Ingrida Bublys: „Jiems žodis „ačiū“ atrodė per mažas“

Interviu su Lietuvos Respublikos garbės generaline konsule Ohajuje. I dalis — kelionė į Ukrainą

Spalio pradžioje Lietuvos garbės generalinė konsulė Ohajuje Ingrida Bublys sėdo į lėktuvą, kuriuo, daugelio pažįstamų nuomone, skristi nereikėjo. Kartu su JAV delegacija ji išvyko į Ukrainą — ne kalbėti, o vežti greitosios pagalbos automobilių. Grįžusi sakė, kad parsivežė ne vien įspūdžius. Kaip pati pripažįsta, ta kelionė jai atvėrė kitokį žvilgsnį į gyvenimą, laisvę ir jos kainą.

Su Ingrida Bublys kalbamės dviem dalimis. Pirmojoje — apie šią kelionę: kaip ji atsidūrė delegacijoje, ką matė pakeliui ir Lvive, ir kas labiausiai įsirėžė į atmintį. Antrojoje dalyje kalbėsime apie ją pačią: šaknis, šeimą, lietuvybę ir ilgametę visuomeninę veiklą.

Kvietimas, nuo kurio atkalbinėjo

— Ką tik grįžote iš Ukrainos su JAV delegacija, nors daug kas atkalbinėjo. Kaip atsidūrėte delegacijoje ir kodėl vis dėlto nusprendėte važiuoti?

— Kvietimą dalyvauti šioje misijoje gavau iš Ohajo jungtinės ukrainiečių asociacijos (United Ukrainian Association of Ohio) ir fondo Fund to Aid Ukraine. Ohajo delegaciją sudarė valdžios ir universiteto atstovai, ukrainiečių, lenkų, latvių bendruomenių vadovai, o aš atstovavau Lietuvai.

Taip, daug kas atkalbinėjo, nes padėtis Ukrainoje šiuo metu nepalanki. Bet eidama Lietuvos Respublikos garbės generalinės konsulės pareigas Ohajuje dažnai dalyvauju ukrainiečių renginiuose ir atidžiai seku jau tiek metų besitęsiantį karą. Stebėdama jo sukeltas kančias ir kasdienę kovą už šalies laisvę, jaučiau, kad vien dalyvauti renginiuose ir kalbėti apie Ukrainą nepakanka. Norėjau prisidėti konkrečiais darbais, padaryti ką nors prasminga, kas padėtų Ukrainos žmonėms šiuo sunkiu metu. Galvojau, kad tai bus ne tik galimybė padėti, bet ir mano, kaip Lietuvos atstovės, asmeninė pareiga bei solidarumo su laisvę ginančia tauta išraiška.

Daugiau nei 2000 kilometrų iki Lvivo

— Kur buvote, su kuo susitikote? Kas labiausiai nustebino?

— Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad pagrindinis misijos tikslas buvo pristatyti Ukrainos kariuomenei greitosios pagalbos automobilius ir kitą humanitarinę pagalbą.

Spalio 4 dieną su Ohajo delegacija išskridau iš Klivlando į Prahą. Ten susitikome su kitomis delegacijomis — iš Čikagos, Teksaso, Honolulu ir kitų JAV vietovių. Prahoje mus pasitiko Brockas Biermanas, organizacijos Ukraine Focus prezidentas ir generalinis direktorius. Tai buvęs JAV humanitarinės pagalbos ir valstybės pareigūnas, ėjęs Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūros (USAID) Europos ir Eurazijos biuro administratoriaus pavaduotojo pareigas.

Pasibaigus USAID veiklai, jis ir toliau aktyviai ieškojo būdų padėti Ukrainai. 2023 metais įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją Ukraine Focus, kuri telkia savanorius ir teikia tiesioginę pagalbą nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Viena iš jos veiklos krypčių — programa, kuri ieško, remontuoja ir tiesiai į fronto linijas gabena greitosios pagalbos automobilius bei evakuacines transporto priemones.

Ankstesnių misijų metu jau buvo nugabenta 500 automobilių. Ši, devynioliktoji misija, turėjo pristatyti dar 52, iš jų šešis — Ohajo delegacija. Iš Prahos vykome į Krokuvą, o galutinis tikslas buvo Lvivas. Įveikėme daugiau nei 2000 kilometrų, pravažiavome daugybę miestelių. Pakelėse žmonės klausdavo, kur važiuojame. Išgirdę, kad į Ukrainą, visi dėkojo už pagalbą ir mus laimino.

O įvažiavę į Ukrainą visi iškart pajutome, kad šiame krašte vyksta karas.

„Labas“ iš Lvivo mero

— Lvivo meras Andrijus Sadovas, pamatęs Lietuvos trispalvę, pasisveikino su Jumis lietuviškai. Papasakokite apie tą akimirką.

