Kodėl (ne)reikia paminklo Lukiškių aikštėje?

Tai yra pagrindinis klausimas, nes nuo atsakymo priklauso visi kiti aspektai – vieta, priemonės, statymo būdas ir t. t. Klausimą galima perfrazuoti – ar reikalingas paminklas Laisvės kovų dalyviams? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad klausimas yra nelogiškas, nes nuo pat Nepriklausomybės atstatymo buvo kalbama apie paminklą Nežinomam partizanui ir kovotojui dėl Lietuvos laisvės Lukiškių aikštėje. Savo ruožtu Genocido centras (toliau – LGGRTC) pagal savo supratimą ir be jokios kontrolės beveik 30 metų vykdė istorinės atminties įamžinimą, nors taip ir nesugebėjo suformuluoti artikuliuotos istorinės atminties politikos sampratos. LGGRTC statė tipinius atminimo ženklus partizanų deklaracijos signatarams ir apygardoms. Dar kabino ant pastatų atminimo lenteles, įrenginėjo tipines rodykles, informacinius stendus, bet tai ir viskas. Visa LGGRTC Memorialinio departamento veikla iš esmės buvo viešųjų ryšių akcijos, proginiai minėjimai, vainikų nešiojimas po kapines ir t. t.

Todėl kyla klausimas – kokia gali būti istorinės atminties politika ir įamžinimo strategija, jeigu nežinomas tikslus aukų skaičius ir okupacinio periodo nuostoliai? Oficialiai deklaruojama, kad Lietuvos teritorijoje žuvo 20000 partizanų, bet kai kurie tyrinėtojai nurodo visai kitus skaičius – 38000 plius 23000 Laisvės kovų dalyvių, kurie žuvo GULAG‘o lageriuose.

Kaip Laisvės kovotojų pagarbos ženklas nurodomas Kryžkalnio memorialas, bet nutylima, kad tai yra ne valstybės, o privati iniciatyva, kurios tikslas pagerbti tik partizanus, žuvusius Lietuvos teritorijoje. Taip pat nutylima, kad memoriale pažymėta tik 13500 Lietuvos teritorijoje žuvusių partizanų pavardžių. Kaip ten bebūtų, bet akivaizdus faktas, kad rimto paminklo Laisvės kovų dalyviams nėra.

Paradoksas, bet po 35 metų nuo Nepriklausomybės atstatymo kyla toks klausimas, nes paminklas Lietuvos partizanams nebėra savaime suprantamas dalykas. Samprata „pokario ginkluotas pasipriešinimas“ buvo „atskiesta“ sofistine interpretacija „visų laikų Laisvės kovos“. Todėl logiška, kad kairiųjų pažiūrų istorikai iš karto užduoda klausimą: „Kas yra Laisvės kovos?“

Todėl reikia aiškiai apibrėžti kaip suprantame terminą „Laisvės kovos“, nes nuo to priklauso ir termino „Laisvės kovų dalyviai“ turinys. Laisvės kovų samprata suprantama labai įvairiai – antisovietinė lietuvių ginkluota rezistencija, pasipriešinimas okupaciniams režimams, Lietuvos antisovietinis judėjimas 1940–41 ir 1944–90^[1].

Laisvės kovotojo samprata priklauso nuo periodizacijos ir visuomenės (bei atskirų žmonių) pilietinės laikysenos. Šio termino samprata „įsikomponuoja“ tarp tokių dalykų: Okupacija – Išdavystė – Kolaboravimas – Pokario ginkluota rezistencija – Pralaimėjimas – Prisitaikymas – Disidentai – Atgimimas. Visuose perioduose buvo nepaklusnumas, bet ne visus nepaklusnumo atvejus galima vadinti „laisvės kovomis“.

Laisvės kovų formas, taktiką ir strategiją lėmė 1941–1945 SSRS–Vokietijos karas ir po karo vykstantys pasaulio bei SSRS pokyčiai; pagal tai pasipriešinimas skirstomas į 1940–1941 laikotarpio rezistenciją, Lietuvos partizaninį karą (1944–1953) ir neginkluotą (idėjinį bei dvasinį) pasipriešinimą (1954–1990).

Atskira tema – piliečių laikysena sovietinės okupacijos sąlygomis, t. y. LTSR periodu, ypač po 1955 metų, kai lietuviai masiškai pradėjo grįžti iš tremties ir kalinimo vietų. Daugėja bandymų 60-ųjų metų kultūrinę veiklą pateikti kaip ypatingą rezistencijos formą (Dainų šventės, poezijos renginiai ir t. t.). Tai yra atskiras kultūros ir istorijos tyrimų laukas, kuriame kol kas dominuoja atskirų žmonių laikysenos komentaras (J. Marcinkevičius, E. Mieželaitis, J. Baltušis, D. Banionis ir t. t.), bet nieko iš esmės nepasakoma apie politinę konstrukciją LTSR.

