Gyvenu Amerikoje, bet rašau iš Lietuvos, kurią išsivežiau širdyje

Ir visa tai — iš Amerikos. Daugiau nei tris dešimtmečius Nijolė Marytė gyvena Jungtinėse Valstijose, netoli Filadelfijos, o visos jos knygos — apie Lietuvą: apie Rusnę, apie Klaipėdos kraštą, apie skalvių žemę, iš kurios kildina savo giminę. Trys romanai — „Vilkų Kampo Eliza“, „Julijonas Vilkas“ ir netrukus pasirodysiantis „Amerikos benkartas“ — kartu su poezijos rinkiniais „Tada ir paskui“, „Nesugalvojau saulės“, „Po Vilties gobtuvu“ sudaro vientisą vienos giminės ir vienos kalbos pasaulį.

Lietuvos spauda jos dažniausiai klausia apie tą Lietuvą knygose — kaip archyvuose rado Elsę, kiek metų rinko medžiagą, kas buvo Julijono Vilko prototipas. Mes panorome paklausti kitko — apie tą gyvenimo pusę, apie kurią ten beveik neklausia: apie emigranto ilgesį, apie kalbą, kuri svetur turėtų nykti, o pas ją tik sodrėja, apie tai, ką reiškia „gimti iš naujo“ nugyvenus pusę amžiaus.

Klausimus siunčiau iš anksto — ne tam, kad pokalbis taptų egzaminu, o tam, kad ji turėtų laiko pagalvoti. Atsakymus Nijolė Marytė parašė pati, savo ranka ir savo kalba. Todėl šis interviu — ne tiek mano klausimai, kiek jos balsas. Tas pats balsas, kuris skamba jos knygose.

                         G. Petkevičaitės-Bitės premijos įteikimo dieną, 2026

Pradžiai

Jau daugiau nei trisdešimt metų gyvenate Amerikoje, o visos jūsų knygos — apie Lietuvą. Kaip jūs pati sau paaiškinate, kodėl taip išėjo?

Apie Ameriką ilgai nerašiau todėl, kad ji taip ir netapo mano vidine tėvyne. Čia gyvenu, dirbau, sutikau gerų žmonių, čia prabėgo daugiau kaip trisdešimt mano gyvenimo metų, tačiau kūryba kyla ne vien iš to, ką matai pro langą arba keliaudamas. Ji kyla iš kalbos, atminties, vaikystės kvapų, iš žmonių balsų, kuriuos nešiojiesi savyje. Visa tai liko Lietuvoje. Ameriką galiu stebėti, vertinti, gerbti, bet jos neišgyvenu taip giliai, kad ji pati prašytųsi į eilėraštį. Gal todėl mano rašymas vis grįžta ten, kur buvo suformuota mano kalba ir kur tebėra mano šaknys. Gyvenu Amerikoje, bet rašau iš Lietuvos, kurią išsivežiau širdyje.

Į Lietuvą grįžtate kasmet, kartais ir po du kartus. Kas būna tas pirmas dalykas, kurį norisi pamatyti, išgirsti ar užuosti?

Oras. Įkvepiu, praryju pirmą gurkšnį — ir apkabina mane protėvių sielos. Kur beišvažiuočiau, kur begyvenčiau, o padėjusi koją ant gimtos žemės, išgyvenu tą paslaptingą susitikimą. Gal tai susitikimas su pačia savim, atmintim ir atminimais? Negaliu pasakyti. To niekur kitur nepajusi ir neišjausi. 1979 metais su ekskursija vienai savaitei važiavau į Uzbekistaną, o grįžtant, kai po lėktuvo sparnu pasirodė pirmi Lietuvos laukeliai, patys poteriai susidėjo mintyje: „Tėvyne mano, malonės pilnoji…“ Tas susitikimo jausmas niekada neprapuolė per tiek parvažiavimų, nesvarbu, kur lėktuvas nusileistų: Vilniuje ar Palangoje. O kai nuslūgsta pirmasis jausmas, ieškau akių, kurios mane pasitinka, lietuviškos duonos kvapo ant stalo. Neiškepa Niujorke tokios duonos, tik ant maišelio užrašo „Lithuanian bread“. Net žodžiai ne man.

O ką iš Lietuvos parsivežate atgal — ne daiktus, o tai, kas lieka viduje?

