Teisiama buvusi Vokietijos transliuotojo vadovė

Berlyne lapkričio 10 dieną prasidėjo buvusios Vokietijos visuomeninio transliuotojo RBB vadovės Patricios Schlesinger teismas. Prokurorai jai pateikė 26 kaltinimus piktnaudžiavus patikėtu turtu, o bendrą žalą vertina daugiau kaip 1,7 mln. eurų. Byla – tik vienas iš kelių šiuo metu Europoje vykstančių ginčų dėl to, kas ir kaip prižiūri iš visuomenės pinigų išlaikomą žiniasklaidą.

Kas teisiama ir už ką

RBB (Rundfunk Berlin-Brandenburg) – Berlyno ir Brandenburgo žemių visuomeninis transliuotojas, vienas iš devynių regioninių kanalų, sudarančių Vokietijos ARD tinklą. 65 metų P. Schlesinger jam vadovavo nuo 2016-ųjų, o 2022 metais buvo ir viso ARD pirmininkė. Vokietijoje tokio transliuotojo vadovas vadinamas intendantu.

Skandalas kilo 2022 metų vasarą, kai Vokietijos žiniasklaida ėmė skelbti apie prabangų tarnybinį automobilį, brangų vadovybės aukšto remontą, transliuotojo sąskaita apmokėtas vakarienes vadovės namuose ir sustabdytą daugiamilijoninį naujo pastato projektą. Rugpjūčio pradžioje P. Schlesinger atsisakė ARD pirmininkės pareigų, po kelių dienų pasitraukė ir iš RBB, o transliuotojas ją atleido nedelsdamas, be išeitinės.

Berlyno generalinė prokuratūra tyrimą pradėjo tą patį rugpjūtį ir tęsė jį trejus metus. Kaltinamasis aktas – beveik 500 puslapių – teismui perduotas 2025 metų gruodį, o šį rugsėjį Berlyno žemės teismas jį priėmė nagrinėti. Kaltinimai apima laikotarpį nuo 2018 metų sausio iki 2022 metų liepos.

Kartu su buvusia vadove teisiami dar trys žmonės: buvęs RBB administracinės tarybos pirmininkas, 82 metų nekilnojamojo turto verslininkas Wolfas-Dieteris Wolfas (13 kaltinimų), buvęs administracijos direktorius Hagenas Brandstäteris (5 kaltinimai) ir buvusi teisės direktorė (6 kaltinimai).

Premijos, kurių niekas nepatvirtino

Bylos šerdis – ne vakarienės ir ne automobilis, o atlyginimų sistema. Prokurorų teigimu, nuo 2018 metų balandžio RBB vadovams pradėta mokėti kintamoji atlyginimo dalis – premijos už „pasiektus tikslus“ – negavus privalomo administracinės tarybos pritarimo. Iš viso taip išmokėta 933 505 eurai. Daugiausia, apie 224 tūkst. eurų, gavo pati P. Schlesinger, administracijos direktorius – apie 170 tūkst., teisės direktorė – apie 150 tūkst. eurų. Kaltinime teigiama, kad vadovė ir tarybos pirmininkas taip siekė susikurti papildomą pajamų šaltinį; pats W.-D. Wolfas iš šios sistemos asmeniškai nepasipelnė.

Prie to prokurorai prideda nepagrįstus priedus už pirmininkavimą ARD ir maždaug 800 tūkst. eurų vertės išankstinio išėjimo į pensiją bei atleidimo nuo darbo susitarimus. Smulkiausia, bet iškalbingiausia kaltinimo dalis – privačios išlaidos: daugiau kaip 5 tūkst. eurų už vakarienes vadovės bute, įformintas kaip reprezentacines, ir daugiau kaip 1 650 eurų kainavusi kelionė į Londoną su vyru. Sąskaitos už vyną, maistą, indus ir staltieses, anot kaltinimo, buvo apmokėtos iš transliuotojo kasos.

Kas į kaltinimą nepateko

Čia verta sustoti, nes viešojoje erdvėje ši istorija dažnai pasakojama kitaip. Daugiausia triukšmo 2022 metais sukėlę dalykai teismo salės nepasiekė.

