Pasaulio lietuvių istorijos

Viena popietė 1973-iaisiais

Karšta, tvanku. Guajará Mirime, mažame Brazilijos miestelyje prie Bolivijos sienos, į ligoninės kabinetą įšliaužia išsekęs vyras. Gydytojas pažvelgia į jo eiseną ir dar prieš apžiūrą pasako diagnozę – maliarija. Penktas atkrytis. Tiek pat kartų, priduria jis, ir pats ja sirgo.

Paskui į kabinetą įeina indėnė su penkiais mažais vaikais. Gydytojas kiekvieną pasveikina vardu, pasišnekučiuoja su motina, o kai vaikai nedrąsiai spokso į iškamšą beždžionėlę ant spintos, pradeda cypti kaip beždžionė, kraipyti veidą ir kasytis šonus. Penki rusvi veidukai nušvinta šypsenomis. Tada – rimtas darbas: vienam berniukui kirmėlės, mergaitei, vos trejų, jau maliarija, kitai – kokliušas.

Tą popietę stebėjo Čikagos lietuvis R. Johnas Rapšys, keletą dešimtmečių susirašinėjęs su šiuo gydytoju ir pagaliau atskridęs jo aplankyti. Per dieną ligoninėje priimta apie 90 pacientų, beveik kas šeštas – iš Bolivijos. Vaistai ir gydymas nemokami. Kas gali, sumoka dešimt kruzeirų, tačiau kartotekoje Rapšys pastebėjo dešimtis kortelių su geltonais žymekliais: šie žmonės negalėjo sumokėti nė tiek.

Gydytojas buvo ir kunigas. Rondonijoje jį vadino tiesiog Padre Medico – Tėvu Daktaru. Lietuvoje jis buvo Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis.

Betygala – miestelis prie Dubysos, kuriame 1919 m. rugsėjo 9 d. gimė Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis. Nuotrauka: Wikimedia Commons.

Berniukas, išsiųstas pas tetą į Paryžių

Jis gimė 1919 m. rugsėjo 9 d. Betygaloje, ką tik atsikūrusioje Lietuvoje. Dar būdamas mažas berniukas, maždaug 1925-aisiais, buvo išsiųstas gyventi pas tetą į Paryžių. Ten jis užaugo, ten išmoko kalbų, ten susiformavo jo pomėgis grožiui, paveikslams ir stiliui, kurį vėliau pastebės visi, kas jį pažinojo.

Mediciną jis baigė Paryžiuje apie karo pabaigą. Pokariu, kaip pats pasakojo, dirbo civiliu gydytoju prancūzų okupacinėje zonoje Vokietijoje, tikrino į Svetimšalių legioną stojančių vyrų sveikatą. 1946–1950 m. dirbo Strasbūro dermatologijos klinikoje, o vasaras leisdavo karo nuskriaustų vaikų stovykloje vienoje Hyères salų Viduržemio jūroje. Paskui – praktika Ingwillerio klinikoje ir misijų mokykla Mortaine, kur gilinosi į tropines ligas. 1954 m. sugrįžo į savo jaunystės Paryžių. Turėjo pelningą praktiką, bet, kaip vėliau prisipažino, jautėsi neišsipildęs.

Svajonė buvo sena: važiuoti į Afriką pas Albertą Schweitzerį ir gydyti ten, kur niekas kitas negydo. Tėvai, pasak jo paties, tam prieštaravo. Lūžis atėjo tyliai, be jokio griausmo. Vieną dieną, pasimeldęs baltojoje Sacré-Cœur bazilikoje ant Monmartro kalvos, jis jau ėjo pro duris, kai išgirdo vidinį klausimą: kur eini? Grįžo į paskutinį suolą, atsiklaupė, o atsistojęs jau žinojo, kad bus kunigas. Kitą dieną įstojo į Paryžiaus katalikiškojo instituto seminariją. Joje praleido šešerius metus, nes kartu tęsė ir medicinos praktiką.