Parvažiavus atgal, nuovargis pamažu išgaruoja, ir lieka senas geras ilgesys. Ir nepridengsi jo jokiais daiktais, lininiais papuošalais, suvenyrais. Gurkšnoji Lietuvos žolininkių surinktų vaistažolių arbatą ir vėl smunki atgal į tą patį: čia nieko nėra kaip Lietuvoj. Nieko. Nei oro, nei arbatos, nei duonos. Pamažu vėl grįžti prie apyvokos, namų, kurių negali sakyti, kad nepasiilgai, išdalini lauktuves, apkabini tuos, kurie laukė, ir vėl imi planuoti naują kelionę. Toks užburtas ratas.

Apie gyvenimą Amerikoje

Esate sakiusi, kad jūsų eilėraščiuose apie Ameriką nėra nė žodžio, ir pridūrusi, kad tai skaudi tema. Jei apie tai norisi kalbėti — gal galėtumėte tą sakinį šiek tiek praskleisti?

Matyt, tada turėjau omeny savo gimtųjų namų ilgesį ir nesugebėjimą nuo jo atsiplėšti. Matyt, laikiau šitą jausmą ribotumu, juk daugelis didžiuojasi būdami „pasaulio žmonėmis“, o aš nenoriu apie tai nė girdėti, tuo labiau rašyti. Yra balsų, kurie plaka Lietuvą ir mus provincialumu, o aš nemadingai didžiuojuosi tuo. Dar daugiau, aš ne tik iš nežymios valstybės, aš — iš paties nuošaliausio tos valstybės kampo, bet stoviu tiesi, ne tik nepriimu pašaipos, o priešingai, didžiuojuosi savo kilme ir kalba. Anksčiau skaudino, dabar teikia pasitikėjimo savimi: mes, Arūnai, — provincijos širdis, išlaikiusi gyvą vieną seniausių ir gražiausių pasaulio kalbų, o jos tiesiog sąmoningas žudymas pačioje Lietuvoje gelia iki ašarų.

Į Ameriką išvykote, kai vaikai jau buvo užaugę ir sukūrę savo šeimas — išvykote laikinai. Kaip tas „laikinai“ virto trimis dešimtmečiais?

Galvoju, kad išvažiavau ne iš Tėvynės, bet iš vargo. Nors pati turėjau butą, darbą, nesišvaistydama galėjau išgyventi. Bet vaikai vargo, darbų nebuvo, su antrosiomis pusėmis sugyvenimas trūkinėjo. Jiems reikėjo pagalbos. O čia tokią ranką ištiesė Amerikoje gyvenantys draugai, pakviesdami padirbėti vienoje vakarinėje mokykloje, mokant lietuvių kalbos apie 20 senųjų išeivių. Taip trims mėnesiams ir išvykau. Paskui kitas pasiūlymas kitoje mokykloje. Valandų mokykloje mažai, teko paragauti kitokių darbų. Stebėtina, bet 8 valandas per dieną skaičiavau pinigus, iš pradžių banke, paskui „May“ kompanijoje, o vakarais tiesiai iš vieno darbo lėkiau į kitą. Sekėsi. Džiaugiausi, kad nors kukliai, bet galiu padėti vaikams. Nė nepajutau, kaip 3 mėnesiai pavirto keliais dešimtmečiais.

Noristauno vakarinėje mokykloje dirbote iki pensijos. Kas per žmonės ten mokėsi ir ką jums pačiai davė tas darbas?

Vakarinė mokykla turi visai kitą specifiką, prie kurios nebuvo sunku priprasti. Viskas daug paprasčiau nei dieninėje, nors čia dieninėje nedirbau, bet šiokį tokį supratimą įgijau. Tik kur aš jį dabar panaudočiau? Noristaune dėsčiau ESL (English as a Second Language) pradmenis, po poros metų pasodino prie kitų pareigų: egzaminuoti, rūpintis mokinių priėmimu, jų pažanga, atsiskaityti su „lavinimo ir mokymo departamentu“ Harisburge. O su mokiniais darbas toks — lyg skaityčiau knygą. Likimai, likimai… Vargo pelės iš Meksikos, Peru, Kolumbijos, Kinijos, kt. Ir tų jaunų žmonių istorijos, bėgant iš savo šalies, ropojant per dykumą, slepiantis nuo dvikojų ir ginantis nuo keturkojų kojotų, vengiant pasieniečių žvilgsnio. Neišpasakosi. Darbas mokykloje praplėtė mano akiratį, nors atjautos jausmas visada manyje buvo stiprus, bet ten dar sustiprėjo. Iš tos patirties galėtų gimti nemažai apsakymų. Tik kad dar ne viską išrašiau apie savo senąjį kraštą. Kada nors gal, jei…

Ar Amerikoje turite ratą žmonių, su kuriais galima lietuviškai pasikalbėti apie literatūrą? Ar rašančio žmogaus vienatvė svetur yra kitokia nei sava?

