Milijardierius, kuris nenori būti matomas (I dalis)

Šią vasarą Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“ pirmą kartą viešai pristatė Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ mecenatą – Ivaną Glasenbergą, vieną turtingiausių pasaulio žaliavų prekeivių ir Vladimiro Putino Draugystės ordino kavalierių. Muziejus jo pavardės neskelbia, Šveicarijos fondo registre jos nėra. Pirmojoje publikacijos dalyje pasakojame, kas yra šis milijardierius, iš kokios aplinkos jis kilo ir kaip jo valdyta bendrovė dešimtmečius buvo susijusi su Kremliumi.

Kas yra Ivanas Glasenbergas

Ivanas Glasenbergas gimė 1957 m. Johanesburge, Pietų Afrikoje, žydų šeimoje. Jo tėvas Samuelis Glasenbergas, lagaminų gamintojas ir importuotojas, buvo gimęs Lietuvoje, motina Blanche Vilensky – pietų afrikietė. Šeima gyveno Illovo, Johanesburgo priemiestyje. Jaunystėje buvo sportininkas – Pietų Afrikos jaunimo sportinio ėjimo čempionas. Baigęs apskaitos studijas, 1984 m. pradėjo dirbti Šveicarijoje įsikūrusioje žaliavų prekybos bendrovėje „Marc Rich + Co“ – būsimojoje „Glencore“, kuriai vėliau beveik dvidešimt metų vadovavo. Jo laikais „Glencore“ tapo milžine: 2013 m. perėmė kasybos bendrovę „Xstrata“ ir sukūrė vieną didžiausių pasaulyje žaliavų prekybos ir kasybos grupių.

2021 m. Glasenbergas pasitraukė iš vadovo pareigų, tačiau liko didžiausiu individualiu „Glencore“ akcininku – jam priklauso apie dešimtadalis bendrovės. Jo turtas vertinamas daugiau nei dešimčia milijardų dolerių. Viešumo jis vengia: interviu duoda retai, o dviračių sporto komandoje „Pinarello-Q36.5“, kurią finansuoja, per kelerius metus nepasirodė nė viena jo citata.

Jo vadovavimo metais „Glencore“ įsivėlė į didžiausią savo istorijoje teisinę krizę. 2022 m. bendrovė JAV teismuose prisipažino kalta dėl daugiau nei dešimtmetį trukusio užsienio pareigūnų papirkinėjimo septyniose šalyse ir dėl naftos kainų manipuliavimo; JAV institucijos jai skyrė daugiau nei milijardo dolerių baudas, o Didžiosios Britanijos teismas – daugiau nei 280 mln. svarų. 2024 m. baudą skyrė ir Šveicarijos prokuratūra. Pats Glasenbergas jokiose bylose kaltinamas nebuvo, tačiau didžioji dalis nusikalstamos veikos vyko tuo metu, kai bendrovei vadovavo jis.

„Glencore“ ištakos: bėglys, kurio FBI ieškojo 17 metų

Norint suprasti Glasenbergo pasaulį, verta pažvelgti, iš kur atsirado pati „Glencore“. Bendrovę 1974 m. Šveicarijos Cugo mieste įkūrė naftos prekiautojai Marcas Richas ir Pincusas Greenas, pavadinę ją „Marc Rich + Co AG“. Būtent į ją dešimtmečiu vėliau atėjo dirbti jaunas Glasenbergas.

Marcas Richas gimė 1934 m. gruodžio 18 d. Antverpene kaip Marcelis Reichas, žydų šeimoje, kuri nuo nacių per Prancūziją pabėgo į Jungtines Valstijas. Karjerą jis pradėjo prekybos namuose „Philipp Brothers“ ir kartu su P. Greenu tapo vienu įtakingiausių pasaulio naftos prekiautojų. 7-ajame dešimtmetyje, dirbdamas Madride, jis rado būdų apeiti vadinamąsias „Septynias seseris“ – didžiąsias naftos bendroves, kontroliavusias pasaulio naftos tiekimą, ir yra laikomas momentinės (spot) naftos rinkos pradininku. Jo verslo esmė buvo pirkti ir parduoti naftą dar tanklaiviams plaukiant jūra, tarp skirtingų valstybių jurisdikcijų, ir prekiauti su tais, su kuriais kiti prekiauti vengė. Kritikai jį kaltino prekyba su revoliuciniu Iranu, Muamaro Kadafio Libija, apartheido laikų Pietų Afrika, Nicolae Ceaușescu Rumunija, Fidelio Castro Kuba ir Augusto Pinocheto Čile.

1983 m. Niujorko federalinė prokuratūra, kuriai vadovavo Rudolphas Giuliani, Richui ir P. Greenui pateikė kaltinimus – iš pradžių daugiau nei 50, vėliau – 65. Tarp jų buvo sukčiavimas, reketas pagal organizuotam nusikalstamumui skirtą RICO įstatymą, daugiau nei 48 mln. dolerių nesumokėtų mokesčių – tuo metu didžiausia mokesčių vengimo byla JAV istorijoje – ir prekyba su Iranu 1979–1981 m., kai Teherane buvo laikomi 52 amerikiečiai įkaitai, o JAV buvo paskelbusios Irano naftos embargą. Pagrindinis kaltinimas buvo susijęs su vadinamąja „ramunių grandinės“ (daisy chain) schema: kainomis reguliuojama JAV nafta popieriuje buvo perparduodama per įmonių grandinę, kol virsdavo brangia „laisvos rinkos“ nafta, o kainų skirtumas nusėsdavo užsienyje.

