„Dingęs štetlas“: kas valdo muziejų ir kieno jis (II dalis)

Vidury Radviliškio rajono laukų, priešais kruopščiai sutvarkytas senąsias žydų kapines, stūkso pastatas, primenantis mažą miestelį. Tai Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ – per pirmuosius metus sulaukęs daugiau nei 100 tūkstančių lankytojų, įtrauktas į gražiausių pasaulio muziejų sąrašą ir antraisiais metais vis dar lankomas nemokamai. Pirmojoje dalyje pasakojome apie jo mecenatą milijardierių Ivaną Glasenbergą. Šioje – apie tai, kaip prasidėjo projektas, ką rodo dokumentai, kas iš tiesų valdo muziejų ir kodėl kilo ginčas dėl jo autorystės.

Šaknys Šeduvoje

Pasak NZZ, Glasenbergų protėviai gyveno Šeduvoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia, kaip ir daugiau nei dviejuose šimtuose Lietuvos štetlų, gyveno gausi žydų bendruomenė. 1941 m. rugpjūtį ji buvo sunaikinta: Liaudiškių miške nužudyti 664 Šeduvos žydai.

Pasak Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher Zeitung“, broliai Glasenbergai atvyko į protėvių miestelį, ir pirmasis projektas buvo žydų kapinių sutvarkymas. Vėliau fondas pastatė memorialą žudynių vietoje, atnaujino Šeduvos gimnaziją, o galiausiai – muziejų. Muziejaus pastatą suprojektavo suomis Raineris Mahlamäki, anksčiau sukūręs Lenkijos žydų istorijos muziejų POLIN Varšuvoje, o ekspoziciją – Niujorko studija „Ralph Appelbaum Associates“. Pasak muziejaus, projekte dalyvavo daugiau nei 30 įmonių iš aštuonių šalių. Šimtus asmeninių daiktų ekspozicijai atidavė Šeduvos žydų palikuonys iš Lietuvos, Izraelio, Pietų Afrikos ir JAV.

NZZ laikraštis

Pirmasis projekto rezultatas sulaukė ir europinio pripažinimo. 2017 m. Europos Sąjungos kultūros paveldo prizo / „Europa Nostra“ apdovanojimų, kuriuos rengia Europos Komisija ir organizacija „Europa Nostra“, žiuri restauruotas senąsias Šeduvos žydų kapines išskyrė specialiu paminėjimu. Paveldo išsaugojimo kategorijoje tokio įvertinimo tąsyk sulaukė trys projektai: be Šeduvos, dar turistinės infrastruktūros atnaujinimas Kuenkos provincijoje Ispanijoje ir Davito Agmašenebelio prospekto rekonstrukcija Tbilisyje. Iš viso žiuri specialiai paminėjo 13 projektų iš 11 šalių, dalyvaujančių programoje „Kūrybiška Europa“. Šiose kapinėse Šeduvos žydai buvo laidojami iki Antrojo pasaulinio karo. Jų teritorijoje rasta apie 1 300 antkapių ar jų dalių; restauravus antkapius iš maždaug 800 kapų, identifikuota apie 400 palaidojimų – seniausias datuojamas 1812 m., vėliausias – 1936 m.

Tuomet projektą viešai pristatė Sergejus Kanovičius, 15min.lt vadintas projekto „Dingęs štetlas“ vadovu ir Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėju. „Svarbu tai, kad žydų kapinės vertinimo komisijos laikomos europinės kultūros vertybe. Lietuvoje tebėra apie pusantro šimto neprižiūrėtų, užmarštin grimztančių žydų kapinių“, – sakė jis. Tame pačiame straipsnyje minėta ir tai, kad fondas, kurio nariai „viešumo nesiekia“, Šeduvai padovanojo naują greitosios medicinos pagalbos automobilį ir įrangos ambulatorijai – iš viso beveik už 150 tūkst. eurų. Jau tada mecenatas liko šešėlyje.

„Buvau visuose pasaulio Holokausto muziejuose, bet šis turėjo tapti geriausiu iš visų.“ – Ivanas Glasenbergas, NZZ

Kodėl jo vardo nėra nei muziejuje, nei jo svetainėje? „Čia svarbus reikalas, o ne aš“, – aiškino Glasenbergas. Įdomu, kad šis kuklumas baigėsi būtent NZZ reportažu: milijardierius kartu su žurnalistais privačiu lėktuvu atskrido į Šiaulius. Apie tai, kodėl šis skrydis per NATO karinį aerodromą sukėlė klausimų, rašėme anksčiau.

Nuo mecenato iki dalininko

Būtent čia daugiausia painiavos, todėl verta pažvelgti į dokumentais patvirtintus faktus.

Projektas prasidėjo kaip viešoji įstaiga „Šeduvos žydų memorialinis fondas“, kurios steigėjas buvo rašytojas Sergejus Kanovičius. 2018 m., kai buvo įkasta muziejaus kapsulė, regioninė spauda Kanovičių vadino ir fondo steigėju, ir „muziejaus mecenatu“, o apie tikrąjį finansuotoją rašė tik tiek, kad tai „su Šeduvos miestu siejamas mecenatas“.