Ten, kur gyvenu, privatumas yra šventas dalykas. Niekas neateina į svečius, ir aš neinu. Ir jei vienatvė man nepatiktų, jausčiausi nelaiminga. Viena draugė, labai šviesi lietuvė, gyvena gana toli, su ja pasikalbu daugiausiai telefonu apie viską, žinoma, ir apie literatūrą. Ji man kaip sesuo. Čikaga — visa diena kelio automobiliu, ten turėčiau ratą rašančių žmonių susitikimams ir pasidalinimams mintimis, bet nuotolis mano amžiuje stabdo. Nežinau kodėl, bet su Filadelfijos lietuviais nebendrauju. Galiu sakyti, kad esu vieniša. Bet jokiu būdu dėl to nesiskundžiu: vienatvė niekada manęs nenuskriaudė.

Ar kada nors bandėte apie Ameriką parašyti ir nepavyko — ar tiesiog niekada nebandėte?

Plano parašyti kokią nors istoriją apie gyvenimą Amerikoje neturėjau, nes nemaniau, kad pažįstu ją pakankamai gerai ir turiu teisę imtis tokio uždavinio. Bet iš Ožkarčių ir Vilkų giminės buvo daug emigravusių ir atsidūrusių šiame krašte. Tad pasidarė įdomu pažvelgti ir į emigranto likimą, kai pradėjau galvoti apie trečią knygą. Taip gimė „Amerikos benkartas“. Taigi, štai romanas apie Amerikos žmonių likimus. Kaip man pasisekė, dar nežinau, pasakys skaitytojai, bet medžiagos rinkimas užtruko, nes kaip anksčiau, taip ir šiame romane rūpėjo neprasilenkti su tiesa. Skaitytojų literatūriniame teisme aš esu liudytoja, o ne teisėja. Poezijos knygoje „Po Vilties gobtuvu“ irgi šmėsteli Amerikos veidas, bet tik per lyrinio subjekto išgyvenimus.

Apie kalbą

Sakėte, kad romanų kalba nerinkta iš šaltinių — kad tai jūsų šeimos kalba. Kurie žodžiai jums iki šiol skamba tėvų balsu?

Galiu čia ilgą sąrašą pateikti, bet juk viską reikia daryti su saiku. Štai tik keletas: akas, smokas, šiuršis, knypkis, štapnotelis, pryštekis, paludienis, gižinti, rundas, kavalka, grajus, lasavoti, klingis, dranka, juksas, ragolė, kakalis, krūzas, ryzas ir ryzuoti, pradėm, pilzdekis, pamėčiotis, meiras — ir t. t. Nežinau ir nesirūpinu dėl to, kad kai kurie yra svetimybės, nors esu kalbininkė. Nerėžia ausies tos svetimybės, kurios iš mano tėvų burnos plaukė, jei net kai kuriuos iš jų ir galima permesti į negerųjų žodžių sąrašą. Vaikystėje ir nežinojau nieko apie kalbos nešvarumus, juk tais laikais jokia tarmė neturėjo teisės net gyventi. Tik universitetas kruvinais nagais įsikibęs stengėsi tarmes išlaikyti. Ačiū jam. O rašydama „Vilkų Kampo Elizą“, žinojau, kad be 19 amžiaus leksikos neatkursiu tikro anų laikų kolorito.

Gyvenant trisdešimt metų angliškoje aplinkoje kalba paprastai ima trauktis. Jūsų — atvirkščiai, ji vis sodresnė. Kaip jums pavyko ją išlaikyti?

Gal aš jos ir nelaikiau. Gal tai ji mane laiko ir nepaleidžia. Anglų kalba per tuos trisdešimt metų tapo mano kasdienybės kalba, bet lietuvių liko mano vidiniame balse. Ja prisimenu vaikystę, sapnuoju, pykstu, myliu, ginčijuosi su savimi ir rašau. Su ja kaip ir su žmogumi: jeigu nuolat kalbiesi, ji nepabėga. Tiesa, gyvendama angliškoje aplinkoje kartais lietuvišką žodį pamirštu. Bet tada prasideda medžioklė — kur jis, tas mano žodis? Ir kai prisimenu, surandu, džiaugiuosi taip, lyg būčiau radusi seniai pamestą daiktą. Taip nuolat su ja. Rašydama jaučiu, kad ji vis dar turi paslapčių. Ji man nesensta. Ir žinau kodėl — kad niekada nenustojau joje gyventi. Nors tiek metų gyvenu tarp anglakalbių, mano mintys, prisiminimai, sapnai, vaikystė ir, svarbiausia, mano vidinis balsas visą laiką yra lietuviškas. Kaip ta raštuota juosta ant sienos ar lininė staltiesė ant stalo. Ir dar — aš nuolat skaitau lietuviškai, rašau lietuviškai, gėriuosi frazeologija ir sinonimika, skonėjuosi žodžio skambesiu. O kai rašau, jaučiu, kad kalba pati mane veda. Kartais net nustembu, iš kur ateina koks seniai užmirštas, nė Lietuvoje nebevartojamas žodis ar posakis.