Richas spėjo išvykti į Šveicariją, kuri už mokestinius nusikaltimus neišduodavo, ir 17 metų buvo vienas ieškomiausių FBI bėglių. Kodėl JAV jo taip ir nepasiekė? Be Šveicarijos įstatymų, minima ir kita versija: biografui Danieliui Ammannui knygai „Naftos karalius“ (The King of Oil, 2009) duotuose interviu paprastai itin uždaras Richas pats pripažino padėjęs Izraelio žvalgybai „Mossad“, taip pat papirkinėjęs pareigūnus tokiose šalyse kaip Nigerija. Teisme tai niekada nebuvo nagrinėta. Žinoma, kad už Richo amnestiją prezidentą Billą Clintoną ragino buvęs „Mossad“ vadovas Šabtajus Šavitas, Izraelio politikai Ehudas Barakas ir Šimonas Peresas.

Marc Rich

Richą palaužė ne FBI, o jo paties verslas. Nesėkmingas bandymas perimti cinko rinkos kontrolę 10-ojo dešimtmečio pradžioje atnešė apie 172 mln. dolerių nuostolį. 1993–1994 m. bendrovės vadovai, vadovaujami Willy'io Strothotte's, išpirko jo akcijas ir pervadino bendrovę „Glencore“. Tarp naujųjų partnerių buvo ir Ivanas Glasenbergas, 2002 m. tapęs bendrovės vadovu. Asmeniškai Richui skaudžiausias smūgis buvo 1996 m.: JAV nuo leukemijos mirė jo 27 metų dukra Gabrielle, o jis negalėjo atvykti nei pas ją, nei į laidotuves, nes būtų buvęs iškart sulaikytas.

Iki pat 2001 m. Richui JAV grėsė net įkalinimas iki gyvos galvos. 2001 m. sausio 20 d., paskutinę savo kadencijos dieną, B. Clintonas jį amnestavo. Ironiška, kad lygiai prieš dvidešimt metų, 1981 m. sausio 20 d., buvo paleisti Irano įkaitai. Amnestija sukėlė skandalą, pramintą „Pardongate“: aiškintasi, ar ji nebuvo „nupirkta“ dosniomis Richo buvusios žmonos Denise Rich aukomis demokratams. Tyrimai nusikaltimo neįrodė. Pats B. Clintonas teigė, kad aukos įtakos neturėjo ir kad iš dalies atsižvelgė į Izraelio prašymą, tačiau vėliau sprendimo gailėjosi. „Tai neverta žalos, kurią patyrė mano reputacija“, – 2002 m. sakė jis žurnalui „Newsweek“. Marcas Richas mirė 2013 m. birželio 26 d. Liucernos ligoninėje po insulto, sulaukęs 78 metų, ir buvo palaidotas Einato kibuco kapinėse netoli Tel Avivo.

Jo mirties proga tuometinis „Glencore Xstrata“ vadovas Ivanas Glasenbergas sakė: „Jis buvo draugas ir vienas didžiųjų žaliavų prekybos pradininkų, įkūręs bendrovę, kuri tapo „Glencore“.“

Ši istorija svarbi ne vien kaip įdomus epizodas. Ji rodo aplinką, kurioje formavosi Glasenbergas: prekybą tarp jurisdikcijų, su sankcijų ir embargų šalimis bei verslą, kuriame politika, žvalgyba ir žaliavos dažnai susipina.

Ryšiai su Rusija ir Putino ordinas

„Glencore“ Rusijoje veikė dešimtmečius. Bendrovė turėjo ketvirtadalį naftos bendrovės „RussNeft“ akcijų, žemės ūkio valdų ir dalį aliuminio milžinės „Rusal“. Pats Glasenbergas sėdėjo „Rusal“ ir valstybinės naftos bendrovės „Rosneft“ valdybose.

Šie ryšiai užsimezgė seniai. 2000-ųjų pradžioje „Glencore“ finansavo Michailo Gucerijevo naftos bendrovės „RussNeft“ plėtrą mainais į naftos eksporto teises; ši partnerystė truko apie dvidešimt metų. 2007 m. kovą „Glencore“ sujungė savo aliuminio ir glinos turtą su „Rusal“ ir SUAL – taip gimė bendrovė UC „Rusal“, o Glasenbergas tapo jos valdybos nariu. Pasak Bloomberg, Olegas Deripaska buvo „Glencore“ partneris mažiausiai nuo 2007 m. 2012 m. gruodį „Rosneft“ susitarė su „Glencore“ ir „Vitol“ dėl penkerių metų sutarčių pirkti iki 67 mln. tonų naftos su išankstiniu apmokėjimu.

