Turkija be reklamos: patyrusio keliautojo patarimai apie viešbučius, derėjimąsi, pinigus ir taksistus (II dalis)

Tęsiame pokalbį su šiauliečiu Zigmu Ripinskiu – fotografu, kino ir televizijos laidų kūrėju, aplankiusiu per keturiasdešimt šalių, bet atostogauti kasmet grįžtančiu į Turkiją. Pirmojoje dalyje jis pasakojo, kodėl Alanija tapo jo „palangike“ ir kuo skiriasi Turkijos kurortai. Šįkart – praktiniai patarimai: nuo viešbučio pasirinkimo iki derėjimosi turguje.

Kaip pirkti kelionę

Keliones Zigmas dažniausiai perka per agentūras, o kai pats organizuoja grupines keliones, visą logistiką tvarkosi pats. Atostogas planuoja iš anksto ir stebi kainas. Informaciją apie viešbučius renka internete: skaito keliautojų atsiliepimus, žiūri vaizdo įrašus ir nuotraukas.

Kaip sutaupyti? „Kartais galima sutaupyti nusprendus keliauti paskutinę minutę. Dar labai svarbu šalis, sezoniškumas, metų laikas ir data. Pavyzdžiui, sausio mėnesį keliauti į Egiptą yra žymiai pigiau.“ Zigmas perspėja ir apie naują išlaidų eilutę: pastaruoju metu aviakompanijos vis dažniau prideda mokesčius, kuriais kompensuoja pabrangusį aviacinį kurą.

Viešbučiai be iliuzijų

Zigmas sąmoningai nesirenka penkių žvaigždučių viešbučių. Jam užtenka keturių žvaigždučių viešbučio arba apartamentų, geriausia prie pat jūros, pirmoje ar antroje linijoje ir arčiau miesto centro. „Kas nori pro balkoną matyti jūrą, tam verta mokėti didesnius pinigus“, – sako jis.

Jį stebina tautiečiai, kurie renkasi prabangius viešbučius su didelėmis teritorijomis ir vandens parkais ir visas atostogas praleidžia neišeidami už jų vartų. „Tokie turistai, grįžę namo, nieko negali papasakoti apie šalį, į kurią skrido, nes jos paprasčiausiai nematė.“

Viešbučių pasirinkimas Turkijoje, Zigmo žodžiais, „ko ne didžiausias pasaulyje“. Renkantis verta žiūrėti, kokiame rajone jis yra, koks atstumas iki miesto, kokia teritorija, kokie atsiliepimai ir iš kokių šalių turistai čia važiuoja. Vieni viešbučiai tinka šeimoms, kiti – poroms ar jaunimui, yra ir skirtų tik suaugusiems. „Animacija“ dažniausiai būna didesniuose viešbučiuose, ir ji verta dėmesio, jei keliauji su vaikais.

„All inclusive“ ar „ultra all inclusive“? Pasak Zigmo, „ultra“ viešbučiai į kainą įtraukia importinius gėrimus ir siūlo didesnį maisto pasirinkimą. „All inclusive“ paketuose alkoholio asortimentas ribotas, importinių gėrimų nėra. Be to, šoktelėjus infliacijai, net keturių žvaigždučių viešbučiai vis rečiau perka brangią jautieną ar avieną (jų kilogramas, anot Zigmo, pakilo iki 38 eurų), tad patiekalai daromi iš paukštienos, kalakutienos ir daržovių.

Zigmas pastebi ir liūdnesnę tendenciją: „Keturių žvaigždučių viešbučiai pradėjo nebesiskirti nuo trijų žvaigždučių, nes įjungtas taupymo režimas: nudrengti baldai, seniai nedarytas remontas, ribotas Wi-Fi, už seifą kambaryje prašo susimokėti, net kabelinės televizijos nėra. Apie tokius viešbučius sakau, kad jie turbūt atitiko keturių žvaigždučių standartą, kai buvo pastatyti.“

Maitinimas, pasak jo, taip pat suprastėjo, nors viskas priklauso nuo virtuvės šefo. Erzina, kai pusryčiai prasideda tik aštuntą ryto: jei užsisakei ankstyvą ekskursiją, lieki nevalgęs arba gauni „sausą“ paketą su bandele ir limonadu. O kai kurie barai vakare užsidaro jau pusę vienuoliktos.

Porą praktinių gudrybių Zigmas turi. Kambario, perkant paketą per agentūrą, pasirinkti beveik neįmanoma, viskas priklauso nuo registratūros darbuotojo. „Aš kartais nusižiūriu, kokiame aukšte norėčiau gyventi, ir maloniai paprašau, įteikdamas nedidelę skanią dovanėlę iš Lietuvos. Kartais tai padeda.“ Arbatpinigiai irgi veikia: „Visada einu į kontaktą su kambarinėmis. Jei pamaloninsi keliais pinigėliais, tai ir figūrų iš rankšluosčių išlanksto, ir papildomo geriamojo vandens prineša.“

Ką valgyti ir gerti

Kiekvienas turistas būtinai paragauja turkiško kebabo, kurio yra daugiau nei tūkstantis receptų. Zigmas dar rekomenduoja meze, lahmadžuną, pidę, boreką, kioftę ir gozlemę, o iš saldumynų – baklavą, lokumą ir dondurmą (turkiškus ledus).