Viename eilėraštyje rašote, kad nemokate savo kalbos, kad ji mirė taip, kaip mirė jūsų tėvas. Ar tai pasakyta apie kalbą, ar apie ką kita?

Tai apie skalvių kalbą. Save kildinu iš skalvių genties, nes, tyrinėdama archyvinius dokumentus, radau, jog mano protėviai buvo itin sėslūs, ir karta po kartos savo gyvenimą rišo prie tos pačios žemės, kur skalvių gyventa. Nežinau, ar skalviai kalbėjo atskira kalba, ar buvo tik prūsų kalbos tarmė, bet žinau, kad tėvai tikrai nekalbėjo nei žemaitiškai, nei kitų, atsikėlusių į Rusnę ar Mantvydus, lietuvių tarme. Kaip tik todėl „Vilkų Kampo Eliza“ tokia prisodrinta senojo žodyno, kad net prisireikė žodynėlio knygos gale. Žaviuosi I. Simonaitytės bibliotekos sukurta užmirštų žodžių alėja. Ir man teko vieną įamžinti. Įsimintina ir brangi man To Žodžio įamžinimo ceremonija. Lyg paminklinį akmenį tėvui statyti — toks keistas jausmas! „Krautė“ yra tas žodis, be kurio nei aš, nei I. Simonaitytė neapsiėjome.

Visą gyvenimą mokėte vaikus lietuvių kalbos ir literatūros. Ką mokytoja jumyse sako apie tai, kaip šiandien kalba jaunimas — ir Lietuvoje, ir čia?

Jaunimą aš suprantu. Jie dar nežino nieko, jaunam žmogui kad tik mandriau, kad tik būti „cool“. Bet politikams, tiems, kurie turi aukštas pareigas, įtakoja klausančiuosius, formuoja nuomones, aš nepajėgiu atleisti. Čia irgi galiu pateikti visą sąrašą šiukšlių, kuriomis švaistosi įtakingi vyrai ir moterys: egzylas, totaliai, opcija, karizma, naratyvas, performansas, permanentinis, indikacijos, inkliuzas, lūzeris, lokacija, obsesija, kaučeris, eventualiai. Bet ir čia jau gana, širdis pyksta… Kaip norėčiau būti kalbos policijos skyriaus viršininkė ir vadovauti kalbos nusikaltėlių kalėjimui! Paprastos mokytojos šiam reikalui išspręsti neužtenka. Nusišypsokim, Arūnai, nes nieko daugiau nebelieka.

Apie rašymą kaip darbą

Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena? Rašote kasdien ar laukiate, kol ateis?

Norėčiau būti valinga, gyventi pagal dienotvarkę, nustatyti sau, kada keltis, valgyti, rašyti, padaryti pertrauką… Bet taip gyventi nebemoku. Rašau, kai mintis ateina. Kartais jokio saiko neturiu, rašau, kol visas kūnas sustabarėja, o kai užkrinta „nerašymo blokas“, tada vaikščioju su kaltės jausmu, kaip negeras vaikas. Daug eilėraščių ateina vairuojant mašiną, tenka ieškoti vietos sustoti ir užrašyti. Visada turiu mašinoj tam reikalui ir sąsiuvinį, ir pieštuką. Taip atsirado vienas geriausių mano eilėraščių „Pavasaris prie Tenenio“. Nesustosiu, neužrašysiu — užmiršiu. O kiek tokių gerų posmų atėjo naktį! Pagalvoju — užrašysiu ryte. O ryte jo jau niekur nerasi. Kaip netikėtai atėjo, taip ir išėjo.

Sakėte, kad rašydama trečiąjį romaną prisirinkote per dvidešimt eilėraščių, nes kai mūza blyksteli, viską metate. Ar poezija ateina kitaip nei proza — gal net fiziškai kitaip?