1960-ųjų Velykų naktį Paryžiaus Saint-Joseph-des-Carmes bažnyčioje jį įšventino Brazilijos vyskupas Dom Francisco Xavier Rey, tuo metu atsitiktinai lankęsis Prancūzijoje. Būtent šis Amazonės prelatūros ganytojas ir įkalbėjo 41-erių naujakunigį važiuoti ne į Afriką, o pas jį – į Guajará Mirimą.

Pasaulio pakraštyje

Guajará Mirimas septintojo dešimtmečio pradžioje buvo Brazilijos „laukiniai vakarai“: Madeira–Mamoré geležinkelio, vadinto „Mirties geležinkeliu“, galinė stotis, gumos rinkėjų ir indėnų kraštas, kur elektra gesdavo vidurnaktį. Bendoraitis atvyko čia 1962 m. ir pradėjo nuo vieno kambario ambulatorijos apgriuvusiame molio name, kurį dalijosi su žiurkėmis, šikšnosparniais, o kartais ir gyvatėmis. Jis buvo vienintelis gydytojas teritorijoje, dukart didesnėje už Lietuvą.

Neilgai trukus atvyko pagalba iš Paryžiaus: 1963 m. prie jo prisijungė lietuvė slaugė, pranciškonė tretininkė seselė Ksavera – Emilija Šakėnaitė, gimusi 1913 m. Kalvelių kaime prie Anykščių. Jai buvo penkiasdešimt, kai ji žengė į visiškai nepažįstamą pasaulį. Šalia Bendoraičio ji išbuvo 37 metus.

Pirmasis jo darbas buvo ne ligoninė, o radijas. 1964 m. lapkričio 18 d. jis įkūrė „Rádio Educadora de Guajará-Mirim“. Krašte, kur dauguma nemokėjo skaityti, eteris tapo mokykla: per radiją žmonės mokėsi higienos, pirmosios pagalbos, ligų požymių. Ši stotis veikia iki šiol – dabar kaip „Fundação Dom Rey“.

Pirmaisiais metais jis išbandytas ir epidemijos. 1962–1963 m., kai San Joaquine prasidėjo užkrėtimų banga, jis pirmasis nuvyko į vietą, per dvi dienas nustatė ligos pobūdį ir pradėjo skiepyti. Vėliau jam bus priskirta ir cholera bei skarlatina, sustabdytos abiejose sienos pusėse.

„Lituania“ ant Amazonės upių

Nuo 1963 m. Mamoré, Guaporės ir Pacaás Novos upėmis ėmė plaukioti neįprasti laivai. Ant jų bortų buvo užrašyta „Lituania“. Vienas jų, dviaukštis, buvo tikra plaukiojanti ligoninė: apatiniame denyje – kabinetas su odontologo kėde, apžiūros kambarys, trys lovos ligoniams, virtuvė; viršutiniame – valgomasis, keturios kajutės ir veranda. Iki keturių mėnesių per metus „Lituania“ lankydavo atokius indėnų kaimus ir paupių gyvenvietes, nuplaukdama apie 4,5 tūkst. kilometrų.

Ten, kur kunigas iš Europos būtų tik krikštijęs ir sakęs pamokslus, Padre Medico pirmiausia apžiūrėdavo vaikus, sutvarstydavo žaizdas, dalindavo vaistus, o paskui, ant upės kranto, aukodavo Mišias. Diena prasidėdavo pusę šeštos ryto Mišiomis. „Tai puikus derinys, – sakė jis lankytojui, – galiu rūpintis ir kūnu, ir siela.“ Jis svajojo Gėlių saloje Guaporės upėje įkurti kaimą raupsuotiesiems.

Sagarana: prieglobstis nykstančioms gentims

Septintasis dešimtmetis Rondonijoje buvo pirmųjų kontaktų su indėnais metas, ir dažnai jie baigdavosi tragiškai. Neturėdami imuniteto gripui, tymams ar skarlatinai, ištisi kaimai išmirdavo. Kai kurios gentys išnyko dar prieš atvykstant Bendoraičiui. Ligoninės koridoriuose vėliau kabojo paveikslai su genčių, kurių jau nebėra, žmonėmis. „Vadinamoji civilizacija Brazilijoje visada kainavo brangiai“, – liūdnai sakė jis.