Istoriko R. Misiūno periodizacija: KOVA – KOLABORAVIMAS – PRISITAIKYMAS. Laisvės kovų samprata turi apimti ne tik kovotojus, bet ir organizacijas – LLA^[2], LAF^[3], VLIK^[4], Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS)^[5] ir pan.

VU Istorijos fakulteto internetiniame puslapyje yra atskira pozicija, kuri pažymėta klausimu: „Kas yra Laisvės kovos?“^[6]. Verta pacituoti šio teksto fragmentą:

Įvairių valstybinių švenčių ir istorinių minėjimų proga, istorijos bei pilietinio ugdymo pamokose neretai išgirstame vartojant Laisvės kovų sąvoką. Dažniausiai šiuo terminu apibrėžiame Lietuvos ir jos piliečių pastangas apginti savo ir valstybės laisvę bei nepriklausomybę.

Laisvės kovas neabejotinai turėtume suvokti kaip besiformuojančios ar susiformavusios pilietinės visuomenės siekį nuo išorinės agresijos visomis priemonėmis apginti bendrapilietines ir bendrapolitines vertybes, vienijančias didžiąją dalį vienos šalies gyventojų…

…XIX a. antroje pusėje pilietinės visuomenės idėja pradėta brandinti tautiniu pagrindu, o Laisvės kovos tikslu tapo išsivadavimas iš Rusijos imperijos bei Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimas. Net ir įgyvendinus šiuos tikslus 1918 m., Lietuvai savo laisvę teko ginti nepriklausomybės karuose (1919–1920), kuriuose, pirmiausiai, sėkmingai kovota su į Rytų Europą plūstančia Sovietų Rusijos Raudonąja armija, o vėliau ir su bermontininkais bei želigovskininkais. Gindami savo šalį ir begimstančias demokratines vertybes Lietuvos savanoriai parodė nepaprastą ryžtą ir atkaklumą. Savanorių kovų tradicijas vėliau puoselėjo 1941 m. sukilėliai ir 1944–1953 m. partizanai. Pastarųjų kova yra bene ryškiausias Laisvės kovų pavyzdys XX a. Lietuvos istorijoje.

Tačiau su paskutiniais partizanais Laisvės kovos neužgeso. Šiandien prisimename savo antisovietinius rezistentus, disidentus bei, žinoma, 1991 m. sausio 13-osios didvyrius. Žinia, čia aptarėme tik kelias svarbiausias datas ir įvykius, tačiau Laisvės kovų idealai atsispindi ir daugelyje kitų Lietuvos istorijos puslapių, už kurių glūdi tūkstančiai asmenybių, šimtai liudijimų, detalių ir simbolių…

…Svarbiausi įvykiai, liudijantys Lietuvos valstybingumo šimtmečio ir Laisvės kovų istoriją:

• 1794, 1830–1831, 1863–1864 m. sukilimai;
• Spaudos draudimo laikotarpis (knygnešiai ir „vargo mokyklos“, kova dėl religinės laisvės);
• 1918 m. vasario 16-oji (jos tradicija, signatarų ir kitų valstybės tėvų likimai);
• 1919–1920 m. kovos dėl Nepriklausomybės;
• Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veikla;
• Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) kariuomenės istorija;
• 1941 m. birželio sukilimas;
• Antinacinė rezistencija, žydų gelbėjimas;
• 1944–1953 m. partizanų karas;
• 1972 m. Kauno pavasaris;
• Lietuvos antisovietinis neginkluotas pasipriešinimas;
• Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika ir kiti antisovietiniai leidiniai bei organizacijos;
• „Lietuvos laisvinimo byla“ išeivijoje;
• Baltijos kelias;
• Kovo 11-oji ir jos ištakos;
• Šiandieninės Lietuvos kariuomenės kūrimasis;
• 1991 m. įvykiai ir kt.

Ilgas svarbiausių įvykių sąrašas, kuriame net neužsimenama apie lietuvių tremtis ir kalinimą GULAG‘o lageriuose, rodo prioritetines istorinių ir kultūros tyrimų kryptis, bet tai tikrai nėra tas socialinis užsakymas, kurį turi realizuoti menininkai ir skulptoriai Lukiškių aikštėje. Proporcijos tarp tyrimų krypčių yra politinio susitarimo reikalas, t. y. turi būti nagrinėjamos visos „istorinės liniuotės“ atkarpos: Okupacija – Išdavystė – Kolaboravimas – Pokario ginkluota rezistencija – Pralaimėjimas – Prisitaikymas – Disidentai – Atgimimas. Jeigu to nėra, tada tai reiškia, kad turime „manipuliacinę istorinę atmintį“.