Kol pabaigiau romaną, ne 20, o gal 200 eilėraščių atėjo. Esu poetė pirmiau, nei prozininkė. Kai mūza blyksteli, metu viską, rašau eilėraštį, o jei matau, kad mintis mane pačią jaudina, ilgai su ja gyvenu. Kartais ilgai šlifuoju, o kartais visas eilėraštis ateina toks, koks ir turi būti. Taip atsitiko per poezijos pavasarį 2021 m. Žmonės skaito savo eiles, o aš skubu užrašyti ant širdies užkritusį eilėraštį „Metai praėjo“. Koks atsirado, tokį ir perskaičiau, kai atėjo mano eilė skaityti. Paskui jį įdėjau į rinkinį „Nesugalvojau saulės“. O save priversti kurti eilėraštį aš negaliu. Kitaip su proza. Romanui parašyti reikia turėti galvoje siužetą, o paskui tik netingėk ir parašysi. Žinoma, kartais užmanymas keičiasi, pagrindinis dalykas tolsta, ateina naujų netikėtų posūkių. Koks gyvenimas, kokių netikėtumų pasitaiko, toks ir romanas. Ne viską gali iš anksto suplanuoti. Bet romano rašymą galiu priskirti kūrybiniam darbui. O poezija — ne darbas. Kas? — nežinau.

Ką darote, kai nesirašo? Ar tokių dienų apskritai būna?

Būna dar ir kiek. Vaikščioju pikta, bjauriuosi savo tinginyste, einu prie gėlių, skambinu seserims, gamtoje ieškau, kur akiai užkliūti, skaitau. Bet nė minutei nenustoju graužtis, kad nerašau. Viena labai miela rašytoja džiaugsmingai atskleidė savo paslaptį: viskas, daugiau nerašys nieko ir niekada. Ir sakė, kad jai taip palengvėjo, lyg pasveikus po sunkios ligos. Man taip neatsitiks. Aš nepasveiksiu. Kol yra rašalinėj rašalo, tol…

„Vilkų Kampo Elizą“ parašėte per pusmetį. Antrasis romanas ėjo lengviau ar sunkiau?

Pats rašymas niekada neužtrunka. Medžiagos rinkimas — štai kas sugraužia laiką. Laiką atima ir emocijos. Savo vaizduojamus žmones giliai myliu, ir nelaimės, kurias jie patiria, veikia mane. Kiekvieną kartą reikia po tokio epizodo atsipūsti, išgerti arbatos, kartais grįžti prie rašymo tik kitą dieną. Ar buvo sunkiau? Ne, nebuvo. Nebuvo ir lengviau. Skirtumas tik tas, kad po pirmo romano jau žinojau, kad esu skaitoma ir mylima. Todėl turėjau pasitikėjimo ir drąsos.

Ar turite žmogų, kuriam duodate perskaityti pirmajam? Ar rodote tik tada, kai jau viskas baigta?

Mano duktė yra pirmoji skaitytoja. Perskaičius romaną dar rankraštyje, jai reikia patylėti, pagalvoti, paskui reikšti savo nuomonę. Ji nepataikauja, santūriai vertina ir nevengia pasakyti, kas nepatiko. O jau atspausdintą knygą skaito sūnus. Jam mano proza patinka labai, perskaitęs jis valandas gali su manim apie knygą kalbėti. Su poezija yra kitaip: mano šeimoje niekas nenori vargintis su metaforomis. Eilėraščių pirmosios skaitytojos yra mano draugė Gražina ir vyresnioji sesuo Antanina.

Apie pripažinimą, atėjusį vėliau

Debiutavote jau išėjusi į pensiją, o rimti apdovanojimai atėjo dar vėliau. Ką reiškia sulaukti pripažinimo tokiu gyvenimo metu? Ar jis skamba kitaip, nei būtų skambėjęs jaunystėje?

O taip! Esu tikra, kad iš amžiaus nuotolio viskas atrodytų kitaip. Apdovanojimas dabar, senatvėje, ateina kaip įpareigojimas, kaip piniginis atlyginimas už darbą. Žinoma, visų pirma, tai džiaugsmas, kad esu suprasta ir reikalinga, o jaunystėje jis ko gero būtų įpūtęs pasipūtimo, įsivaizdavimo, jog esu daugiau, nei iš tikrųjų esu. Sovietų Lietuvos mokyklų vadovybės nelepino manęs nei pagyrimo raštais, nei kavos talonais, bet nesiliovė apdovanodamos neapmokamais darbais: protokolų rašymu, scenarijų, proginių sveikinimų kūrimu, stendų sumaketavimu, metodinio darbo organizavimu. Kaip būčiau apsvaigusi, jei kas nors būtų nors padėkojęs. O štai dabar galėčiau džiaugtis nieko neveikimu arba kapstytis darželyje, ką taip pat labai mėgstu, niekas neliepia rašyti. Bet kai sukuriu knygą, paspaudžia ranką, nuoširdžiai apkabina, apdovanoja. Taip šilta, toks dėkingumas apima sielą! Padeda gyventi.