1965 m. Bendoraitis įkūrė Sagaranos žemės ūkio koloniją prie Mamoré ir Guaporės santakos. Joje susibūrė badaujančios ir ligų kamuojamos orowari (vari) šeimos. Indėnai mokėsi auginti manioką, ryžius, pupas, kukurūzus, laikyti vištas ir kiaules. 1967 m. čia atidarytas vienas pirmųjų vaikų darželių Brazilijos indėnams: pirmojoje grupėje buvo 36 vaikai. Vėliau koloniją perėmė vyskupas Dom Roberto Arruda, praleidęs tarp orowari likusį gyvenimą. Sagarana gyvuoja iki šiol.

Kanadiečių etnografas Bernardas von Graeve, 1967–1970 m. lankęsis Sagaranoje, savo knygoje apie Bendoraitį atsiliepė dėkingai, bet su viena pastaba: greitai supyksta ir į kritiką reaguoja aštriai puldamas. Tai pirmasis, dar švelnus ženklas, kad šis žmogus nebuvo vien angelas.

Ligoninė, užaugusi plyta po plytos

Svajonė apie nuosavą ligoninę lydėjo jį nuo pirmos dienos. 1970 m. prasidėjo statybos. Kad būtų iš ko statyti, jis įkūrė plytinę, kurioje dirbo dvidešimt vyrų. Vėliau ji ėmė net uždirbti vaistams. Pinigų atsiuntė Prancūzijos ir Vokietijos kolegos, labdaros organizacijos, vaistų gamintojai, lietuvių bendruomenės Amerikoje. Visi aukotojai buvo surašyti į „Aukso knygą“. Ko jis pats nesakė, Rapšys sužinojo iš kitų: į ligoninę Bendoraitis sudėjo visą nemažą tetos paliktą palikimą.

Ligoninė buvo pavadinta „Bom Pastor“ – „Gerasis Ganytojas“. Jos koridorius išpuošė savamokslis bolivietis dailininkas Roberto Antezana. Jis sukūrė ir koplyčios vitražus, tarp kurių buvo ir šv. Kazimieras. Prie įėjimo kabėjo ligoninės ženklas: Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, apsigobusi lietuvišku galvos apdangalu, o po ja lotyniškas užrašas „Caritas et Amor“ – Gailestingumas ir Meilė.

1977 m. ligoninė buvo galutinai baigta: 136 lovos, šeši gydytojai, odontologas, akušerė ir 60 darbuotojų. Ji tapo tikromis mažomis Jungtinėmis Tautomis: savanorės slaugės ir laborantai iš JAV, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Jugoslavijos dirbo vien už pastogę ir maistą. Šveicarų oftalmologas kasmet čia praleisdavo atostogas gydydamas akis. Kurį laiką dirbo ir lietuvis gydytojas iš Australijos Vytautas Kiaušas, taip ir likęs Amazonėje visam gyvenimui.

Čikagos skyrius

Šioje istorijoje yra ir mūsų, Čikagos lietuvių, puslapis. 1972 m. vasarą seselė Ksavera atvyko į Čikagą rinkti aukų ligoninei ir apie šešias savaites gyveno pas Rapšių šeimą Marquette Parke. „Drauge“ pasirodė straipsnis „Ligoninė Amazonijos užkampy – lietuviškas projektas“, ir geraširdžiai Čikagos lietuviai, net jų draugai kitataučiai, suaukojo daugiau nei tris tūkstančius dolerių.

