„Būtent iš Šiaulių vėl atgims Lietuva“ – Šiaulių meras Artūras Visockas atvirai apie miestą, bylą ir ateitį
Trečią kadenciją miestui vadovaujantis nepartinis politikas – apie tai, kaip Šiauliai tapo ES pinigų įsisavinimo lyderiais, kodėl jam iškelta byla „nekabina“ ir ko Lietuvai reikia mirtinai.
Artūras Visockas gimė 1968 m. Kelmėje, baigė Šiaulių pedagoginį institutą, 2004–2015 m. vadovavo įmonei „Foto202“. Į miesto tarybą 2011 m. išsikėlė savarankiškai ir surinko 2718 rinkėjų balsų, o 2015 m. pirmą kartą išrinktas meru – 2019 ir 2023 m. rinkėjai jam patikėjo dar dvi kadencijas.
Jis – orientavimosi sporto klubo „Sakas“ įkūrėjas, talkų „Darom“ iniciatorius, ne vienus metus savo lėšomis tvarkęs Salduvės parką ir Talkšos ežero pakrantes. 2005 m. išrinktas „Metų kaimynu“, 2011 m. – populiariausiu šiauliečiu. Nuo 2025 m. – Europos regionų komiteto narys.
Artūras Visockas
„Arba aš visiškai durnas, arba jie“
2011 m. į tarybą atėjęs Visockas rado vaizdą, kuris jam pasirodė keistas: dviese su dar vienu kolega sėdėjo opozicijoje prieš 29 valdančiuosius. „Pagalvojau – arba aš visiškai durnas, arba jie“, – prisimena meras.
Vėliau, pasak jo, paaiškėjo, kad žmonės buvo įvesti į marazmą, kuriame melas gamina kitą melą. Ketverius metus jis aiškino savo kryptį ir rodė, kad sprendimus galima priimti kitaip, o 2015-aisiais rinkėjai jį išrinko meru. Tapęs tarybos nariu, jis, jo teigimu, neturėjo jokių išlaidų, išskyrus dokumentų siuntimą į Vilnių – taip buvo įrodyta, kad idėja gyvuoja ir be pinigų.
Nepartinis iš įsitikinimo
Per visas tris kadencijas Visockui nė karto nekilo pagunda stoti į partiją, nors, jo paties žodžiais, galėjo nesunkiai kilti politinės karjeros laiptais ir užimti aukštus postus. Nepartinį kelią jis vadina laisviausiu dalyku gyvenime – „labiausiai liberaliu“: gali kalbėtis su bet kuriuo žmogumi gatvėje, nereikia atsiskaityti jokiam partijos vadovui, o sumanymus galima iškart paversti teisės aktais ir tarybos sprendimais. Seime, anot jo, skamba „kita muzika“ – ten be partijos ir politinės jėgos sprendimų nepriimsi.
Miesto pinigai: keliams – nuo kelių iki dvidešimties milijonų
Apie miesto finansus meras kalba užtikrintai: kai jis pradėjo dirbti, keliams per metus buvo skiriama 2–3 mln. eurų, dabar – daugiau nei 20 mln. eurų kasmet, ir dar lieka manevro laisvės. Skola siekia apie 20 proc. biudžeto, nors įstatymas leidžia turėti iki 60 proc. – miestas, pasak mero, stengiasi skolos nedidinti, nes už ją reikia mokėti palūkanas.
Visockas sako siūlantis Seimui keisti įstatymus taip, „kaip daro Šiauliai“: jo skaičiavimu, kelių eilučių pataisos Lietuvai duotų 500 mln. eurų ekonominį efektą kasmet. O mainais, pasak mero, ateina tik byla – nes jų nesupranta.
67 milijonai iš ES: „absoliutūs Lietuvos lyderiai“
2021–2027 m. laikotarpiu Šiauliai, mero teigimu, gavo 67 mln. eurų ES paramos ir yra „absoliutūs Lietuvos lyderiai“ ją įsisavinant. Visockas taip pat teigia privertęs Vyriausybę grąžinti savivaldybėms 150 mln. eurų, kurie, jo žodžiais, buvo neteisėtai nepaskirti.
Byla, kuri „nekabina“
Paklaustas apie bylą, apie kurią, pasak interviu autoriaus, teiraujasi skaitytojai, meras dėsto savo poziciją: byla, jo įsitikinimu, „sumanyta“ Vilniuje dėl 1,7 mln. eurų – šviestuvų, kai tuo pat metu vyko 10–15 mln. eurų vertės projektai. Viešųjų pirkimų komisijos nariai, anot jo, nebuvo apklausti nė žodžiu.
„Jie tiesiog nepagalvojo, kad sistemoje gali atsirasti kitoks mąstymas“, – sako Visockas.
„Ta byla manęs nekabina. Ji yra apie sistemą, ne apie mane.“
Kodėl statybos trunka dešimtmečius
Iš kur atsiranda infrastruktūros projektų trikdžiai – projektavimo klaidos, ilgi derinimai su tinklų valdytojais, vėluojantys rangovai? Mero atsakymas filosofinis: viskas prasideda nuo lietuvių kalbos. Kai norėsime tokios gražios lietuvių kalbos, kokia ji iš tiesų yra, – ir projektavimo darbai bus geri.