Vadovybės aukšto remontas, kainavęs apie 1,4 mln. eurų, kaltinime neminimas. Nėra jame ir vadovės vyro, buvusio žurnalo „Der Spiegel“ žurnalisto Gerhardo Spörlio, konsultavimo sutarčių. Beje, jos buvo sudarytos ne su RBB, o su Berlyno žemei priklausančia parodų bendrove „Messe Berlin“, kurios stebėtojų tarybai tuo pat metu vadovavo tas pats W.-D. Wolfas. Bendrovės stebėtojų taryba vėliau pareiškė, kad viešųjų pirkimų teisė nepažeista, nors konkurso ir nebuvo. Tyrimas G. Spörlio atžvilgiu šį balandį nutrauktas jam sumokėjus kelių tūkstančių eurų piniginę įmoką – jis lieka neteistas.

Ir pats atlyginimo padidinimas – 2020 metais bazinė P. Schlesinger alga pakelta 16 procentų, iki 303 tūkst. eurų per metus – savaime nėra kaltinimo dalis.

Patricia Schlesiger

Gynyba: „Kur čia slaptumas?“

Kaltinamieji kaltę neigia. P. Schlesinger pirmąją teismo dieną nekalbėjo, už ją pasisakė advokatas Oliveris Sahanas. Pasak jo, vadovės užduotis buvo paversti RBB rimtu sostinės transliuotoju ir sulaužyti pasenusias struktūras, o atlyginimų reforma rengta kartu su konsultacijų bendrove ir atitiko transliuotojo interesus. Derėdamasi dėl savo atlygio, vadovė esą veikė kaip sutarties šalis, o ne kaip įstaigos turto saugotoja.

W.-D. Wolfo gynėjai tvirtina, kad kintamasis atlygis vadovams yra įprastas viešojo sektoriaus įmonėse, o 2018 metų sistema tarybai buvo pristatyta ir jos patvirtinta. „Kur čia slaptumas?“ – klausė advokatas, priekaištaudamas prokurorams, kad šie neapklausė pačių tarybos narių.

Teismas numatė 56 posėdžius iki 2027 metų birželio 29 dienos ir neatmeta, kad procesas užtruks ilgiau. Už piktnaudžiavimą patikėtu turtu Vokietijoje gresia bauda arba laisvės atėmimas, sunkesniais atvejais – nuo šešių mėnesių iki dešimties metų. Kol nėra įsiteisėjusio nuosprendžio, visi keturi laikomi nekaltais. Lygiagrečiai tęsiasi civilinis ginčas dėl P. Schlesinger pensijos: pernai liepą teismas pripažino jos teisę į maždaug 18 tūkst. eurų išmoką už vieną mėnesį, bet kartu įpareigojo grąžinti apie 24 tūkst. eurų už pažeidimus, susijusius su tarnybiniu automobiliu ir kelionėmis. Abi pusės sprendimą apskundė.

Ar baigsis bauda? Helmuto Kohlio precedentas

Vokietijos žurnalistų kuluaruose spėliojama, kad byla baigsis pinigine bausme, ir prisimenama garsiausia tokia istorija – buvusio kanclerio Helmuto Kohlio. Tik ją verta papasakoti tiksliai, nes per ketvirtį amžiaus ji apaugo legendomis.

1999 metų pabaigoje H. Kohlis prisipažino 1993–1998 metais priėmęs partijai nuo 1,5 iki 2 mln. Vokietijos markių aukų, kurios nebuvo įtrauktos į ataskaitas, ir atsisakė įvardyti aukotojus – esą davęs jiems garbės žodį. 2001 metais Bonos prokurorai tyrimą nutraukė, kai jis sutiko sumokėti 300 tūkst. markių. Įtarimai, kad su Rytų Vokietijos „Leuna“ naftos perdirbimo gamyklos ir „Minol“ degalinių tinklo pardavimu prancūzų koncernui „Elf Aquitaine“ buvo susiję kyšiai krikščionims demokratams, tirti ne vienus metus, bet taip ir liko neįrodyti.

Helmut Kohl

Kanclerio posto H. Kohlis dėl šio skandalo neprarado – rinkimus jis pralaimėjo dar 1998-aisiais, metais anksčiau. Skandalas jam kainavo kitką: partijos garbės pirmininko vardą ir reputaciją. O Angela Merkel, viešai paraginusi partiją atsiskirti nuo savo globėjo, 2000 metais tapo krikščionių demokratų pirmininke; kanclere ji išrinkta tik 2005-aisiais.

Pamoka iš šios istorijos vis dėlto ta pati: Vokietijos teisėje didelės bylos neretai baigiasi ne nuosprendžiu, o susitarimu ir pinigine įmoka. Ar taip bus ir šį kartą, paaiškės ne anksčiau kaip kitą vasarą.

