Ingrida Bublys: „Lietuvybė mūsų šeimoje niekada nebuvo vien žodžiai“

Interviu su Lietuvos Respublikos garbės generaline konsule Ohajuje, Indianoje ir Kentukyje. II dalis — trys dešimtmečiai konsulės darbo, šaknys ir šeima

Pirmojoje interviu dalyje Ingrida Bublys pasakojo apie kelionę į Ukrainą su greitosios pagalbos automobiliais. Dabar kalbamės apie tai, kas tą kelionę paaiškina: trisdešimt metų Lietuvos garbės konsulės darbo, verslo ir universitetų ryšius tarp dviejų šalių, vaikystę pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, tėvus mokytojus ir didelę šeimą, kurioje visi — iki pat anūkų — kalba lietuviškai.

Trisdešimt metų su Lietuvos vardu

— Šiemet sukanka 30 metų, kai tapote nepriklausomos Lietuvos garbės konsule JAV. Kaip prasidėjo šis kelias ir kuo šis darbas šiandien skiriasi nuo 1996-ųjų?

— Žvelgdama atgal galiu pasakyti, kad tai buvo ne tik didelė garbė, bet ir atsakingas įsipareigojimas savo kraštui, kurį su pasididžiavimu vykdau iki šiol. Paskyrimas man buvo ypatingas įvertinimas ir galimybė meilę tėvynei paversti konkrečiais darbais. Nuo pirmos dienos savo pareigas supratau kaip galimybę kuo plačiau garsinti Lietuvos vardą, supažindinti amerikiečius su mūsų istorija, kultūra ir pasiekimais, stiprinti Lietuvos ir Amerikos ryšius. Man visada buvo svarbu ne tik puoselėti lietuviškas tradicijas ir palaikyti bendruomenę, bet ir ieškoti galimybių pritraukti į Lietuvą investicijų, plėtoti verslo ryšius, skatinti bendradarbiavimą švietimo, kultūros ir kitose srityse.

Šiandien man tenka garbė atstovauti Lietuvai trijose valstijose — Ohajuje, Indianoje ir Kentukyje. Per tris dešimtmečius pasaulis labai pasikeitė, o kartu keitėsi ir Lietuvos galimybės bei jos vaidmuo tarptautinėje bendruomenėje. 1996 metais nepriklausomybę atkūrusi Lietuva dar tik tvirtino savo vietą pasaulyje, o vienas svarbiausių uždavinių buvo supažindinti amerikiečius su mūsų valstybe ir padėti kurti pasitikėjimą ja. Šiandien Lietuvoje atsivėrė daug galimybių, ji labai pažengė. Mano tikslas — kad Lietuva būtų matoma ne tik dėl garbingos istorijos, bet ir kaip moderni, kūrybinga, inovatyvi ir patikima valstybė. Tikiuosi, kad ir toliau liksiu tiltu tarp Lietuvos ir Amerikos.

Darbas po darbo valandų

— Ko žmonės nežino apie garbės konsulo darbą? Kaip atrodo įprasta Jūsų savaitė?

— Manau, žmonės kartais neįsivaizduoja, kiek darbo, laiko ir asmeninio įsipareigojimo reikalauja aktyvi garbės konsulo veikla. Tai nėra vien dalyvavimas oficialiuose renginiuose ar Lietuvos pristatymas iškilmingomis progomis. Tai nuolatinė paieška, kur ir kaip galima garsinti Lietuvos vardą, užmegzti naujų ryšių ir kurti Lietuvai naudingas partnerystes.

Garbės konsulai neturi tokio darbo grafiko kaip karjeros diplomatai. Daugelis turime savo profesijas, verslus ir kitus įsipareigojimus, todėl konsulinė veikla dažnai vyksta greta pagrindinio darbo — po darbo valandų, vakarais, savaitgaliais. Tai ne vien pareigos. Tai nuolatinis noras ir pastangos būti Lietuvos ambasadore visur, kur tik atsiranda galimybė.

Lietuva iš Ohajo, Indianos ir Kentukio

— Kaip Lietuva atrodo iš ten? Ar amerikiečiai ją šiandien pažįsta geriau nei prieš 30 metų?