Tačiau netruko prabilti ir tai, ką Rapšys pavadino lietuvišku pavydo kirminu. Dienraštyje „Naujienos“ pasipylė laiškai: ar tikrai jis gydytojas? ar tikrai kunigas? kokios vienuolijos ta seselė? Kai 1977 m. Čikagoje vėl pasklido gandai, kad jis tarnavęs Svetimšalių legione, Bendoraitis atsakė trumpai: legione nebuvo, tik po karo tikrino į jį stojančiųjų sveikatą. Ir pridūrė, kad prie gandų jau priprato ir nekreipia į juos dėmesio, nors vienas lietuvis kunigas iš Amerikos net kreipėsi į jo vyskupą klausdamas, ar jis tikras kunigas.

Mirtis praeidavo pro šalį

Pats Bendoraitis nemėgo girtis, bet vieną popietę papasakojo Rapšiui apie kartus, kai išgyveno tik per plauką. Kartą, gulintį be sąmonės nuo maliarijos giliai džiunglėse, jį išgelbėjo pacaás novos indėnai: valtyje tempė per pelkes ir išdžiūvusias, dumblinas upių vagas, kol pasiekė miestelį. Kitą kartą, sprogus valties varikliui, jis kelias dienas bejėgiškai dreifavo upe, kol vienišas gumos rinkėjas atsitiktinai jį pastebėjo ir numetė virvę – vos prieš krioklį.

Labiausiai stebuklingas nutikimas įvyko 1970 m. Mažas „Cessna“ lėktuvas jį išlaipino priešais kliniką. Jis turėjo pasiimti vaistų ir skristi toliau, į kitą džiunglių kaimą, bet laukė sunkiai sergantis ligonis, ir jis paliepė pilotui nelaukti. Lėktuvas pakilo ir netrukus sudužo. Žuvo visi trys juo skridę vyrai. Prisimindamas tokias istorijas, jis tik sušukdavo: „Tegyvuoja Dievas!“

Lietuvoje vėliau pasakota, kad jis išgyveno tris pasikėsinimus, septynis kartus sirgo maliarija ir tiek pat kartų sudužo laivu. Dokumentais šių skaičių patvirtinti nepavyko, tačiau tikri nutikimai, kuriuos jis pats pasakojo, nė kiek ne mažiau įspūdingi.

Garbė iš dviejų šalių

1967 m. Bolivija suteikė jam garbės pilietybę, o gynybos ministras už epidemijų sustabdymą įteikė jam Jūrų nuopelnų medalį ir komandoro leitenanto (medicinos tarnybos) laipsnį Bolivijos upių laivyne. Tai nemažas paradoksas: Bolivija neturi jūros. Jis tapo Brazilijos mokslų akademijos nariu, o kai Brazilijos prezidentas lankėsi Porto Velyje, buvo tarp trijų Guajará Mirimo žmonių, pakviestų į iškilmingą priėmimą.

Seselės Ksaveros pasakojimu, per šešerius metus jis kūdikių mirtingumą krašte sumažino nuo 78 iki 27 procentų. Ar šie skaičiai tikslūs, šiandien patikrinti sunku. Neabejotina viena: ten, kur anksčiau nebuvo nieko, atsirado ligoninė, radijas, darželis ir upėmis plaukiantys gydytojai.

Juodoji 1983-iųjų naktis

Naujoje ligoninėje jis džiaugėsi neilgai. 1983 m. vieną balandžio naktį ligoninėje buvo nužudytas budėjęs jo padėjėjas, brazilų gydytojas Ildairas Muninas. Įtariamasis, ligoninės valytojas, perbėgo per Mamoré upę į Boliviją ir dingo. Bendoraitis buvo apkaltintas tuo, kad apie nusikaltimą žinojo ir nepranešė policijai.

Nesu kalėjime, bet pas militarus. Nesu uždarytas, bet be laisvės.
— A. F. Bendoraitis laiške R. J. Rapšiui, 1983 m. liepa

Jam buvo skirtas namų areštas kariuomenės priežiūroje. Kasdien jį lankydavo apie dvidešimt žmonių: vieni verkdavo, kiti drąsino. Iš Bolivijos plaukė laiškai ir dovanos. Po vienuolikos mėnesių, 1984 m. kovo 20 d., jis buvo visiškai išteisintas. Tačiau žala jau buvo padaryta. Labiausiai jį žeidė nedėkingumas tų, kuriems jis buvo daug padėjęs. Tais pačiais metais mirė vyskupas Dom Rey, prieš 24 metus jį įšventinęs.