— Tai vienas labiausiai į atmintį įsirėžusių misijos momentų. Pastebėjęs, kad dėviu Lietuvos trispalvės šaliką, meras tuoj pat priėjo prie manęs ir ištarė: „Labas“. Labai nustebau ir paklausiau: „Ar jūs kalbate lietuviškai?“ Jis tik papurtė galvą, sudėjo rankas, žemai nusilenkė ir nuoširdžiai padėkojo Lietuvai už pagalbą Ukrainai.

Tas gestas mane labai sujaudino. Tą akimirką pajutau, kokia svarbi yra mūsų šalies parama ir kokią didelę reikšmę ji turi Ukrainos žmonėms. Man, kaip Lietuvos atstovei, tai buvo pasididžiavimo savo valstybe akimirka. Jaučiau nuoširdų dėkingumą, kad Lietuva nelieka nuošalyje, o ištiesia pagalbos ranką savo broliams ir sesėms ukrainiečiams, kurie šiandien taip atkakliai gina savo laisvę.

Kai praeiviai atsiklaupia šalikelėje

— Grįžote sukrėsta. Kas labiausiai paveikė — vaizdas, žmogus, istorija?

— Labai paveikė žuvusio kario laidotuvės. Pamatę mieste laidotuvių procesiją, gatve einantys praeiviai atsiklaupia šalikelėje. O visoje šalyje kiekvieną rytą 9 valandą skelbiama tylos minutė — pagerbti tą naktį žuvusių žmonių.

Ir susitikimas su fronto kariais. Jų akys buvo liūdnos, lyg norėtų kažką pasakyti. Žodis „ačiū“ jiems atrodė per mažas.

Ši kelionė iš tiesų buvo neeilinė. Nors sunki ir kupina įvairių emocijų, ji atvėrė man visiškai kitokią perspektyvą į gyvenimą, neteisybę ir nekaltų žmonių likimus. Dar geriau supratau, kokia trapi yra ramybė, kokia brangi laisvė ir kokią didelę kainą žmonės moka už teisę gyventi savo žemėje ir laisvai kurti savo ateitį. Iš Ukrainos parsivežiau ne tik prisiminimus, bet ir gilius jausmus, klausimus ir dėkingumą už tai, ką kasdienybėje dažnai priimame kaip savaime suprantamą dalyką, — už taiką ir laisvę.

— Sakote, kad į Ukrainą turėtų nuvažiuoti visi Amerikos valdžios atstovai. Kodėl? Ką jie ten pamatytų, ko nemato iš Vašingtono?

— Pamatyti aplinką, kurioje baimė ir meilė žmogui bei tautai susipina į likimo vainiką, yra dovana. Gyvendami laisvajame pasaulyje, Amerikoje, kartais sunkiai suvokiame, ką iš tikrųjų reiškia karas, neapykanta ir nesantaika, ką reiškia kasdien gyventi baimėje dėl savo ir savo artimųjų gyvybės. Tik atsidūręs šalia karo paliestų žmonių, išgirdęs jų istorijas ir pamatęs jų akis, supranti, kokią didžiulę kainą žmonija moka už laisvę.

Grįžus — pasakoti tiesą

— Kokių sumanymų parsivežėte? Ką darysite grįžusi į Ohajų?

— Grįžusi jaučiu atsakomybę pasidalyti savo įspūdžiais su kuo daugiau žmonių. Man svarbu papasakoti ne tik apie tai, ką mačiau ir patyriau, bet ir perduoti tai, kas šioje kelionėje buvo šviesu, prasminga ir teikė vilties. Šiandien viešojoje erdvėje tiek daug negatyvumo, prieštaringos informacijos ir netikrų žinių, kad dar svarbiau kalbėti tiesą, remtis tikrais išgyvenimais ir neleisti, kad melas ir baimė užgožtų tikrąją šio karo prasmę.

Turime suprasti, kad kova už Ukrainos laisvę nėra vien Ukrainos reikalas. Tai kova už vertybes, kuriomis grindžiamas visas laisvasis pasaulis. Privalome padėti Ukrainai apginti savo laisvę ir neleisti, kad Rusijos agresija kada nors pasiektų ir mūsų tėvynę.

Ukrainos žmonių draugė

Apie vieną dalyką pati Ingrida Bublys kukliai nutylėjo. Ji ne tik keliavo su delegacija — ji buvo viena iš savanorių vairuotojų. Organizacija Ukraine Focus jai įteikė padėkos pažymėjimą „už nesavanaudišką humanitarinę tarnystę savanore greitosios pagalbos automobilio vairuotoja“ ir suteikė „Ukrainos žmonių draugės“ vardą. Pažymėjime nurodyta, kad misija, pavadinta „Mūsų žemės sargyboje“, vyko spalio 4–14 dienomis.

Spalio 8 dieną Ingrida Bublys buvo apdovanota ir Ukraine Focus ženklu „Patrioto savanorio ordinas“ (Nr. 84) — „už pasiaukojamą ir nesavanaudišką pagalbą laisvai Ukrainai“.

Antrojoje interviu dalyje — .Ingrida Bublys kaip žmogus: šaknys, šeima, lietuvybė ir visuomeninė veikla.

Kalbino Arūnas Šatkus, Čikagainfo.com