— Tikrai galiu pasakyti, kad šiandien Lietuva šiose valstijose žinoma kur kas geriau nei prieš trisdešimt metų. Žinoma, negalime tikėtis, kad kiekvienas amerikietis pažins Lietuvą, — esame nedidelė tauta, o JAV yra didžiulė ir labai įvairi šalis. Bet Lietuvos vardas tapo daug labiau matomas ir gerbiamas. Pasaulis ją žino ne tik dėl istorijos ir kovos už laisvę, bet ir dėl žmonių talento, kūrybiškumo, išsilavinimo, gebėjimo kurti ir diegti naujoves. Mūsų šalis vis labiau pastebima technologijų, gyvybės mokslų, lazerių, finansinių technologijų ir verslo srityse.

Lygiaverčiai partneriai

Konsulės pareigos Ingridai Bublys nėra vienintelis darbas. Ji vadovauja bendrovei IBInternational, kuri jau daugiau kaip tris dešimtmečius padeda Lietuvos įmonėms įžengti į Amerikos rinką, o amerikiečių bendrovėms — rasti partnerių Lietuvoje.

— Daugiau kaip tris dešimtmečius vedate Lietuvos įmones į Amerikos rinką. Kas per tą laiką pasikeitė? Ko Lietuvos verslininkams vis dar trūksta?

— Vedame verslininkus ne tik į Ameriką, bet ir amerikiečius į Lietuvą. Su Lietuvos verslininkais šiandien galima kalbėti apie lygiavertę partnerystę. Jie puikiai supranta tarptautinio verslo principus, konkurenciją, kokybės standartus ir rinkų reikalavimus. Pasikeitė ir pats Lietuvos konkurencinis pranašumas. Anksčiau, ypač gamybos sektoriuje, dažnai būdavo pabrėžiama santykinai pigi darbo jėga. Šiandien Lietuva vis labiau konkuruoja ne maža kaina, o kokybe ir patikimumu. Tikrai nemanau, kad Lietuvos verslininkams ko nors trūksta — jie šiandien yra visur.

— Kuri sėkmės istorija Jums mieliausia — ir kuri nepavyko, bet daug išmokė?

— Versle mokaisi visą gyvenimą. Kiekviena patirtis, sėkminga ar ne tokia sėkminga, suteikia naujų žinių, padeda geriau suprasti žmones, verslo kultūrą ir tarptautinių rinkų ypatumus. Vienu didžiausių savo pasiekimų laikau tai, kad pavyko atverti duris į Amerikos rinką įvairioms Lietuvos įmonėms. Džiaugiuosi galėjusi padėti užmegzti ryšius, po kurių Amerikos bendrovės pradėjo pirkti produkciją iš Lietuvos. Esu suorganizavusi ne vieną Lietuvos verslo misiją į Ohajo valstiją. 1993 metais Lietuvos produkcija pirmą kartą JAV buvo pristatyta tarptautinėje parodoje I-X Center Klivlande. O JAV kompanijos yra dalyvavusios parodose Lietuvos parodų centre LITEXPO.

Memorandumas, kuris gyvas

— Šiaulių ir Kento universitetų ryšys — Jūsų iniciatyva. Esate sakiusi, kad memorandumai gyvi tik tada, kai juos kas nors stumia. Ar šis gyvas?

— Ilgametė Kento valstybinio universiteto ir Šiaulių universiteto partnerystė yra vienas iš bendradarbiavimo pavyzdžių, kuriais ypač džiaugiuosi. Šiandien ji tęsiama su Vilniaus universitetu. Per daugelį metų ši partnerystė davė reikšmingų rezultatų ir sukūrė tvirtą pagrindą tolesniems akademiniams ryšiams tarp Lietuvos ir Amerikos: vyko profesorių mainai, buvo atliekami moksliniai tyrimai, stiprėjo ryšiai tarp universitetų bendruomenių. Kento valstybiniame universitete taip pat saugoma dalis lietuvių išeivijos archyvų, svarbių mūsų istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimui. Šiaulių universiteto profesorius Stasys Tumėnas ne kartą lankėsi Kento universitete ir prisidėjo prie archyvinės medžiagos tvarkymo.

Šiomis dienomis Kento universiteto Menų ir mokslų koledžo dekanė Mandy Munro-Stasiuk lankosi Lietuvoje — susitinka su Vilniaus universiteto profesūra ir aptaria įvairius bendradarbiavimo projektus. Universitetų bendradarbiavimas nėra vien susitarimas popieriuje. Tai investicija į jaunus žmones, žinias, tarpusavio supratimą ir ilgalaikius Lietuvos ir Amerikos santykius.

