Teismas išaiškino, kada Vokietijoje darbdavys privalo mokėti už keliones į darbą ir atgal

Ar laikas, praleistas keliaujant į darbą, turi būti laikomas apmokamu darbo laiku, Vokietijos darbo taisyklėse jau seniai yra savotiška pilkoji zona.

Daugeliui darbuotojų tai priklauso nuo to, kur jie dirba, kaip dažnai keliauja ir kiek jų darbdavys kontroliuoja dieną.Šis neaiškus klausimas neseniai išsisklaidė, kai Europos Teisingumo Teismas (ETT) nusprendė, kad kelionės laikas tam tikromis aplinkybėmis turi būti laikomas darbo laiku darbuotojams, neturintiems fiksuotos darbo vietos.

„Arbeitszeit“ ir „Arbeitsweg“

Norint suprasti, kada kelionė į darbą Vokietijoje turi būti apmokama, pirmiausia reikia suprasti skirtumą tarp „darbo laiko“ ir „važinėjimo į darbą ir atgal“ pagal šalies darbo teisę.

Pagal Vokietijos teisę „darbo laikas“ (Arbeitszeit) reiškia laiką, per kurį darbuotojas privalo savo darbo jėgą pateikti darbdaviui. Paprastai tariant, kai jūsų darbdavys tikisi, kad būsite pasiruošę atlikti darbo užduotis, tai yra darbo laikas.

Priešingai, „važinėjimas į darbą ir atgal“ (Arbeitsweg), arba įprasta kelionė tarp namų ir fiksuotos darbo vietos, paprastai laikoma privataus gyvenimo dalimi ir nėra apmokama.

Taigi darbuotojams, kurie reguliariai važinėja į tą patį biurą, parduotuvę ar gamyklą kiekvieną dieną, už kelionę į darbą nemokama, net jei ji ilga ar nepatogi.

Pastebima išimtis

Yra svarbi bendrųjų taisyklių išimtis tiems darbams, kurių negalima atlikti be kelionių . Pavyzdžiui, lauko pardavimų darbuotojams, techninės priežiūros technikams, statybininkams ar slaugytojams, kurie keliauja iš vieno kliento pas kitą.

Jei jūsų kelionė iš namų į pirmąją darbo vietą ir atgal iš paskutinės yra neatsiejama jūsų darbo dalis, ji gali būti laikoma darbo laiku.

Teisiniu požiūriu tokio pobūdžio kelionės yra darbo „ekonominio tikslo“ dalis, todėl gali būti laikomos apmokamu laiku.

Tai faktiškai patvirtino Europos Teisingumo Teismas (ETT) praėjusių metų pabaigoje nagrinėtoje byloje. Teismas nusprendė, kad kelionės laikas turi būti įskaitomas į darbo laiką tais atvejais, kai darbuotojai neturi fiksuotos darbo vietos ir yra siunčiami į skirtingas vietas.

Teismas pabrėžė, kad tai taikoma tais atvejais, kai darbuotojai laikosi nustatyto tvarkaraščio ir negali laisvai naudoti savo laiko keliaudami.

Byla kilo dėl ginčo Ispanijoje, kuriame dalyvavo aplinkosaugos darbuotojai, kurie kiekvieną rytą turėjo susitikti nustatytoje vietoje, o vakare kartu važiuoti įmonės automobiliais į įvairias vietas ir grįžti. Jų darbdavys teigė, kad turėtų būti apmokama tik kelionė pirmyn, o kelionė atgal laikoma privačiu laiku.

ETT atmetė šį teiginį, nusprendęs, kad nė viena kelionė nebuvo privati, nes darbuotojai privalėjo vykdyti darbdavio nurodymus ir neturėjo realios kontrolės, kaip jų laikas buvo naudojamas kelionės metu.

Ką tai reiškia darbuotojams Vokietijoje?

Nepaisant sprendimo, jūsų įprasta kelionė į fiksuotą darbovietę Vokietijoje vis tiek yra neapmokama, o nedidelis nukrypimas į darbą pakeliui automatiškai nepavers visos kelionės darbo laiku.

Panašiai ir darbinio el. pašto tikrinimas traukinyje savaime nepaverčia jūsų kelionės į darbą apmokamos. Vokietijos teismai ir toliau nubrėžia aiškią ribą: įskaičiuojama tik su darbu susijusi kelionės dalis.

Tačiau jei jūsų darbdavys nusprendžia, kada ir kur turite keliauti, suteikia transporto priemonę ir tikisi, kad būsite pasiekiami kelionės metu, pagal ES teisę tas kelionės laikas, labai tikėtina, bus įskaitomas kaip darbo laikas.

Jei kelionę kontroliuoja jūsų darbdavys ir jūs negalite laisvai naudoti jos laiko, neturėtų būti svarbu, pavyzdžiui, ar vairuojate patys, ar sėdite keleivio vietoje.

Laikas taip pat turi būti tinkamai užregistruotas, įtrauktas tikrinant, ar neviršijote savo dienos ar savaitės darbo laiko limitų, ir įskaitytas skaičiuojant jums teisiškai priklausančias pertraukas.

Be to, kai taikomi ES darbo laiko įstatymai, sutarčių sąlygos, pagal kurias toks darbdavio kontroliuojamas kelionės laikas neįtraukiamas į darbo valandas, yra negaliojančios. Taip yra todėl, kad ES teisė šioje srityje yra viršesnė už nacionalines sutarčių nuostatas.

Tačiau Vokietijos įstatymai vis dar leidžia tam tikrą lankstumą dėl kelionės laiko apmokėjimo – su sąlyga, kad laikomasi minimalaus darbo užmokesčio taisyklių ir susitarimai yra aiškiai ir skaidriai išdėstyti.