Eglės Bičkienės „Laiko fragmentai“: jubiliejinė grafikos paroda Šiauliuose

„Čikagainfo“ skaitytojai – po pasaulį pasklidę lietuviai, išvykę iš įvairiausių Lietuvos vietų. Apžvelgdami informaciją, taip pat ir kultūros lauko, jie dažniausiai skaito straipsnius iš sostinės. Svarbūs renginiai, parodos, vykstantys „likusioje Lietuvoje“, lieka už borto, apeinami, neprimenami, neaprašomi. Tad šiandien skaitytojams – žinia apie Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pristatytą ir čia veikiančią šiaulietės, Šiaulių dailės mokyklos pedagogės Eglės Sabalytės-Bičkienės parodą „Laiko fragmentai“.

Eglė yra Šiaulių pedagoginio instituto (universiteto) Dailės fakulteto auklėtinė, čia įgijo piešimo, braižybos ir darbų mokytojos specialybę. Studijas baigė 1989 metais ir netrukus sugrįžo – jau dirbti – į Šiaulių dailės mokyklą, kurią paauglystėje lankė pati ir baigė 1982 metais, dar prieš studijas. Dirba čia iki šiol, puikiai suderina mokytojos ir kūrėjos veiklą, dalyvauja kasmet rengiamuose pleneruose, kūrybinėse ir etnografinėse stovyklose, kur sukaupia patirties, įkvėpimo kūrybai. Jos kūrybos vertintojai akcentuoja Eglės susikurtą savitą mišrią atlikimo techniką (kai sujungiami pirminis ir vėlesnis piešinio klodai, reljefiniai atspaudai) ir jos braižą, kuriame apstu tautinės tematikos interpretacijų, kultūros paveldo atspindžių, atkeliavusių iš gamtos pasaulio, močiučių skrynių, provincijos miestelių architektūros.

Eglė Sabalytė-Bičkienė ir Stasys Tumėnas

Nuo 2014 metų E. Bičkienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos Grafikos sekcijos narė, Dailės mokyklos mokytoja metodininkė. Surengė per 30 autorinių parodų, dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse parodose. Jos darbai gerai įvertinti parodose Šiauliuose, Kelmėje, Vilniuje, Suomijoje.

Grįžkime prie Šiauliuose pristatytos Eglės, kuriai šie metai jubiliejiniai, parodos. Ar gali būti geresnis, tikslesnis jubiliejinių metų parodos pavadinimas nei „Laiko fragmentai“? Jau daug metų stebiu šios savitos autorės darbus, kaskart palydimus paslapčių. Pastebėjau, kad ne aš vienas, palinkęs artėliau darbų, ieškau atsakymo, mintyse dėliodamas, kiek jos darbuose esti grafikos (juk paroda įvardijama kaip „grafikos darbų paroda“), kiek juose esti koliažo ar kolografijos tradicinių ypatybių. Abejonių, pamąstymų kyla daug, juk ir ne specialistas, susipažinęs tik su dailės abėcėle, supranta, kad koliažo technika lyg ir prašosi rasti kartono, skiaučių, daiktų detalių, „kažko priklijuoto“, atkeliavusio iš užkaborių. O atvirai to nematyti…

 Panašiai ir su kolografijos elementų paieškomis, kai ieškai skiautės, kartono invazijos į kūrinį. Plika akimi nieko panašaus nerandi. Autorė neslepia, kad ne viską ji ir pasako, ne iki galo atskleidžia savo pasitelkiamą autorinę atlikimo techniką. Eglė apie tai kalba taip: „Keliaujant kūrybos keliu, plėtėsi akiratis, keitėsi atlikimo technikos, spalvos (jos buvo arba jų nebuvo), atspaudai, požiūris ir galimybės. Likau ištikima kolografijai (atspaudui nuo koliažo) ir piešiniui. Paskutiniu metu naudoju kartono raižinį. Dirbu savo surasta ir išpuoselėta autorine technika – spalvinius ir reljefinius atspaudus supinu su piešiniu, karpiniu ir faktūromis, pasitelkiu koliažo techniką.“

Pasikartosiu: ji iki galo neatskleidžia savo technikos paslapčių, palieka tai kūrybos vertintojui. Be to, autorė jau daug metų yra Dailės mokyklos pedagogė, mylinti auklėtinius, bet mėgstanti tvarką. Tad nepaslėpsi, kad ir jos kūryba labai techniška, tvarkinga, „išpuoselėta“, disciplinuota. Neįprasta apie tai kalbėti vertinant kūrybą, bet akivaizdu, kad autorė nėra iš tų, kurios kūryboje atsilapoja, paleidžia plaukus.

Jubiliejiniais autorei metais simboliška, kad jos pristatomoje parodoje tarsi susibėgę praeityje likę laiko fragmentai, gyvenimo istorijos su brangiomis, įsimintinomis detalėmis: praeities atvirukai, karpiniai, ornamentikos elementai, kelionių prisiminimų vingiai, tautosakinės, etnografinės detalės, atkeliavusios iš močiučių skrynių. Visa tai formavo autorės tapatybę, savitumą, išskirtį.

Lieka paslaptis ir žavesys, kaip autorė visa tai sufokusuoja į vienį, kad darbas su daugybe detalių nebūtų išbarstytas, padrikas. Ir čia pastebėsiu, kad tai kūrėjai pavyksta gal todėl, kad dažnai pasitelkiamos ne tik originalios technikos, bet ir rankų darbas. Tai irgi matome. Kartais net gali atrodyti, kad darbuose per daug siekiama tvarkos, bet atsakymą čia duoda autorės ištartis: „Pasiekusi kūrybinę brandą, noriu kurti švariai, estetiškai, išbaigtai ir rodyti, skleisti teigiamą emociją. Mes ir taip gyvename išbalansuotame, efektyvumo ir naudingumo mada sergančiame, informacinio pertekliaus pasaulyje…“

Parodos atidarymą praturtino dviejų gitaros virtuozų atliekama subtili muzika, priminusi, kad Muzika ir Dailė visada (su)gyvena santarvėje. Akivaizdu, kad meno vyksmas gyvas ne tik Vilniuje. Ir tai liudija Eglės Bičkienės paroda.

Andriaus Lamausko ir Stasio Tumėno nuotraukos.