— Kaip Lietuva galėtų geriau išnaudoti savo garbės konsulų tinklą?

— Suvokti, kad garbės konsulai yra geriausi jos įrankiai.

Atsakymas trumpas, bet, redakcijos nuomone, taiklus. Garbės konsulai dirba be atlyginimo, savo laiku ir dažnai savo lėšomis, tačiau turi tai, ko neturi joks ambasados etatas, — dešimtmečiais kurtus asmeninius ryšius su vietos verslu, universitetais ir valdžia. Valstybė, kuri tokį tinklą aktyviai įtraukia, gauna daug už labai mažą kainą.

Kriaušė už eilėraštį

— Būdama trejų gyvenote pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Ką prisimenate? Ar Ukrainoje, sutikusi namus palikusius žmones, atpažinote ką nors iš savo pačios vaikystės?

— Gyvenimą Vokietijoje prisimenu tik iš atskirų epizodų, nes tada buvau dar maža. Vienas jų — mama ragina mane padeklamuoti eilėraštį ir žada, kad jeigu pasakysiu, gausiu kriaušę. Nedidelis, bet įstrigęs prisiminimas. Daugiau apie mūsų gyvenimą ten sužinojau iš tėvelių pasakojimų ir nuotraukų. Abu tėveliai buvo mokytojai ir stengėsi tęsti gyvenimą svetur: Vokietijoje jie mokytojavo, prisidėjo prie įvairios kultūrinės veiklos.

Kai šiandien galvoju apie Ukrainos žmones, kurie dėl karo priversti palikti savo namus, negaliu į šią tragediją žiūrėti vien kaip stebėtoja. Mano šeimos istorija padeda suprasti, ką reiškia netekti saugumo, nežinoti, kas laukia, ir tikėtis, kad vieną dieną galėsi sugrįžti į savo šalį. Todėl Ukrainos žmonių likimai man labai artimi. Žinau, kokią reikšmę turi laisvė, nes mano pačios šeima patyrė, ką reiškia jos netekti.

Tėvų pamoka

— Jūsų tėvai — mokytojai, rašytojas ir kulinarė, apkeliavę 38 šalis. Ką iš jų pasiėmėte į savo gyvenimą?

— Mano tėvai buvo nuostabūs žmonės. Tikri kosmopolitai — plačių pažiūrų, atviri pasauliui, gebantys vertinti skirtingas kultūras. Nors gyvenimas juos išvedė iš Lietuvos ir teko patirti daug išbandymų, meilės tėvynei jie niekada neprarado. Mūsų šeimoje visada vyravo lietuviškos tradicijos ir lietuviškas žodis.

Svarbiausia, ką jie man perdavė, — meilė Lietuvai ir atsakomybės jausmas už savo tautos išlikimą. Jiems buvo labai svarbu, kad liktume lietuviai, kalbėtume lietuviškai, pažintume savo istoriją ir niekada nepamirštume tėvų žemės. Šiandien suprantu, kiek daug jų pavyzdys nulėmė mano gyvenimo kelią. Iš jų išmokau ir to, kad žmogus gali priklausyti pasauliui, gerbti kitas kultūras ir kartu išsaugoti labai tvirtą ryšį su savo šaknimis.

— Šiauliai — Jūsų gimtinė, ten ilsisi tėvai. Ką Jums reiškia ten sugrįžti?

— Vis grįžtu kaip į namus. Gimtinė visada liks gimtinė.

Penki vaikai ir anūkų būrys

— Užauginote penkis vaikus, turite didelį anūkų būrį — ir visi kalba lietuviškai. Kaip tai pavyko? Ką patartumėte šeimoms, kurios to siekia šiandien?

— Manau, svarbiausia priežastis ta, kad lietuvybė mūsų šeimoje niekada nebuvo vien žodžiai — ji buvo kasdienio gyvenimo dalis. Žinoma, gyvenant svetur išsaugoti gimtąją kalbą nėra lengva. Tam reikia daug pastangų ir kantrybės. Visi mūsų vaikai lankė lituanistinę mokyklą, dalyvavo lietuviškose organizacijose ir ansambliuose, šoko tautinius šokius, lankė lietuvišką parapiją.

Norint išsaugoti kalbą, svarbiausia — tėvų nuoseklumas ir kantrybė. Lietuvių kalba vaikams neturėtų būti vien pareiga. Ji turi sietis su šeima, meile, bendryste ir tapatybe.