Tikrąjį Turkijos skonį Zigmas siūlo ieškoti turguose. Alanijoje ir aplinkiniuose miesteliuose jie vyksta kasdien, grafikus galima sužinoti vietinėse turizmo agentūrose. „Čia visus metus pardavinėjami ūkininkų ir kaimo „bobučių“ užauginti vaisiai, daržovės, pieno, mėsos produktai, prieskoniai. Viską reikia ragauti, jei patinka – pirkti, bet visuomet derėtis dėl kainos. Turkai labai bendraujantys ir stengiasi įtikti pirkėjui.“ Vis dėlto jis perspėja: su mums nežinomais vaisiais reikėtų būti atsargiems, „nes būna, kad tenka ir kelias dienas „gyventi“ tualete“.

Arbata Turkijoje – tikras kultas: ją geria visą dieną ir visur. Zigmo favoritė – arbata, užauginta šiaurinėje Turkijoje, Juodosios jūros Karadenizo regione. Dar jis perka kalnuose surinktą Ada arbatą (turkišką šalaviją), kurią turguose parduoda „bobutės“. Turkiška kava jam nepatinka dėl savotiško „smėlio“ skonio, nors daugelis ja džiaugiasi. O štai ajranas, gaivus jogurtinis gėrimas, – puikus atsigaivinimas grįžus iš paplūdimio.

Anyžių skonio rakis, geriamas su vandeniu, laikomas neoficialiu nacionaliniu gėrimu. „Manoma, kad jis ypač patinka moterims“, – šypsosi Zigmas. Be taurės vyno ar bokalo alaus Turkijoje neišsiversi: vietinis vynas nenusileidžia importiniam, tik yra pigesnis, labai populiarus „Efes Pilsen“ alus. Vandens iš čiaupo Zigmas niekada negeria, tik buteliuose. Kai kas net dantis valosi tik buteliuose pirktu vandeniu.

Apsipirkimas ir derėjimosi menas

„Derėtis Turkijoje yra ko ne privaloma“, – sako Zigmas ir pasakoja savo metodą. „Aš visada „mušu“ kainą per pusę. Pardavėjas nutaiso nustebusį veidą ir sako, kad tai neįmanoma. Tada sakau, kad kitoje parduotuvėje galiu nusipirkti žymiai pigiau, ir bandau išeiti, bet jis mane sustabdo. Tada prasideda tikras derėjimasis: jis kalkuliatoriuje rodo savo kainą, aš – savo, jis vėl nuleidžia, ir taip žaidžiama, kol pasiekiame mano sutiktą sumą. O jei nenusileidžia, apsisuku ir einu. Dažnai pardavėjas pasiveja ir sutinka su mano kaina.“

Ką verta pirkti? Turistai visada veža saldumynų, arbatos, kavos ir prieskonių. Aukštos kokybės turkiška tekstilė, didelis vaikiškų drabužių, kailinių, natūralios odos gaminių ir batų pasirinkimas. Alanijoje atsirado daug šiuolaikinių prekybos centrų, ypač populiarios „LC Waikiki“ parduotuvės su gerų kainų drabužiais visai šeimai. Pasaulinių prekės ženklų gaminiai už mažą kainą dažniausiai yra replikos, nors ir kokybiškos. Zigmo patarimas perkant sportinius batelius: pakelk vidpadžio kraštelį ir pažiūrėk, ar padas apsiūtas. Jei taip, verta pirkti.

Kosmetiką jis perka tik vaistinėse arba firminėse parduotuvėse, ne mažose krautuvėlėse. O turkiški kilimai, nors ir nuostabūs, yra dideli, jų lėktuvu neparsiveši.

Pinigai: grynieji ir lyros

Turistiniuose miestuose pinigų keityklų apstu, o jų kursai beveik nesiskiria. „Visus mokėjimus parduotuvėse, kavinėse ir paplūdimiuose geriau daryti turkiškomis lyromis. Tai aksioma, jei nori sutaupyti“, – sako Zigmas. Jis visada turi grynųjų, o kortele beveik nesinaudoja. Bankomatų nerekomenduoja: jie veikia nestabiliai, pasitaiko, kad kortelė užstringa, o tada prasideda daug problemų.