RussNeft

Didžiausias sandoris įvyko 2016 m. gruodį. „Glencore“ kartu su Kataro valstybiniu fondu už 10,2 mlrd. eurų įsigijo 19,5 proc. „Rosneft“ akcijų. Tai buvo didžiausia užsienio investicija į Rusiją nuo Krymo aneksijos, ir Kremlius ją pristatė kaip pergalę prieš Vakarų sankcijas. Sandorį Putinas asmeniškai paskelbė per valstybinę televiziją, o 2017 m. sausį jo dalyvius priėmė Kremliuje.

Sandorio finansavimas iki šiol vadinamas neskaidriu. Agentūra „Reuters“ nustatė, kad jame dalyvavo Kaimanų salose registruota bendrovė, kurios savininkų atsekti nepavyko, o didžiąją dalį pinigų – 5,2 mlrd. eurų paskolą – teikė banko „Intesa Sanpaolo“ suburtas bankų sindikatas. Buvęs Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojas Sergejus Aleksašenka skaičiavo, kad pačios „Glencore“ lėšų sandoryje buvo vos apie 300 mln. eurų. Mainais „Glencore“ gavo penkerių metų sutartį pirkti iš „Rosneft“ iki 220 tūkst. barelių naftos per dieną. Jau 2017 m. rugsėjį konsorciumas 14,16 proc. „Rosneft“ akcijų pardavė Kinijos bendrovei CEFC, o „Glencore“ liko apie pusė procento.

2017 m. sausio 25 d. susitikime Kremliuje, kuriame dalyvavo ir „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, Putinas investuotojams priminė, kad po sandorio bendrovės kapitalizacija išaugo 18 proc.: „Taigi jūs jau uždirbote.“ Glasenbergas atsakė: „Šis sandoris mums, „Glencore“, labai svarbus, su „Rosneft“ mus sieja ilgi santykiai.“

Tais pačiais 2016 m. „Glencore“, kaip nustatė tiriamosios žurnalistikos organizacija „SourceMaterial“, sudarė išankstinio apmokėjimo sandorius su dviem Rusijos naftos perdirbimo gamyklomis – maždaug 800 mln. dolerių vertės 2016 m. kainomis. Vienos jų, Novošachtinsko gamyklos, bendrasavininkis buvo Viktoras Medvedčiukas – prorusiškas Ukrainos politikas, kurio dukters krikštatėvis yra Putinas, nuo 2014 m. įtrauktas į JAV sankcijų sąrašą. „Glencore“ teigė, kad sandoriai sudaryti atviro rinkos proceso būdu; jokių teisės pažeidimų nenustatyta.

2017 m. balandį Putinas apdovanojo Glasenbergą Draugystės ordinu už „didelį indėlį stiprinant bendradarbiavimą su Rusija“. Tuo pačiu metu apdovanoti ir Kataro fondo bei sandorį finansavusio Italijos banko „Intesa Sanpaolo“ vadovai.

Vėliau ryšiai silpnėjo. 2018 m., JAV įvedus sankcijas „Rusal“ savininkui Olegui Deripaskai, Glasenbergas pasitraukė iš „Rusal“ valdybos, o 2019 m. – iš „Rosneft“ valdybos. Bloomberg tuomet rašė, kad per keturis mėnesius Glasenbergas neteko dviejų artimų sąjungininkų – Deripaskos ir Kongo verslininko Dano Gertlerio: abu pateko į JAV sankcijų sąrašus. JAV institucijos tikrino ir „Rosneft“ sandorį dėl galimų sankcijų pažeidimų, tačiau jo neblokavo. Po plataus masto Rusijos invazijos 2022 m. „Glencore“ paskelbė nebesudarinėsianti naujų sandorių dėl rusiškų žaliavų, tačiau pripažino, kad „realaus būdo pasitraukti“ iš likusių akcijų – apie 10,5 proc. Deripaskos įkurtos „EN+“ ir 0,57 proc. „Rosneft“ – nėra. Tai paskelbta 2022 m. kovo 30 d., praėjus dviem dienoms po to, kai Ukrainos prezidento patarėjas laišku paragino „Glencore“ nutraukti ryšius su Rusijos iškastinio kuro pramone. „RussNeft“ dalis, kurią „Glencore“ nusprendė parduoti dar 2021 m. pabaigoje, kai ES įvedė sankcijas Gucerijevui, galutinai parduota tik 2025 m. Viešų žinių, kad Glasenbergas būtų atsisakęs Putino ordino, nėra; asmeninio jo komentaro apie 2022 m. Rusijos invaziją į Ukrainą viešuose šaltiniuose taip pat neradome.

Kaip Glasenbergų šeimos šaknys susijusios su Šeduva, ką rodo dokumentai apie muziejaus valdymą ir kodėl kilo ginčas dėl jo autorystės, skaitykite antrojoje publikacijos dalyje.

2026 m. lapkričio 4 d. Čikagainfo išsiuntė muziejaus „Dingęs štetlas“ direktoriui Jonui Herakliui Dovydaičiui 19 klausimų apie muziejaus istoriją, valdymą ir finansavimą. Muziejus į klausimus atsakyti atsisakė.

R. S. / Čikagainfo