Ne tik Vokietija: trys ginčai, trys keliai

P. Schlesinger byla paprasčiausia iš visų, nes joje kalbama apie pinigus. Kitose Europos šalyse ginčas sudėtingesnis – ten sprendžiama, kas visuomeninį transliuotoją valdo ir iš ko jis gyvena.

Čekija. Andrejaus Babišo vadovaujama vyriausybė siekia nuo 2027 metų panaikinti televizijos ir radijo abonentinį mokestį ir Čekijos televiziją bei radiją finansuoti tiesiai iš valstybės biudžeto. Televizijai numatyta 5,74 mlrd. kronų – maždaug milijardu mažiau nei šiemet, radijui – 2,065 mlrd. Įstatymo projektas parlamente jau įveikė pirmąjį svarstymą. Vyriausybė sako, kad taip elgiasi dauguma ES šalių, o gyventojams nebereikės mokėti atskiro mokesčio. Patys transliuotojai, Senatas ir opozicija atsako, kad kasmet nuo biudžeto priklausanti redakcija tampa priklausoma nuo tų, kurie tą biudžetą tvirtina.

Prancūzija. Čia visuomeninio transliuotojo vadovai aiškinosi ne Senate, kaip kartais rašoma, o Nacionalinio susirinkimo tyrimo komisijoje dėl visuomeninės žiniasklaidos neutralumo, veiklos ir finansavimo. „France Télévisions“ vadovė Delphine Ernotte joje apklausta du kartus. Komisijos ataskaita su maždaug 70 rekomendacijų – tarp jų kanalų uždarymas ir milijardo eurų taupymas – gegužę patvirtinta vos 12 balsų prieš 10. Pats komisijos pirmininkas viešai apgailestavo, kad darbas virto „politiniu tribunolu“, ir pabrėžė, jog jokios „mafijinės sistemos“ tyrimas neatskleidė.

Lenkija. 2023 metų gruodį naujoji Donaldo Tusko vyriausybė per vieną dieną atleido valstybinės televizijos TVP, radijo ir naujienų agentūros PAP vadovybes, o prezidentui vetavus finansavimą paskelbė šių bendrovių likvidavimą – tai leido paskirti likvidatorius ir toliau jas valdyti. Vyriausybė tai vadino būtinu žingsniu, nes ankstesnės valdžios metais TVP buvo tapusi atviru valdančiosios partijos ruporu. Kritikai, tarp jų ir dalis teismų, perėmimo būdą laiko neteisėtu. Lenkijos transliuotojų taryba skelbia, kad po dvejų metų visuomeninė žiniasklaida tebėra krizėje, o naujienų kanalas „TVP Info“ neteko beveik trijų ketvirtadalių žiūrovų.

Ką tai sako mums

Lietuvoje šis klausimas taip pat ne teorinis. Šių metų birželio 2 dieną Seimas, po kelis mėnesius trukusių ginčų ir protestų, priėmė LRT įstatymo pataisas: taryba plečiama iki 15 narių, kuriama penkių narių valdyba, keičiama generalinio direktoriaus atleidimo tvarka. Valdantieji tvirtina, kad taip stiprinama transliuotojo priežiūra; opozicija ir žurnalistų organizacijos – kad mažinama jo nepriklausomybė.

Keturių šalių patirtis rodo, kad abu nerimai pagrįsti. Berlyno byla primena, kas nutinka, kai priežiūra tik formali: taryba, turėjusi kontroliuoti vadovę, anot prokurorų, pati padėjo apeiti taisykles. Lenkijos ir iš dalies Čekijos istorijos rodo priešingą pavojų – kai priežiūra tampa valdžios įrankiu, o transliuotojo likimas keičiasi su kiekvienais rinkimais.

Laisvas žodis ir skaidri sąskaityba vienas kitam neprieštarauja. Visuomeninis transliuotojas, kuris reikalauja skaidrumo iš kitų, pats turi būti skaidresnis už visus – ir kuo mažiau tam reikia prokurorų, tuo geriau visiems.

Jūsų nuomonė

Kas, jūsų manymu, visuomeniniam transliuotojui pavojingiau – per silpna priežiūra ar per didelė politikų įtaka? Parašykite komentaruose.

Jei straipsnis buvo naudingas, pasidalykite juo ir sekite „Čikagainfo“ feisbuke.