"Po palme su kaljanu“: kodėl keturiasdešimt šalių aplankęs keliautojas kasmet grįžta į Turkiją

Su Zigmu Ripinskiu esame pažįstami nuo studijų laikų ir iki šiol palaikome ryšį. Šiaulietis Zigmas – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, fotografas, kino ir televizijos laidų kūrėjas bei prodiuseris. Kartą, besikalbant apie svetimas šalis, jis prasitarė, kad poilsiui jam artimiausia – Turkija. Žmogus, aplankęs per keturiasdešimt šalių, nuo JAV ir Brazilijos iki Kinijos ir Maroko, vis tiek kasmet grįžta į tą pačią vietą? Tai man pasirodė įdomu, tad paklausinėjau plačiau.

Pirmojoje pokalbio dalyje – kaip prasidėjo Zigmo pažintis su Turkija, kodėl Alanija jam tapo antraisiais atostogų namais ir kada ten geriausia važiuoti.

Pažintis, prasidėjusi nuo laivo denio

Pirmą kartą Zigmas Turkijoje atsidūrė dar 1984 metais – visai ne turisto, o meno kolektyvo nario teisėmis. „Turkija po mano kojomis „atsidūrė“ dar tolimais 1984 metais, kai su meno kolektyvu teko keliauti laivu po šešias Viduržemio jūros regiono valstybes. Tada kelias dienas svečiavomės Stambule“, – prisimena jis.

Interneto tada nebuvo, tad žinių apie egzotišką šalį turėjo nedaug. Žinojo apie Mėlynąją mečetę – vieną lankomiausių Stambulo objektų, į kurį traukia ne tik musulmonai, bet ir kitų tikėjimų žmonės iš viso pasaulio. Mečetę 1609 metais pradėta statyti vos 19-mečio sultono Ahmedo paliepimu, o darbai truko septynerius metus. Kiti du jaunystės troškimai buvo Didysis Stambulo turgus ir kelionė per kabantį Bosforo tiltą – iš Europos į Aziją. 1973 metais pastatytas tiltas tuo metu buvo ketvirtas pagal ilgį kabantis tiltas pasaulyje ir ilgiausias už JAV ribų.

Pigiau ir geriau nei Palangoje

Vėliau Turkija Zigmo gyvenime atsirado ne kartą ir ne tik atostogų proga. Būdamas projektų vadovu, jis organizavo vaikų meno kolektyvų keliones į tarptautinius festivalius Bursoje. O tikrasis atostogų atradimas įvyko prieš keliolika metų, per pirmąjį apsilankymą Alanijoje prie Viduržemio jūros.

„Kad atostogauti Turkijoje geriau ir pigiau negu Palangoje, supratau iš pat pirmojo apsilankymo Alanijoje. Tuomet tai buvo tikrai gana pigi šalis, turinti šiltą jūrą, saulę ir vietinių žmonių geranoriškumą bei svetingumą“, – pasakoja keliautojas. Nuo to laiko daug kas pasikeitė: anuomet už vieną eurą mokėjo septynias lyras, o dabar euras keičiamas į 59 lyras.

Kodėl būtent Turkija?

Kelionių patirties Zigmui netrūksta. Jis aplankė daugelį Europos šalių, JAV, Braziliją, Kubą, Kolumbiją, Kiniją, Egiptą, Maroką ir Balkanus. Tačiau atostogoms renkasi Turkiją. „Pagulėti po palme“, kaip jis pats sako, patraukti kaljano dūmą ir naudotis gera turizmo infrastruktūra jam yra didžiausias privalumas.

Paprašytas apibūdinti Turkiją žmogui, kuris ten niekada nebuvo, Zigmas lygina ją su Amerika: „Jeigu apie JAV sakoma, kad tai svajonių ir plačių galimybių šalis, tai apie Turkiją galima pasakyti, kad tai didelių kontrastų ir nuostabios gamtos šalis.“ Pasak jo, čia kiekvienas randa savo: istorines vietas, nacionalinius parkus, turkišką virtuvę, turizmo ir sveikatingumo paslaugas.

Turizmo išvystymu, Zigmo nuomone, Turkija nenusileidžia nei Graikijai, nei Ispanijai, nei Kiprui. O štai Egiptas, pasak jo, „mokyklos terminu gali pretenduoti tik į pradines klases – jiems dar reikia daug mokytis ir padaryti nemažai reformų“.

Alanija – atostogų „sostinė“

Zigmas yra buvęs Stambule, Bursoje, Marmaryje, Antalijoje, Kemere, tačiau labiausiai įsimylėjo Alaniją. „Alanija man yra atostogų „sostinė“. Aš visiems sakau, kad poilsis Alanijoje yra mano „palangikė“. Čia jau žinau, ko tikėtis, susiradau keletą bičiulių, mėgstamų vietų“, – šypsosi jis.

Kuo Alanija išsiskiria? „Čia yra skonio reikalas, bet čia daugiau tvarkos. Matosi, kad vietos savivaldybė deda daug pastangų ir lėšų: tiesia pėsčiųjų ir dviračių takus, promenadas, įrengia parkus ir sporto aikšteles vaikams ir suaugusiems, prižiūri želdinius, stato skulptūras ir meno kūrinius, įrengia fontanus ir spalvotą apšvietimą“, – vardija Zigmas.