Per kelerius metus — Ievos Simonaitytės, Fridricho Bajoraičio, Dausų šeimos, o šiemet ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premijos. Ar tai ką nors pakeitė pačiame rašyme? Gal atsirado spaudimas?

Spaudimo iš išorės nėra. Tik iš vidaus. Bet ir vidinis postūmis kurti nėra priverstinis. Atrodo, kad tai, kas visų svarbiausia man, jau pasakiau. Bet kai suskausta širdį dėl kai kurių visuomenės reiškinių, žmonių abejingumo, arba pamatau ką nors itin gražaus gamtoje, tarpusavio santykiuose, ypač, kai žiūriu į augančius vaikus, manyje kyla poezijos bangos. Tada ir rašau. Rašydama niekada negalvoju: patiks kam ar nepatiks — panašiai kaip ligoniui dejuoti, girdi kas ar negirdi, nesvarbu.

G. Petkevičaitės-Bitės premija įteikta Puziniškio dvarelyje, pačios Bitės gimtinėje. Kaip ten buvo?

Šitos premijos tikėjausi visų mažiausiai, tiesą sakant, net nepagalvojau apie ją. Juk mano knygose tik Šilutės kraštas, ne Panevėžio, aš pati nesuvaidinau jokio vaidmens Lietuvos istorijoje taip kaip Bitė, ši galingos dvasios moteris — rašytoja, visuomenės veikėja. Bet buvo akys, kurios pastebėjo, kad Julijonas Vilkas atspindi ne vien Klaipėdos krašto žmogaus charakterį, kad romanas yra teisingas tarpukario Lietuvos gyvenimo, karo ir pokario kruvinų įvykių atspindys, kad romanas mėgstamas skaitytojų, ir ne vienas jų atpažįsta savo arba savo tėvų likimus knygos puslapiuose. Per jaudulį pačios šventės metu neįsidėmėjau nei skaitančios aktorės, nei sveikintojų pavardžių, bet atmintyje liko jų šypsenų šiluma, kalnas gėlių, metro dydžio šakotis ir galingas stalas visiems svečiams pasivaišinti. Dvaro aplinkos grožis, traškantys po kojom laiptai, vieškelis po galingų medžių laja — tai klasikės Bitės gyvenimas, prie kurio galėjau prisiliesti ir aš.

Sakėte, kad į jūsų knygų pristatymus ateina „baltos galvos“ ir kad jos yra jūsų bendramintės. O kas nutinka, kai ateina jaunas žmogus ir pasako, kad perskaitė?

Džiugina, kad taip gausiai pagyvenusių ir senų žmonių skaito mano knygas, kad jos jiems patinka. Juk patirtį turinčiam žmogui nepakiši kokio meilės romano, pilno erotikos. Bulvarinė literatūra jų netenkina, tai poniučių pasiskaitymai. „Baltos galvos“ man — pripažinimo ženklas. O štai Lazdijuose atsitiko nepamirštamas dialogas tarp manęs ir 16 metų jaunuolio. Šį pavasarį, pasibaigus Poezijos pavasario skaitymui, prie manęs tas berniukas priėjo ir pasakė, kaip giliai jį ir jo klasiokus sujaudino mano „Žaiskit, berniukai“. Šis eilėraštis jaudina ir mane pačią, o vaikinuko padėka mane visai ištirpino.

Apie trilogiją ir kas toliau

Kur šiuo metu yra trečioji trilogijos dalis?

Su laiminga šypsena atsakau į šitą klausimą: ant leidėjo stalo. Yra vilčių, kad pagaliau atsiras finansavimas, ir trečias romanas „Amerikos benkartas“ galės keliauti į žmones anksti 2027 metais. Trys romanai — vienos giminės pasakojimai, bet tai nėra tradicinė trilogija. Galima juos skaityti kaip atskiras istorijas, galima pradėti nuo trečiosios knygos, o pabaigti vidurine. Ne serialas. Tai trys knygos, kuriose vienos giminės žmonių likimai nulemiami įvairių situacijų, į kurias jie patenka per politinius kataklizmus, per priklausymą vienam ar kitam socialiniam sluoksniui, religijai, net per gimimą. „Amerikos benkartas“ jokių problemų nesprendžia ir nemėgina visuomenės taisyti. Tai tik liudijimas, kad įvykiai ir žmonės, pavaizduoti romane, tikrai įvyko ir buvo, net jei mano pašaipus stilius kartais ir vers skaitytoją nusišypsoti.