Transportas: autobusai be grafikų ir taksistas futbolo fanas

Tarpmiestiniai autobusai kursuoja normaliai, bet vietinis visuomeninis transportas, pasak Zigmo, „visiška katastrofa“. „Stotelėse nėra jokių grafikų ir jokios informacijos. Pamatęs atvažiuojantį autobusą, turi bėgti į gatvę ir ranka jį stabdyti. Tamsoje maršruto numerio nesimato, nes jis neapšviestas. Jei stotelėje nėra keleivių, vadinasi, autobusas ką tik nuvažiavo. Užtat kiekvienoje stotelėje įtaisytas taksi mygtukas: paspaudi, ir taksi atvažiuoja akimirksniu. Ši sistema padaryta taksistams užsidirbti.“

Su taksi susijusi ir viena įsimintiniausių Zigmo istorijų. „Kartą su draugu važiavome taksi į Antalijos centrą. Viskas buvo gerai, grojo turkiška muzika, kol paklausiau taksisto, už kurią futbolo komandą jis „serga“ – „Galatasaray“ ar „Fenerbahçe“. Ir prasidėjo! Pasirodo, jis vaikų futbolo komandos treneris, o taksi vairuoja tik laisvu laiku. Išsitraukė telefoną ir ėmė rodyti turnyrų nuotraukas, karštai jas aptardamas. Sakau jam, kad žiūrėtų į kelią, nes eismas buvo labai intensyvus, o jis dar labiau pasilenkęs prie manęs aiškino nuotraukas. Su draugu galvojome, kad pražilsime, kol nuvažiuosime. Didelė mūsų klaida buvo pakalbėti apie futbolą.“

Eismo kultūrą Zigmas vadina tragiška: automobilistai, mopedininkai ir motociklininkai lenktyniauja tarpusavyje, mopedininkai dažnai važiuoja be šalmų. „Alanijoje teko matyti ant vieno mopedo tris jaunas moteris, o viena iš jų važiuodama po pažastimi laikė mažametį vaiką. Buvo kraupus vaizdelis.“

Hamamas: pirtis, masažas ir netikėtumai

Hamamas Turkijoje – tautinio identiteto dalis, Osmanų laikus siekianti pirties tradicija ant šildomų marmurinių gultų. „Po hamamo kūnas tampa lengvas, o oda – šilko švelnumo“, – sako Zigmas. Daugelis Alanijos viešbučių turi savo hamamus ir SPA centrus. Jis pataria rinktis tuos, kurie siūlo platesnę programą: baseinus, inhaliacijas, druskų kambarius, sūkurines vonias.

Dėl masažų – atsargiai. Verta paprašyti parodyti masažuotojo sertifikatą. „Man buvo atsitikę, kad tą dieną prasidėjo ramadanas ir visi darbuotojai išskubėjo namo, o mes su kolega buvome paskutiniai klientai. Mus greituoju būdu „pravarė“ per procedūras, o masažuotoju dirbo su tuo nieko bendra neturintis žmogus. Po to masažo pusę metų negalėjau pasukti sprando į vieną pusę.“

Teko Zigmui lankytis ir vietiniame hamame, kur renkasi tik vietiniai gyventojai – „labai spalvingi, garsiai šūkaujantys individai“. Viskas praėjo gerai, bet laukė staigmena: „Gulint ant masažo gulto prasivėrė durys, įėjo aukštas didelis žmogus ir pradėjo daryti masažą. Pasirodo, tai buvo ukrainietė tinklinio sporto meistrė. Ji kiekvieną vasarą atvyksta čia užsidirbti pragyvenimui, nes jos vyras dirba statybose, o darbo namie trūksta. Darbo sąlygos sunkios, darbdavys moka mažai, bet tenka susitaikyti. Atsisveikindamas daviau jai dešimt eurų, ir ji liko labai patenkinta.“

Šeimoms ir senjorams

Su vaikais Turkijoje atostogauti, pasak Zigmo, labai patogu: daug žaidimų aikštelių, baseinų, vandens parkų, edukacijų, vaikiškų meniu restoranuose ir viešbučiuose, nuolaidų vaikams ekskursijose. Vyresnio amžiaus žmonės renkasi viešbučius arčiau jūros ir kai kurie juose praleidžia visą žiemą. Daugumoje viešbučių yra liftai, keltuvai ir nuovažos, tad patogu ir judėjimo negalią turintiems.

Patarimas pirmą kartą vykstančiam

Ką Zigmas patartų tiems, kurie į Turkiją vyksta pirmą kartą? „Nedvejoti, internete pasigilinti apie vietoves, į kurias planuoji vykti, ir būti optimistu.“

O kai paklausiau, ko jo nepaklausiau, bet reikėjo, Zigmas pats pateikė klausimą ir atsakymą: kokie trys miestai iš visų aplankytų jam gražiausi? „Pirmoje vietoje – Rio de Žaneiras Brazilijoje. Antrą vietą skirčiau Čikagai, o trečioje visgi būtų gimtieji Šiauliai. Bet tai tik mano asmeninė nuomonė.“

Mums, čikagiečiams, tokį įvertinimą malonu girdėti. O klausantis Zigmo apie Turkiją, apima noras susikrauti lagaminą. Galbūt kitą pavasarį ir Alanijos „Green Beach“ šokių aikštelėje kas nors užkalbins lietuviškai.