Vakarai su gyva muzika

Vienas Zigmo atradimų – „Green Beach Restaurant“. Palmių pavėsyje prie jūros veikia didelis baras su šokių aikštele, o kiekvieną vakarą tris valandas trys profesionalūs muzikantai iš Bursos akustiškai groja įvairių tautų muziką ir „koveriukus“. „Čia ateina tik drąsiausieji, nes kiti stoviniuoja gatvėje ir klausosi gyvos muzikos, galvodami, kad įėjimas mokamas. Bet iš tikrųjų už įėjimą nieko mokėti nereikia – galima prie staliuko užsisakyti taurę vyno, paklausyti muzikos ir linksmai pasišokti“, – pataria jis.

Kiti kurortai: kam kuris tinka

Zigmo nuomone, Viduržemio jūros vanduo švaresnis ir skaidresnis, nors pakrantės dažniau akmenuotos. Apie kitus kurortus jis turi aiškią nuomonę.

Kemeras – graži gamta, bet prastas priėjimas prie jūros: akmenuoti paplūdimiai, kurių vis mažėja, nes statoma vis daugiau viešbučių. Kemerą labiausiai mėgsta rusakalbiai turistai.

Marmaris įsikūręs įlankoje, kur seklu ir nebūna didelių bangų, tačiau netrūksta naktinių klubų jaunimui. Didelis privalumas – kas rytą kursuojantis katamaranas į Graikijai priklausančią Rodo salą: po geros valandos jau būni Rodo mieste, o vakare grįžti atgal. „Čia gerai atvykti tiems, kas yra pasiilgę kiaulienos patiekalų“, – juokiasi Zigmas. Musulmoniškoje Turkijoje kiaulienos beveik nerasi.

Sidė – nesunkiai pasiekiama iš Alanijos. Čia yra į kultūros paveldą įtrauktas antikinis miestas, ypač gražus vakare, kai įžiebiami žibintai.

Kašas traukia povandeninio nardymo mėgėjus. Jauki nedidelio miestelio architektūra, bet viešbučių kainos gana aukštos.

Poilsis ir pažinimas: Ormana, kurioje gyvena 17 žmonių

Poilsis ar pažinimas? Zigmui – ir tas, ir tas. „Jeigu važiuodamas poilsiauti gali daug pamatyti ir sužinoti, tai yra nuostabu. Aišku, gulėti prie jūros norisi, bet yra didelės galimybės kažkur nuvykti, pasigrožėti gamta ir prisiliesti prie istorijos. O tai yra fantastika.“

Dažniausiai jis renkasi organizuotas ekskursijas. Alanijoje veikia net dvi tarpusavyje stipriai konkuruojančios lietuviškos firmos. Savarankiškai keliauti, neturint savo transporto, yra keblu.

Viena ryškiausių pastarųjų kelionių akimirkų – pernai aplankytas Ormanos kaimelis Tauro kalnuose, pastatytas dar Osmanų imperijos laikais. Čia likę keliolika „trupančių“ sodybų, gyvena vos 17 žmonių. Išlikusi mečetė renovuota Turkijos valdžios lėšomis.

„Klajojant archajiškų sodybų takeliais, sutikau senutę, kuri gražiai šypsojosi, bet iš išvaizdos atrodė, kad gyvena labai nepasiturinčiai. Paaukojau jai eurų, ir mane užplūdo malonus dalijimosi jausmas“, – prisimena Zigmas. Pasak jo, dabar Ormaną pamėgo jaunavedžiai: senų pastatų ir kalnų fone čia daromos vestuvinės fotosesijos.

Kada važiuoti

Į Turkiją Zigmas stengiasi nuvykti bent kartą per metus, kartais ir du. Jau kokius trejus metus renkasi gegužės pabaigą, birželio pradžią arba rugsėjo pabaigą. „Liepą ir rugpjūtį – pats turizmo sezonas, viešbučių ir apartamentų kainos labai aukštos. Be to, būna labai karšta, kartais virš 40 laipsnių“, – aiškina jis. Nuo gruodžio iki balandžio pradžios – ne sezonas: dauguma viešbučių užsidaro, užsakomieji skrydžiai nevykdomi.

Apie karštį jis turi ir linksmą istoriją. Prieš penkiolika metų su kolega pirmą kartą atvykęs į Alaniją, jis išėjo pasivaikščioti po miestą ir nustebo, kad gatvėse beveik nėra žmonių. „Galvojome: tai kur tie žmonės? Paskui supratome, kai pamatėme oro temperatūrą – 42 laipsniai. Per tokius karščius niekas nevaikšto ir nedirba. Nors mes tokias sąlygas ištvėrėme labai lengvai – matyt, jauni buvome“, – juokiasi pašnekovas.

Optimali atostogų trukmė, pasak Zigmo, yra dešimt naktų. Jis yra važiavęs ir savaitei, ir dviem, bet būtent dešimt naktų jam tinka geriausiai.

Antrojoje pokalbio dalyje Zigmas atvirai pasakoja, ką iš tikrųjų reiškia „all inclusive“, kaip derėtis turguje, kodėl verta turėti grynųjų, kaip vienas masažas kainavo pusmetį skaudančio sprando ir kodėl su Turkijos taksistu geriau nekalbėti apie futbolą. Skaitykite antrąją dalį →