Pavyzdžiui, 1912–1913 m. Kaune visuomeninės paskirties „Šviesos“ pastatas buvo pastatytas rankomis per dvejus metus, Didždvario gimnazija 1898–1900 m. – taip pat per dvejus metus rankomis. Šiandien analogiškam pastatui prireiktų 5–7 metų, o vien remontui – 7–9 metų. Sistema, anot mero, „pabirusi“ nuo pamatų: nuo viešųjų pirkimų iki darbų įgyvendinimo. „Dešimt žmonių stovi, vienas dirba.“
Oro uostas: priklauso Vyriausybei, o moka šiauliečiai
Šiaulių oro uostas priklauso Vyriausybei – šiaulietiškas tik pavadinimas. Jis valdomas Vyriausybės nutarimais nuo 1994 m., o tvarko ir valdo jį, mero žodžiais, „14 ministrų“, kurie prieštarauja vienas kitam. Už civilinę dalį moka šiauliečiai, tačiau ekonominis potencialas taip ir liko neišvystytas.
Dabar, pasak mero, svarstomi du keliai – NATO karinė bazė arba komercinė veikla, ir jis pasisako už komercinę. Pirmą kartą per jo darbo metus ministerija ėmėsi reikalo: Susisiekimo ministerijos viceministrė atvyko į susitikimą, o kitą mėnesį klausimas kelsis į Ministro Pirmininko kabinetą, kur bus sprendžiama bendra kryptis.
Meras be balso taryboje
Griežčiausiai meras pasisako apie Vietos savivaldos įstatymo pakeitimą, kuriuo meras tapo vykdančiuoju asmeniu – tarsi administracijos direktoriumi. „Mero visi pažadai dingsta“, – sako jis ir klausia, kam tada išvis rinkimai. Susidaro paradoksas: miestas merą išrenka, o taryboje jis balsuoti nebegali ir savo rinkėjų atstovauti nebegali.
Anot Visocko, visi 60 merų tam prieštaravo, jis pats iš anksto perspėjo, kas nutiks, bet pakeitimas vis tiek priimtas. Merai „nutilo“: jie turi pasirašinėti dokumentų kalnus neskaitydami, nes kitaip sustabdytų visą procesą. O kai meras nutyla, problemos nebepasiekia Vyriausybės ir lieka nesprendžiamos.
Paminklas baltams ir mirtinas kalbos klausimas
Interviu autorius klausė, kaip meras galėjo nežinoti, kur projektuojamas pagrindinis miesto akcentas – Tautos laisvės paminklas. Visockas atsakė, kad kai 2015 m. pradėjo dirbti, juridiškai nebuvo registruota net pagrindinė miesto gatvė – Tilžės gatvė. Su dar dviem žmonėmis jis pakeitė teisės aktus – „ir viskas padaryta“.
Rugsėjo 22-oji – miesto gimtadienis, Baltų diena, rudens lygiadienis. Mero vizija – vienijantis, filosofinis paminklas baltams, o ne eilinis betoninis statinys: „Jeigu pamiršime lietuvių kalbą, pamiršime baltus – mums tiesiog bus mirtis.“
Žmonės ir specialistai: svarbiausia – „nesukiršinti vietinių“
Visockas sako vaikštantis po miestą be palydos – žmonės prieina, užkalbina, ir gerų atsiliepimų, jo vertinimu, būna 99 kartus daugiau nei blogų. Pasak mero, Šiauliai apie 20 metų iš eilės – miestas su mažiausiu nedarbu, o su verslu miestas palaiko tiesioginį ryšį: moksleiviai lankosi įmonėse, profesinio rengimo centrai pilni.
Miestas sudarė reikalingų specialybių sąrašą – verslas pats pasako, kokių darbuotojų reikia. Veikia programa, pagal kurią reikalingiems specialistams mokami pinigai, jaunoms šeimoms skiriamos 10–15 tūkst. eurų įsikūrimo išmokos. Tačiau svarbiausia, anot mero, – „nesukiršinti vietinių“: ligoninėje paramą naujiems darbuotojams teko nuimti, kai daug metų dirbantys senbuviai pasijuto nuskriausti.
Savivaldybės interneto puslapis, pasak mero, tapo populiariausiu miesto žiniasklaidos kanalu – nes laikraščiai „rašo pievas“.
Orientavimasis – „kosminis“ sportas
Nuo vaikystės sportavo, buvo orientavimosi sporto atletas, vėliau įkūrė savo klubą. Varžybos vykdavo ir kitose šalyse – taip jis pažino Skandinaviją, kur ir susidėliojo vaizdas, kaip galėtų atrodyti gyvenimas. Šį sportą Visockas vadina „kosminiu“: jis ugdo ištvermę ir moko rasti kontrolinį punktą – bėgti per greitai negalima, nes tada punkto paprasčiausiai neberasi.
Ko Lietuvai reikia mirtinai
Baigdamas meras sako, kad Lietuvai „mirtinai reikia vaikų“ ir būtina susigrąžinti supratimą, jog vaikas – Dievo dovana.
Amerikos lietuviams, ypač kilusiems iš Šiaulių krašto, jis linki kalbėti lietuviškai ir išlikti lietuviais: „Tai yra tas kraujas, iš ko tu turi gyvybę.“
Šaltiniai
Straipsnis parengtas pagal vaizdo interviu su Šiaulių miesto meru Artūru Visocku (trukmė – apie 32 min.). Mero teiginiai pateikiami kaip jo pozicija. Parengta cikagainfo.com · 2026 m. rugsėjo 28 d.
Video
Nuotraukos (5)
