Buvo kriminalinio pasaulio veikėjas, dabar influenceris.

Raigardas: Aš atsimenu tuos laikus, kai buvo įvairios brigados ir jų „šestiorkės“. Jie vaikščiodavo po miestą su „aštuntukais“, nusipirkę aštuntus ar devintus „Žigulius“, tiuninguotus pagal to meto madą: tamsinti langai ir visa kita. Jie būdavo karaliai.

Vaikščiodavo po miestą, griebdavo merginas už plaukų, trenkdavo į automobilio stogą, kruvinomis nosimis įsisodindavo į mašiną ir kažkur veždavosi. O tos niekur nesiskųsdavo, nes jie buvo brigadiniai. Vienas toks brigadinis ir dabar dar kartais išlenda. Kai valstybė pradėjo stotis ant kojų, brigadas išgaudė. Padorios vietos – restoranai, naktiniai klubai – juos visus žinojo.

 Jų neleisdavo į klubus, nes nejauku būti su tokiais žmonėmis. Mes kūrėme valstybę, mūsų tėvai kūrė verslus, sunkiai dirbo, o tie žmonės ateidavo jų reketuoti, atiminėti pinigų. Degindavo kioskus, parduotuves. Visi juos žinojo. Vogdavo automobilius iš žmonių, kurie sunkiai uždirbdavo pinigus, gadindavo gyvenimus. Atėjo laikas, kai net klubų apsauga jų neįleisdavo.

 Klubų politika buvo maždaug tokia: šitie žmonės kirto mūsų nepriklausomybei iš pašaknų. Jie jos nestatė, jie ją griovė. O dabar mes savo noru juos reklamuojame. Kas čia yra – Lapinsko vestuvės? Kas čia per reklama? Ką norima tuo pasakyti?

Linas: Aš taip neužfiksavau kaip tu, bet tavo mąstymo kampas man patinka. Iš tikrųjų nematau prasmės tokius žmones kelti į viršų ir suteikti jiems populiarumo.

Raigardas: Tai net ne populiarumas. Žinutė tokia: bičas atsėdėjo 20 metų, išėjo ir su juo viskas gerai. Jis gali būti influenceris. Mano akimis žiūrint, negali. Nežinau, kaip tavo akimis.

Linas: Žinai, atsiras koks nors „kairuolis“, kuris pasakys: žmogus savo bausmę gavo, tai ką dabar, visuomenė turi jį atstumti? Jis turi socializuotis, atsiskleisti. Bet aš manyčiau, kad ne per lengviausią kelią. Jie turėtų parodyti, kas dabar yra.

 Yra daugybė formų, kaip gali sustiprinti savo vardą ir parodyti, kad nebesi banditas. Juolab kad jų turinys... Kokia jo vertė? Kadangi mano darbas susijęs su žiniasklaida, esu matęs. Tas turinys yra absoliutus nulis. Bet čia yra fenomenas. Nesvarbu, ar Amerika, ar Didžioji Britanija, ar Vokietija, ar Rusija ypač – kriminalinio pasaulio romantizavimas kažkodėl patinka visuomenei.

Žmonės mato kažkokį kovotoją. Bet kai išardai visą konstrukciją, koks čia kovotojas? Aišku, mes turime savo Tadą Blindą. Mano močiutė, gimusi dar XIX a., pasakojo, ką girdėjo iš žmonių. Sakydavo – buvo plėšikas. Bet per laiką susikuria legenda. Kai kalbame apie meno kūrinį, tai viena. Bet kai kalbame apie realų žmogų – visai kas kita.

Raigardas: Dar galima suprasti interviu su banditais, kai priešais sėdi žurnalistas, kuris klausinėja, nepasiduoda pasakojimams, kad jis neva nenusikalto, kontrargumentuoja ir laiko poziciją. Bet kai mes tiesiog legitimizuojame žinutę, kad žmogus, kuris akivaizdžiai atsineša kalėjimo kultūrą, bravūrą ir elgesį, gali tapti visuomenės autoritetu, tada siunčiame labai blogą signalą.

Išeina, kad mokytis, organizuoti mokymus, šviesti visuomenę, skaityti knygas, siekti daktaro laipsnio yra sunkus kelias. O nusikalsti, atsėdėti ir paskui iš to dar susikurti karjerą – daug paprasčiau. Paskaitau komentarus ir matau, kad visuomenė nėra taip lengvai nuperkama.

 Žmonės vis tiek reaguoja kritiškai. Bet nežinau, ar tai daro garbę žiniasklaidai. Gal reikėtų į savo laidą „Persona Grata“ pasikviesti visus tuos veikėjus. Turėčiau personažų metams į priekį.

Linas: Kai man sako: „Visuomenė to nori“, aš klausiu – kas pasakė, kad nori? Ir kam tada žurnalistas mokosi metų metus, jeigu faktų ir žinių filtrą galiausiai pakeičia minios diktatas? Štai čia ir yra problema. Dėl to ir kalbame apie profesionalias redakcijas, kuriose yra redaktoriai, keli informacijos patikrinimo lygiai, kur sprendžiama, ar informacija verta eterio.

Raigardas: Bet grįžkime prie to, apie ką kalbėjome pradžioje – telefoninių sukčių, nuolaidų ir to, kaip mūsų smegenys priima informaciją. Gal mūsų smegenys tiesiog reikalauja tokio maisto? Su kuo augome prasidėjus nepriklausomybei? Su „Krikštatėviu“, mafija, banditais. Jei pats nesupranti moralinės žinutės, nei filmas, nei knyga jos tau pirštu neparodys. Tai graži bandito istorija. O prezidento pranešimo klausytis ne taip įdomu. Mums reikia purvo. Jei valgai tortą, norisi ir silkės su svogūnais. Reikia kontrasto.

Linas: Ir dar vienas dalykas – pas mus gaujų mentalitetas nebuvo toks kaip „Krikštatėvyje“. Ten viena svarbiausių taisyklių buvo ta, kad civiliai neturi nukentėti. Pas mus daugelis tiek verslininkų, tiek gaujų atstovų norėjo pralobti kitų sąskaita čia ir dabar. Nesvarbu, ką reikėjo plėšti. Todėl tas gaujų mentaliteto ir gyvenimo būdo viešinimas man atrodo atskleidžiantis tam tikrą mūsų kompleksą. Ir net ne tik kompleksą – tam tikrą kultūrinį palikimą.

Raigardas: O tada atsiranda aiškinimai, kad merginas traukia blogi berniukai, nes pas juos daugiau testosterono ir adrenalino. Adrenalino jie turi tol, kol nesusiduria su pasekmėmis.

Linas: Keisčiausia, kad tai vyksta bangomis. Atrodo, jau turėjo būti išgyventa. Bet dabar vėl tos banditų vestuvės ir panašūs dalykai rodo, kad niekas neužmiršta. Galima daryti paralelę su okupacijos metais. Žmonės tada ne vagystėmis užsiimdavo, o, kaip sakydavo, „kombinuodavo“. Kombinatorius buvo vertinamas žmogus. Kartais atrodo, kad daliai visuomenės ir banditizmas toleruojamas dėl panašios logikos – esą jie kažką daro prieš valdžią. Arba – policija bloga, visi vagys, tai jeigu kažkas kovoja prieš policiją, vadinasi, šaunuolis. O tada žurnalistai sako: „Šita tema bus skaitoma.“

Raigardas: Taip, skaitoma. Bet aš manau, kad ne viską reikia „klikais“ paversti.