Esate sakiusi, kad tai bus visai kitokia knyga. Kuo kitokia — ar galima bent užuomina?

„Amerikos benkartas“ nuo pirmųjų romanų skiriasi pirmiausia stiliumi. Ne viename puslapyje pajusite mano pašaipą, bet ne tą, kuria P. Cvirka išjuokia Krukelį, o draugišką, su smerkimo šešėliu, kuris daugiau yra tik lengva ironija, pažaidimas žodžiais, o ne nuosprendis. Paskui, čia veiksmas vyksta ne Lietuvoje. Pirmuosiuose romanuose gerumas yra tas veiksnys, kuris leidžia išgyventi. Paskutinėje knygoje išgyvenimą lemia arba abejingumas viskam, kas vyksta, arba kietas būdas, kartais ir visiškas nesugebėjimas įvertinti savęs ir kitų.

Ar jau žinote, kas bus po trilogijos? Minėjote svajonę apie poezijos rinktinę.

Taip, kai apie tai kalbėjau, jau turėjau pluoštą naujų eilėraščių. O šiandien rinktinė jau pardavime. „Po Vilties gobtuvu“ dar kūdikis, koks likimas jos laukia, pamatysim per metus ar dvejus. Savo rankose dar jos neturėjau, bet mačiau fotografiją, patiko Roko Gelažiaus iliustracijos. Buvau maniusi, kad šia knyga poeziją rašyti baigsiu. Bet poezija nėra taip lengvai suplanuojamas dalykas, ji ateina nori nenori, arba neateina, kad ir kaip į popieriaus lapą bežiūrėtum. Man net pusšimtis jau vėl atėjo, „Po Vilties gobtuvu“ belaukiant.

Trys knygos apie vieną giminę per du šimtus metų. Ar jaučiate atsakomybę tiems žmonėms, kurie tikrai gyveno? Ar pagalvojate, ką jie patys būtų apie tai pasakę?

Taip, jaučiu. Esu religinga, ir tikėjimas, kad kada nors reikės pažiūrėti jiems į akis, meluoti man neleidžia. Dar daugiau, esu tikra, kad per visą rašymo procesą mano ranką vedė jų valia. Pirmasis romanas — mano meilės laiškas jiems, antras — grąžinta skola nepastebėtiems, neįvertintiems, nesuprastiems, o trečias — mėginimas įlįsti į kailį tų, kurių niekas iki šiol teisingai nevertino, gal pavydėjo, gal išnaudojo. Jie patys, jei galėtų žodį pasakyti, pasakytų tik gerą.

Apie mūsų draugiją ir išeivijos literatūrą

Esate ir JAV Lietuvių Rašytojų Draugijos, ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Ar tai du skirtingi pasauliai, ar vienas?

Kol kas regis, tai du pasauliai, bet JAV lietuvių rašytojų kokybinė vertė keičiasi, auga. Pati Lietuva atsuko savo akis į mus, jau įvyko trys diasporos kūrėjų suvažiavimai Vilniuje, mūsų draugija organizuoja kūrybines treniruotes čia su svečiais iš gimtos šalies. Tokio susitikimo metu ir aš parašiau patį pirmąjį trioletą. Pripažinimo sulaukėme iš Lietuvos, esame kviečiami dalyvauti Lietuvos poezijos pavasariuose. Išsiskyrę pasauliai ėmė artėti.

Tai pats svarbiausias įvertinimas. Jaudinausi taip, kad negalėjau sutramdyti nei rankų, nei kojų. Maža mano poezijos rinktinė „Tada ir paskui“ su jaunystės eilėraščiais, nekokybiškai išleista čia, Jungtinėse Valstijose, su prasprūdusiomis pro akis klaidomis… Pasirodo, reikėjo būti čia, kad išdrįsčiau išleisti savo eilėraščius į kelią. Nesakau, kad šis įvertinimas mane paskatino rašyti. Rašiau visada, bet tik sau, draugams, seserims ant atviručių, įskaudinta ar iš džiaugsmo. Išdrįsti pasibelsti į leidyklos duris — štai ką padarė 2021 metų poezijos pavasaris.

Kaip matote išeivijos literatūros padėtį šiandien? Ar dar yra kam rašyti lietuviškai Amerikoje?

