą, tą unikalųjį pasaulyje spinduliuojantį perlą iš mūsų tapatybės karūnos. Knygos autorius yra vienas iš lietuvių stilistikos autoritetų, parašęs knygas: „Lietuvių kalbos stilistika“ (1983), „Stilistika“ (1997), „Reklamos tekstas: pragmatika, stilius, kalba“ (2008), „Metalingvistika: nekalbininkų kalbotyra“ (2012); mokslo populiarinamąją studiją „Apie žodžio korektiškumą: sava ir importuota“ (kartu su Regina Kvašyte ir Džiuljeta Maskuliūniene, 2021).

1971–2005 m. K. Župerka rašė aukštesniųjų klasių lietuvių kalbos vadovėlių stilistikos skyrius. Sudarė kalbos mokslo ir kalbos populiarinamųjų leidinių, tarp jų ypač mokytojų, renginių organizatorių mėgiamas knygas „Kokia tautos kalba“ (1990) ir „Sielos tėvynė kalboj“ (1997).

Pristatomos knygos autoriui K. Župerkai labai tinka rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai: „Tai labai sektina – duoti maža žodžių ir labai daug turinio; apvilkti gilią mintį gražia forma“. Toks jau yra ir knygos autorius: jeigu jau ką rašo, kalba, tai gražia forma, gilia mintimi, be švaistymosi neapgalvotais žodžiais.

Matydamas, girdėdamas, kaip į gyvenimo pakraščius stumiama lietuvių kalba, kaip kelia sparnus žmonės su idėjomis nuasmeninti kalbą, įteisinti „žmoga“, sudarkyti moteriškas pavardes ir pan., bandau suprasti, kaip žmogui, visą gyvenimą paskyrusiam gimtajai kalbai puoselėti, turtinti, buvusiam tarp tų, kurie 1988 metais siekė, kad lietuvių kalbai būtų suteiktas Valstybinės kalbos statusas, sunku ir skaudu ištarti: „mane vis aplanko mintis, kad su šiuolaikiniu pasauliu bandau susikalbėti kalba, kuri jam yra mirusi. Bet kitokios kalbos aš nemoku“.

Kazimieras Župerka. Būk narsus, brolau. Išleido UAB „Litera“. Dailininkė ir maketuotoja Sigita Valančiūtė. Viršelyje – Vilmanto Dambrausko nuotrauka. 214 p. Tiražas – 200.

Pasipasakojimai: nuo Gėlainių iki Brno ir Rygos

Knygą sudaro trys pagrindiniai skyriai. Pirmajame („Pasipasakojimai“) nusikeliama į gyvenimo pradžių pradžią – autorius gimė 1937 m. kovo 4 d., per Kazimierines, tuometinės Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiaus Gėlainių kaime. Iš čia pirmieji prisiminimai su kaimynų vardais, pavardėmis, savo šeimos ištakomis, nedažnos pavardės su galūne -a (Župerka) kilmės aiškinimais. Už juos profesorius dėkingas kraštotyrininkui, lituanistui Rytui Tamašauskui, tyrinėjusiam, aprašiusiam Dotnuvos miestelį ir apylinkes. Šioje dalyje rasite ir pokario prisiminimų nuotrupų, susidūrimų su nežmoniškumu, kolūkių gyvenimo niuansų, kasdienybės ir švenčių prisiminimų (kelionės į turgų, vaikystės daiktai, paveikslai), kalbininkui būdingą nuoskaudėlę, kad esąs „betarmis dotnuvis“.

Autorius teigia, kad tie prisiminimai „nesudaro vientiso, nuoseklaus gyvenimo atpasakojimo, tik atkuria atskirus, ryškesnius praeities epizodus bei pasvarstymus“. Žinodamas, kad „autobiografijų autoriams neretai prikišamas gyrimasis, rožinės savojo portreto spalvos“, K. Župerka patvirtina žinąs apie tokius pavojus, bet tarsi užtikrina, kad „dėl vieno dalyko galime būti tikri – čia nieko nėra pramanyta“.

Būsimajam knygų žmogui įsimintini ir pirmieji susitikimai vaikystėje su knyga: „negaliu girtis užaugęs knygų spintoj, bet – tiesiogine prasme – augau prie knygų dėžių: mūsų namuose keletą metų buvo nemaža biblioteka, nors ir svetima“. Jaunuolis mėgo Gončiarovo „Skardį“, įspūdį darė Lermontovas... Gal tada ir pradėjo formuotis kritinė nuostata, kad dėl ideologinių talentingų kūrėjų pažiūrų, politinių paklydimų dažnai suniekinama, atmetama visa jų kūryba. Deja, tokių tendencijų knygos autorius įžvelgia ir atgimusioje Lietuvoje: „Šitaip galima atmesti kone visą tolimesnės ar ne tokios tolimos praeities savos tautos literatūrą“.