Atsigauti jis išvyko į Vokietiją pas seną draugą. Grįžo jau ne į Braziliją, o į Boliviją, į Guayarameriną, kitapus Mamoré upės. Ten jau buvo pradėta statyti motinos ir vaiko ligoninė. Guajará Mirime, rašė Rapšys, atmosfera buvo užnuodyta visam laikui. „Gerojo Ganytojo“ ligoninę perėmė vyskupija, vėliau ją administravo vienuolės. Ji veikia iki šiol.

Paskutiniai metai prie Mamoré

Guayaramerine jis įkūrė polikliniką, motinos ir vaiko ligoninę Centro Materno Infantil ir neturtingų vaikų mitybos centrą. Jo paties sveikata seko: daugybė maliarijos priepuolių, hepatitas, infarktas, širdies vožtuvo operacija, skubi inkstų operacija dar namų arešto metu, aukštas kraujospūdis.

Yra viena smulkmena, kurią sunku pamiršti. Rapšys kartą atvežė jam Virgilijaus Noreikos plokštelę su lietuvių liaudies dainomis. Vakarais Padre Medico mėgdavo jų klausytis, o kai Noreika užtraukdavo „Tris dienas, tris naktis keleliu jojau...“, šis žmogus, regėjęs tiek mirties, ne vieną ašarą nubraukdavo.

Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis mirė 1998 m. lapkričio 22 d. Guayaramerine, Bolivijoje, nuo širdies nepakankamumo. Jam buvo 79-eri. Dėl palaidojimo vietos šaltiniai nesutaria: Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo Guajará Mirimą Brazilijoje, o „Bažnyčios žinios“ ir jį pažinojęs Rapšys rašo, kad jis ilsisi savo ligoninės sode Bolivijoje, netoli Guaporės ir Mamoré upių.

Seselė Ksavera

Po jo mirties seselė Ksavera liko viena. Jos laiškai Rapšiui 2000 m. kupini liūdesio: vietoj filantropijos atėjo egoizmas, užsienio pagalba nutrūko, ligoninė tirpo akyse. Paskutiniame laiške ji rašė, kad akys silpsta ir kad jai, ko gero, jau laikas keliauti į „kitą pusę“, tik Viešpats dar nepasakė savo žodžio.

Žodis buvo pasakytas brutaliai. 2000 m. gruodžio 3 d. 87-erių seselė Ksavera buvo rasta nužudyta sodo takelyje, su sumušta galva. Rapšys neabejojo, kad tai padarė tie, kurie norėjo perimti ligoninę. Ji palaidota šalia savo ilgamečio bendražygio, rausvoje Guayaramerino žemėje.

Kita medalio pusė

Ilgą laiką Lietuvoje Bendoraitis buvo žinomas tik iš kunigo Antano Saulaičio ir Aleksandro Guobio knygų apie lietuvių misijas Amazonėje bei iš radijo mėgėjų, sovietmečiu trumposiomis bangomis susisiekdavusių su garsiuoju padre medico. Atgimimo metais jis atrodė idealus herojus: lietuvis iš laisvojo pasaulio, kunigas, gydytojas, statęs ligonines ir laivus pavadinęs Lietuvos vardu.

2013 m. jaunas keliautojas Vytautas Puidokas, su hamaku ir kuprine keliaudamas po Pietų Ameriką, atokiame pasienio miestelyje paprašė stiklinės vandens. Išgirdęs, kad svečias iš Lietuvos, vietinis gyventojas pasakė, jog ir jie čia turėjo garsų lietuvį. Taip prasidėjo šešerius metus trukęs filmo kelias. Jis buvo pradėtas kaip „Aleksandras Didysis“, o 2019 m. pasaulį išvydo pavadinimu „El Padre Medico“. Kūrėjai tikėjosi papasakoti „lietuviškos Motinos Teresės“ istoriją, bet rado kur kas sudėtingesnę.