Laisvės kovotojo samprata (partizanas, ryšininkas, rėmėjas, sukilėlis, disidentas) visada egzistuoja šalia žmonių, pasirinkusių kitokį moralinį imperatyvą – IŠDAVIKAS, KOLABORANTAS, PRISITAIKĖLIS. Jeigu kalbama apie metodiškai korektiškas sampratas, tai neišvengiamai teks komentuoti ir tokius reiškinius. Reikia apsispręsti, kokios „pagarbos“ verti „Stalino saulės“ nešėjai (A. Venclova, S. Nėris, J. Paleckis, M. Gedvilas, P. Cvirka ir kt.), taip pat lietuviai, tarnavę NKVD, KGB ir kitose represinėse struktūrose (A. Guzevičius, J. Bartašiūnas, K. Liaudis, S. Vaupšas-Vaupšasovas, M. Misiukonis ir kt.). Reikia apsispręsti, kaip vertinti aukščiausiąjį SSKP Lietuvos skyriaus ešeloną, t. y. LKP CK (A. Sniečkus, P. Griškevičius, R. Songaila, A. Brazauskas, L. Šepetys ir kt.) ir t. t. Atskira tema – išdavikai ir NKVD agentai partizanų gretose (J. Markulis, J. Deksnys, J. Rudžionis (Čemberlenas), K. Kubilinskas ir kt.), stribai (St. Šimkus, J. Petkevičius, I. Glazunovas-Eismontas ir kt.), SSKP platformininkai (J. Jarmalavičius, M. Burokevičius, S. Giedraitis, J. Gureckas ir kt.) ir t. t. Šitokių aspektų ignoravimas iškreipia tikrąjį Laisvės kovų vaizdą.

Patriotinės organizacijos akcentuoja 1944–1953 m. partizanų ginkluotą kovą, VU Istorijos fakulteto istorikai laisvės kovų pradžia laiko 1794 m., istorikas R. Batūra^[7] akcentuoja laisvės kovas net nuo XIII amžiaus, todėl nėra galutinio atsakymo į klausimą „Kas yra laisvės kovos, t. y. kam bus statomas paminklas?“.

Vėliau atsitiko neįtikėtinas dalykas – paminklui Laisvės kovotojams atsirado alternatyvos, susijusios su valstybingumą įprasminančiais ženklais. Čia, be abejo, pakyla nauja problema, nes neaišku, apie kokią valstybę kalbama – LDK, ATR ar tautinę valstybę, sukurtą XX a. pradžioje? Dar didesnė problema – kaip traktuoti LTSR periodą? Kas čia per darinys? Okupuota tautinė valstybė, kurios ištakos 1918 m. vasario 16 d., ar specifinė valstybės forma, kur „ir tada visi dirbo Lietuvai“?

Ir nors visiems aišku, kad nuo pat 1990 metų kalbama apie 1944–1953 m. ginkluotą pasipriešinimą, apie 2015 metus prasidėjo nesusipratimai. Formaliai paminklo Laisvės kovų dalyviams idėjos nebuvo atsisakyta, bet paminklo valstybės herbui „Vytis“ idėja užgožė pradinę idėją – pagerbti pokario Laisvės kovų dalyvius. Tapo nebeaišku – ar turi būti du paminklai skirtingose vietose, ar abu siužetai gali būti viename memoriale? Ir ar memorialas būtinai turi būti Lukiškių aikštėje Vilniuje?

Galutinio atsakymo nėra, nes nebeaiškus Lukiškių aikštės statusas (valstybės ar savivaldybės?), nebeaišku, kam statomas paminklas (partizanams, visų laikų laisvės kovotojams ar herbui?), neaiškus konkretus taškas / vieta (aikštės geometriniame centre ar bet kur kitur?), neaiškus erdvės tipas (urbanistinė erdvė ar socialinių funkcijų vieta), neaiškus paminklo pobūdis (skulptūra ar abstrakti instaliacija), neaiški paminklo tipologija (obeliskas, triumfo arka, kolona, skulptūra) ir t. t.

Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kaip taip atsitiko, kad nuo pat Nepriklausomybės atstatymo pradžios aiškiai suformuluotas tikslas „Pagerbti Laisvės kovų dalyvius“ virto neartikuliuotu chaosu, kur nebeaišku, kas ko nori, arba kai kas tiesiai pareiškia, kad jokių paminklų iš viso nereikia?