Kadangi prakalbome apie knygas, tikslinga paminėti, kad K. Župerkai įvairiais amžiaus tarpsniais svarbūs, reikalingi, mėgstami buvo ir yra R. Rolanas, J. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, R. Granauskas, G. Radvilavičiūtė, R. Gavelis, S. Parulskis. Pastaruoju metu profesorius skaito V. Zaborskaitės, A. Juozaičio, D. Kuolio, A. Jokūbaičio, A. Andriuškevičiaus, V. Rubavičiaus, K. Stoškaus, V. Daujotytės-Pakerienės tekstus.

Toliau šiame skyriuje autorius nuosekliai aprašo lituanistikos studijas Šiauliuose. Čia jis mokėsi tuo metu, kai mokytojų institutas buvo pertvarkomas į pedagoginį, į tikrą aukštąją mokyklą. Gabus jaunuolis, mokytojų nustebimui pasirinkęs ne Vilnių, o Šiaulius, čia buvo pastebimas, vertinamas. Būdamas studentas Kazimieras aplankė ne tik Maskvą, bet „žmogeliui iš socializmo lagerio likimas lėmė išvyką į kapitalistinę šalį“ – Prancūziją, kur net „susitikimas su prancūzų komjaunuoliais buvo ne kas kita, o smagi vakaronė: vynas, dainos, šokis-ratelis su pasibučiavimais, išradingomis kvailionėmis...“

Knygoje rasite įvairių prisiminimų akimirkų ir apie savo studentus, tarp kurių buvo talentingų asmenybių, pavyzdžiui, originalusis būsimasis dailininkas šiaulietis Eduardas Juchnevičius, talentingas dabartinio Lietuvos Respublikos Seimo nario Raimondo Šukio tėvas Augustinas Šukys, pažįstamas iš vaikystės. Institute Augustinas rašė realistinius apsakymus, juos spausdino instituto laikraštis. Deja, neramius, laisvus minėtus studentus pasiekė KGB ranka – ir Eduardas, ir Augustinas kaip nepateisinantys tarybinio studento vardo buvo pašalinti iš instituto. Tada, matyt, „perauklėjimo“ sumetimais jų dėstytojas K. Župerka buvo pašauktas į sovietinę armiją, tarnavo raketodrome Baltarusijoje, netoli Smurgainių. Grįžęs iš armijos nuo 1963 m. autorius vėl dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, dėstė vaikų literatūrą ir vis labiau įsitraukė į stilistikos sritį, nes jam buvo įdomu gilintis į subtilius žodžio, jo formos, pasakymo prasmes ir emocinius atspalvius: „Stilistika greitai ėmė man labai patikti, net pats žodis atrodė kažkoks lemtingas – prilipo, priaugo“.

Kalbėdamas apie tą sovietmečio periodą K. Župerka santūriai, bet užtikrintai sako, kad „gerai būtų, kad jaunesnės kartos lietuviai girdėtų ne tik putinaitiškas sovietmečio interpretacijas“. Tada ir „prisitaikymo“ vaisiai būtų labiau pateisinami. Jeigu ne jie, gal K. Župerkai nebūtų atsivėrę galimybės išvykti į stažuotes, konferencijas, ten susipažinti su Prahos kalbininkais, čekų stilistikos mokyklos atstovais, kalbininkais Milanu Jelineku, Arnoštu Lamprechtu, Mireku Čejka. Tada profesorius pradėjo mokytis čekų kalbos, o draugystė su čekų mokslininkais tęsėsi daug metų ir laisvoje Lietuvoje. Kita K. Župerkos užsienio stažuočių, konferencijų mėgta vieta – brolių latvių Ryga, kurioje rasta daug bendrybių su Latvijos kalbininkais, ypač stilistikos tyrinėtoju Janiu Rozenbergu, su kuriuo daug diskutuota, turėta daug bendrų planų. K. Župerka 1983–1984 metais stažavo Latvijos universitete.

Kalba ir politika

Antrą knygos skyrių sudaro tekstai tema „Kalba ir politika“. Autorius neslepia nusivylimo, kad „Nepriklausomoje Lietuvoje sulaukėm meto, kai bendrinė lietuvių kalba niekinama, valstybinės kalbos statusas ignoruojamas. Negana to – demagogiškai skelbiamas lietuvių kalbos aukso amžius. Tai daro kosmopolitinės valdžios viršūnės, joms pataikaujantys politikai ir politologai, žurnalistai ir kalbininkai“.