Jei kalbame apie visos išeivijos literatūrą, manau, kad yra daug gerai rašančių, nemažai ir knygų, kurios pasiekia Lietuvos skaitančiąją daugumą. Įeinu į Šilutės knygyną ir iš autorių vardų bei keistai sudarkytų pavardžių atpažįstu lietuvius, žvilgteriu į „autoriaus žodį“, taip, tai tautiečio iš Italijos, Nyderlandų, Vokietijos, Airijos. Apie kokybę negaliu tarti savo nuomonės, nes neturiu literatūrologinio pasiruošimo, o kaip skaitytoja nenoriu niekam laiko gaišinti. Kokios sąlygos bebūtų, bet jei jauti norą rašyti, rašyk, o laikas atsijos pats, kas ko vertas. Džiaukis, jei vertas. Jei nepasisekė šedevro sukurti, džiaukis vis tiek, nes ką kurdamas patyrei, yra amžinai tavo. O čia, Amerikoje yra didelis kuriančių žmonių būrys. Daugelis jau išleido tikrai puikios poezijos.

Ko labiausiai trūksta lietuviškai rašančiam žmogui čia — leidėjo, skaitytojo ar tiesiog kito rašančio žmogaus šalia?

Man trūksta daug ko. Visų pirma bibliotekos. Ir mano asmeninės, paliktos namuose, ir viešosios, Vilniaus su istorijos archyvais, ir žodžio to, kuriuo spausdinami žurnalai, ir to, kuris skraido prie kavos puodelio virtuvėje ar kavinėje. Man vis reikia informacijos, reikia patikrinti faktus, kuriuos atsimenu. Trūksta oro, prisodrinto protėvių išmintim, žiūrėjimo į mokyklos, kurioje dirbau, langus. Neišvardinsi visko, ką praradau, pasukusi iš kelio dėl takelio. Skaitytojų būtų gana ir čia, jei netrūktų platintojų, leidėjas irgi atsirastų, tik užsimokėk arba rašyk anglų kalba. Dabar suprantu, kaip sudėtinga viskas, kai, nugyvenęs pusę amžiaus, gimsti iš naujo. Išvažiuodama nepagalvojau.

Ką patartumėte tam, kuris rašo į stalčių ir niekam nerodo — kaip ir jūs pati iki 2015-ųjų?

Patarčiau rašyti ir toliau. Tai dvasinė terapija. Jei ir niekas nenorės skaityti ar klausytis, bet tavo pokalbis su pačiu savimi yra vertas šimto klausytojų. Jei ir neišdrįsi savo kūrybos iškelti į dienos šviesą, vis tiek kiekvienos eilutės pabaigoje jausi didėjantį tobulėjimo turtą. Jei pajusi, kad nesi vertas spausdinto varianto, vis tiek žinok, kad tavo vaikams ir provaikaičiams tai bus neįkainojamas palikimas, kuriam jokie pinigai negali prilygti. Ak, jei mano tėvai būtų užrašę savo pergyvenimus, skausmus ir atsiminimus! Rodos, atiduotum viską už vieną tokį sąsiuvinį.

Pabaigai

Jei galėtumėte parašyti laišką tai mergaitei Rusnėje, kuri bibliotekos palėpėje rijo knygas — ką jai pasakytumėte?

Kiek minčių man kelia šitas klausimas! Gal laiške parašyčiau ir toliau taip godžiai skaityti, nes knygose galima gyventi kitą gyvenimą, kartu su knygos veikėjais atsidurti kituose pasauliuose, juos pamatyti. Nenusigąsk, jei gyvenimas ir tave nuves toli nuo Rusnės — visa, ką dabar sugeri, keliaus kartu su tavimi, pažinsi gyvenimo gerumą ir drąsiai pasitiksi grimasas, nes būsi pasiruošusi. Kai ateis laikas pačiai prabilti, kai pati pradėsi pasakoti istorijas, tu taip pat būsi pasiruošusi. Tik pasitikėk savimi! Tu dar nežinai, kad šita bibliotekos palėpė yra tavo pirmoji rašymo mokykla ir žmogaus sielos pažinimo universitetas. Knygos tave išlydės į pasaulį, bet visada parves namo. Skaityk, vaike, džiaukis, kad Rusnėje yra tokia vieta, kuri neskriaudžia.

Ko jums dar norisi? Ne kaip rašytojai — kaip žmogui.

Paliksiu tai paslaptyje. Kai tik ištari balsu, laumės pagauna tavo norą ir išpildo jį kitam.