Filme ir jo kūrėjų interviu iškyla dalykai, kurių Rapšio laiškuose nebuvo. Bendoraitis mėgo prabangą: turėjo baseiną, dobermanų, namai buvo išpuošti jo paties herbu. Gyva sesuo Lietuvoje, išgirdusi pavardę, nustebo: koks jis Bendoraitis, jis – Stoškus! Filmo vertintojai rašo apie pasiskolintą bendraklasio pavardę ir abejones dėl medicinos diplomo, kurio niekas nėra matęs. Vaistininkas pasakoja, kad jis niekada neišrašydavo receptų, tik pasiūlydavo vaistų. Režisierius kalbėjo ir apie skaudžius liudijimus iš Sagaranos – griežtas bausmes ir seksualinę prievartą. Viena našlė įsitikinusi, kad jos vyro mirtis buvo Bendoraičio darbas.

Būtina pabrėžti: tai liudijimai ir įtarimai, o ne teismo nustatyti faktai. Vienintelėje žinomoje baudžiamojoje byloje Bendoraitis buvo visiškai išteisintas. Pats režisierius sakė, kad filmas nieko galutinai neteigia, o tik kelia klausimus. Vis dėlto jis prisipažino, kad po kai kurių interviu jį fiziškai pykino.

Kunigas Antanas Saulaitis, asmeniškai pažinojęs Bendoraitį, į filmą žiūrėjo kitaip. Pasak jo, nei pakeista pavardė, nei galimai suklastotas diplomas nesumenkina to, ką šis žmogus padarė Amazonijoje: geriausią ligoninę milijono kvadratinių kilometrų plote ir epidemiją, sustabdytą dar prieš atvykstant tarptautinėms organizacijoms. Pažiūrėjęs filmą, jis paklausė:

Kažin ar visus gerus darbus gali nubraukti klaidos ir nusikaltimai?
— Kun. Antanas Saulaitis SJ

O vokietė montažo režisierė, paklausta, ar Bendoraitis buvo geras, ar blogas žmogus, atsakė paprastai: jis buvo geras žmogus, padaręs klaidų.

Ką jis paliko

Mitas, kad jis visiškai pamirštas, nėra visai teisingas. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje yra straipsnis apie jį. Guajará Mirimo vyskupijos istorijoje jo vardas įrašytas prie trijų darbų: radijo, ligoninės ir Sagaranos kaimo. Apie jį sukurtas filmas, rodytas Lietuvos kino teatruose ir užsienio festivaliuose. Vis dėlto tiesa ir tai, kad, kiek žinoma, nei Betygaloje, nei Pietų Amerikoje nėra nei paminklo, nei gatvės jo vardu. Seselės Ksaveros vardas nežinomas beveik niekam.

Svarbiausia, kas liko, nėra nei paminklai, nei laivų vardai. „Rádio Educadora“ tebetransliuoja. Sagaranoje tebegyvena orowari šeimos. „Gerojo Ganytojo“ ligoninėje vis dar gimsta vaikai miestelyje, išaugusiame nuo 9 iki daugiau nei 40 tūkstančių gyventojų. Pasienio miestelio žmonės, išgirdę žodį „Lietuva“, vis dar prisimena padre medico.

Bendoraitis nebuvo šventasis iš paveikslėlio. Jis buvo žmogus, kuris pats kūrė savo legendą, mėgo garbę, prabangą ir galią, galbūt kai ką nutylėjo, o galbūt ir skaudžiai nusidėjo. Bet jis buvo ir žmogus, kuris pusę gyvenimo praleido ten, kur kiti nedrįso gyventi, ir prie savo ligoninės durų pakabino Mariją su lietuvišku nuometu. „Caritas et Amor.“ Galbūt teisingiausia jį prisiminti būtent taip – su visa šviesa ir visais šešėliais. Juk taip prisimename ir savo artimuosius.