Ar gali tylėti, ramiai kalbėti lietuvių kalbininkai, augę, brendę, auklėti dvasia, kad lietuvių kalbos turtai atėję iš žilos senovės, mūsų unikaliųjų tarmių, tautosakos lobynų, kai šiandien girdi Vilniaus garbės pilietės Kristinos Sabaliauskaitės, jau daug metų gyvenančios svetur, žodžius: „Lietuvių kalba yra tokia graži, kai vartojama teisingu, išgrynintu, kilniuoju registru. Kai yra apvalyta nuo visų kaimietiškų, tarmiškų apnašų“. Ir ką tu tokiai kosmopolitei moteriškaitei, nusileidžiančiai tik ypatingomis progomis nuo Londono bonių, gali atsakyti. Ne taip auklėti mūsų šviesuoliai inteligentai, mokslininkai, mokytojai.

Minėtini šiame skyriuje publikuojami K. Župerkos straipsniai „Kodėl negalima pritarti Loretos Vaicekauskienės požiūriui į valstybinės kalbos politiką?“, „Ko verti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priešininkų išvedžiojimai?“, „Kas Lietuvoje diegia anglišką kirilikos perrašą“, „Filosofas siūlo nušalinti kalbininkus nuo kalbos politikos“, „„Lyčiai jautrios kalbos gairės“ – kalbėsenos rekomendacijų kratinys“, „Ar įmanoma apibrėžti vadinamosios neapykantos kalbos ribas?“ Nedetalizuoju straipsnių turinio, bet vien pavadinimai sufleruoja, kad juose keliamos labai aktualios kalbos politikos problemos, svariais argumentais bandoma atsakyti į oponentų teiginius. Kita vertus, daugelis straipsnių pavadinimų baigiami klaustuku. Ir tai ne retoriniai klausimai, o kvietimas įsitraukti į diskusiją skaitytojus, leisti patiems atsakyti į keliamus klausimus.

Pabiros

Trečiojo knygos skyriaus pavadinimas „Pabiros“ puikiai atspindi tekstų turinį. Jame dedamos kelios senesnės ir naujesnės profesoriaus publicistinės publikacijos, pasamprotavimai opesniais visuomenės bendrabūvio klausimais, kurie buvo įvairiu metu spausdinti „Pedagoge“, 15min.lt, „Raudonojoje vėliavoje“, „Šiaulių krašte“. Čia ir gražūs, su pagarba išsakyti prisiminimai apie Mokytoją profesorių Vytautą Sirtautą, čia ir, pasak autoriaus, „smagesnė proginė kalba – tekstai, galintys būti bent kiek įdomūs kaip nutolusio laiko ar dabarties apraiškų atspindys“. Minėtini straipsniai „Mašinai tėvynė nereikalinga“, „Nesipučiame, bet ir susimenkinti neturėtume“ (dėl Šiaulių universiteto situacijos), „Apie anoniminius recenzentus“. Rasite ir netikėtą publikaciją „Iš vaikų kalbos“, kur profesorius aptaria dukterų Vitos, Aušros ir vaikaičių Kotrynos, Naglio, Miglės, Ievos, Igno kalbines patirtis. Gal seneliui pravers tos patirtys stilistikos darbuose?

Šiame skyriuje publikuojama ir K. Župerkos kalba, pasakyta 2016 metais gaunant Šv. Kazimiero ordino Lelijos garbės ženklą. Toje kalboje nominantas kalba apie Šv. Kazimierą, Juozą Tumą-Vaižgantą, aiškina žodžio „šviesuolis“ reikšmes ir semantiką. K. Župerka sakė: „Tikrai šviesuolio vardo vertas tas, kas ne tik kalba, bet ir daro, veikia. Taigi – žodžio ir veiksmo dermė“.

Kodėl „Būk narsus, brolau“

Grįžkime prie knygos pavadinimo, kurį baigiamajame knygos žodyje paaiškina autorius. Pasirodo, knygos pavadinimas keitėsi, norėta knygą pavadinti „Atlapas keliaudamas žeme“ (citata iš poeto J. Strielkūno eilėraščio). O viską pakeitė K. Župerkos aspirantūros laikų bičiulis, čikagiškiams puikiai žinomas kunigas Kazimieras Ambrasas, kuris vienąkart susitikęs bendravardį kreipėsi: „Būk narsus, brolau!“ Taip ir liko, nors K. Župerka puikiai supranta, kad tarp J. Strielkūno žodžių „Tu buvai bailys. / Tu buvai kvailys, / Atlapas keliaudamas žeme.“ ir K. Ambraso ištarties „Būk narsus, brolau!“ tėra požiūrio klausimas...

Nuotraukos – iš knygos „Būk narsus, brolau“ pristatymo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje 2026 m. gegužę ir Šiaulių miesto šventės. Fotografai: L. Nekrašas, A. Lamauskas, Z. Ripinskis, D. Griškevičienė, J. Ivanauskas, S. Tumėnas.