Dviejų šalių pilietė

— Ką Jums reiškia būti aktyvia piliete — ir Amerikos, ir Lietuvos? Kur jaučiate didesnę pareigą?

— Negalėčiau išskirti vienos šalies ir pasakyti, kad jai jaučiu didesnę pareigą. Mano gyvenimas susijęs ir su Amerika, ir su Lietuva, todėl jaučiu atsakomybę abiem, nors ta atsakomybė skirtinga. Likimas lėmė, kad gyvename Amerikoje — šalyje, kuri mūsų šeimai suteikė daugybę galimybių kurti savo gyvenimą, siekti tikslų ir įgyvendinti svajones. Tai didelė dovana, už kurią esu nuoširdžiai dėkinga.

Tačiau Lietuva visada buvo ir yra mano širdyje. Tai mano gimtoji žemė, mano šaknys, tapatybė ir šeimos istorija. Todėl manau, kad nereikia rinktis tarp Amerikos ir Lietuvos. Man tai nėra viena kitai prieštaraujančios pareigos. Priešingai — jaučiu, kad galiu tarnauti abiem šalims būtent stiprindama jų tarpusavio ryšį.

„Žmogui reikia žmonių“

— Ką pasakytumėte jauniems išeiviams, kurie mano, kad lietuvių bendruomenė — praeities reikalas?

— Jauniems lietuvių kilmės žmonėms ir tiems, kurie neseniai atvyko iš Lietuvos ir mano, kad bendruomenė jau praeities dalykas, norėčiau pasakyti: bendruomenė svarbi kiekvienam, nes žmogui reikia žmonių. Reikia bendrystės, jausmo, kad kažkam priklausai. Lietuvių bendruomenė yra vienas svarbiausių mūsų lietuvybės ramsčių. Joje sutinkame draugų, su kuriais galime kalbėti lietuviškai, puoselėti tradicijas ir kartu švęsti lietuviškas šventes.

Manau, bendruomenė išliks reikalinga tol, kol lietuviai gyvens už Lietuvos ribų. Tačiau jos ateitis priklausys nuo ateinančių kartų. Todėl kvieskime jaunimą į savo renginius ir bendraukime su juo. Kol šį ryšį puoselėsime, tol lietuvybė gyvuos.

— Jei galėtumėte palikti vieną žinią savo anūkams — kokia ji būtų?

— Didžiausias palikimas, kurį norėčiau perduoti vaikams ir anūkams, — meilė savo šaknims ir supratimas, iš kur jie kilę.

Apdovanojimai ir pripažinimas

Papildyta 2026 m. spalio 29 d. Paskelbus interviu, Ingrida Bublys atsiuntė daugiau nuotraukų iš savo archyvo, tad publikaciją papildome jomis ir trumpa apžvalga apie jos pelnytus apdovanojimus.

Pačiame interviu apie savo apdovanojimus Ingrida Bublys nekalbėjo, tačiau jų per tris dešimtmečius susikaupė nemažai. Lietuvos valstybė jos nuopelnus įvertino Vytauto Didžiojo ordinu. 2018 metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ji buvo išrinkta tarp šimto moterų, kuriomis didžiuojasi viso pasaulio lietuviai.

Tais pačiais metais Klivlando „Rotary“ klubas jai įteikė Tarptautinės tarnystės apdovanojimą (International Service Award) — „už atsidavimą tarptautinei tarnystei, puoselėjant pasaulio supratimą ir taiką“. Ji taip pat pelnė Amerikos tautybių judėjimo (American Nationalities Movement) „Erelio“ apdovanojimą ir buvo išrinkta į Klivlando tarptautinę šlovės galeriją (Cleveland International Hall of Fame). Tarp jos nuopelnų minima ir Pasaulio lietuvių ekonomikos konferencija Čikagoje, kurią ji organizavo.

2023 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda jai įteikė „Globalios Lietuvos“ apdovanojimą nominacijoje „Už tarptautinių verslo ryšių kūrimą“ — už Lietuvos verslo augimo skatinimą ir durų atvėrimą į didžiausią pasaulio rinką.

Pirmoji interviu dalis — .apie Ingrodos Bubnys kelionę į Ukrainą su JAV delegacija ir greitosios pagalbos automobiliais

Kalbino Arūnas Šatkus, Čikagainfo.com