Tačiau jau 2017 m. įvyko esminis pokytis: Šveicarijoje registruotas „YouthAid Foundation“ už simbolinę sumą iš Kanovičiaus perėmė viešosios įstaigos dalininko teises. Viešai skelbtuose duomenyse nurodomas 1 euras; pats Kanovičius Čikagainfo sakė prisimenantis, kad jo dalį „pirko“ maždaug už 2,60 euro, bet pridūrė, kad tai nesvarbu. Nuo tada fondas yra pagrindinis organizacijos dalininkas ir mecenatas. Pats muziejus šiandien teigia, kad „YouthAid Foundation“ nuo pat pradžių jį statė, finansavo ir prižiūrėjo per atskirą Lietuvoje įsteigtą ne pelno organizaciją.

Ką rodo dokumentai, o ko – ne

Čia būtina aiški riba tarp to, kas patvirtinta dokumentais, ir to, kas žinoma tik iš žodžių. Šveicarijos prekybos registre „YouthAid Foundation“ įregistruotas 2011 m. gruodį Ciuriche. Jo tikslas – remti socialiai remtiną jaunimą, ypač besivystančiose šalyse, taip pat kultūrą, mokslą ir švietimą. Fondo tarybą sudaro Ciuricho teisininkai ir finansininkai Kurtas Hogas (pirmininkas), dr. Thomas Sprecheris ir dr. Peteris A. Pestalozzi, auditorius – „PricewaterhouseCoopers“. Glasenbergo pavardės registre nėra.

Jos nėra nei muziejaus svetainėje, nei direktoriaus interviu. Tačiau tai nereiškia, kad ryšys remiasi vien jo paties žodžiais. Šveicarijos registras nenurodo fondo steigėjų ir aukotojų, tik tarybos narius, o turtingi mecenatai dažnai aukoja per tokius fondus, tarybose nesėdėdami.

Svarbiausias ankstyvas liudijimas – Lietuvos žydų bendruomenės pranešimas apie paminklo Šeduvos žydams atidengimą 2015 m. spalį. Jame Ivanas Glasenbergas tiesiai įvardytas kaip pagrindinis Šeduvos žydų memorialinio fondo finansinis rėmėjas, o jo brolis Edvinas Glasenbergas – kaip brolis ir atstovas, kuriam Radviliškio rajono vadovybė įteikė padėkos raštą. Taigi Glasenbergų šeimos vaidmuo projekto pradžioje buvo viešai pripažintas dar prieš dešimtmetį – likus dvejiems metams iki to, kai „YouthAid Foundation“ perėmė įstaigos dalininko teises.

Ko dokumentai neparodo – tai tiesioginės jungties tarp Glasenbergo ir „YouthAid Foundation“. Kad vėlesni muziejaus pinigai ėjo per šį fondą būtent iš jo, žinoma iš NZZ reportažo, kuriame jis pats kalba apie muziejų kaip apie savo projektą. Nei fondas, nei muziejus šios versijos viešai nėra nei patvirtinę, nei paneigę.

Taigi posakis, kad mecenatas „tapo vos ne savininku“, nėra apkalbos, bet ir ne visai tikslus. Viešoji įstaiga savininko įprasta prasme neturi – ji turi dalininkus, kurie negali pasiimti pelno. Fondas yra pagrindinis dalininkas ir faktiškai kontroliuoja muziejų, o tai suprantama, kai visas lėšas skiria jis. Svarbu ir tai, kad perėmimas įvyko dar 2017 m., likus aštuoneriems metams iki atidarymo, o ne neseniai.

Tačiau pats Kanovičius į šią datą prašo žiūrėti ir iš kitos pusės. „Ne jie sugalvojo muziejų“, – Čikagainfo sakė jis. Pasak jo, iki 2017 m. jis buvo viešosios įstaigos steigėjas, vienintelis dalininkas ir vadovas, o pavadinimą „Dingęs štetlas“ ne tik pasiūlė, bet ir ilgą laiką vartojo dar iki perėmimo. „Jie perėmė mano sugalvotą koncepciją, pavadinimą ir komandą, kurią subūriau“, – teigia Kanovičius. Jo vertinimu, fondas perėmė jo inicijuotą sumanymą ir, išskyrus parką, nieko naujo jam nepridėjo. Pasak Kanovičiaus, architektas buvo pasamdytas dar 2016 m., 2017 m. muziejaus koncepcija jau buvo parengta, o vėliau keitėsi tik detalės. Kuratorių komanda, jo teigimu, dirbo visu pajėgumu, buvo pasamdyti tarptautiniai ekspertai, o pirmąjį naują žmogų į komandą muziejus priėmė tik 2025 m., jam pačiam pasitraukus. „Todėl kyla klausimas: kodėl neaišku, kas sugalvojo, jei dalininkas buvo vienas – Sergejus Kanovičius?“ – klausia jis. Dar šių metų gegužę, prieš viešai įsiplieskiant ginčui, Kanovičius savo „Facebook“ paskyroje paskelbė pirmąjį būsimo muziejaus architektūrinės koncepcijos eskizą, kurį Raineris Mahlamäki 2016 m. viename Vilniaus restorane nupiešė ant staltiesėlės, nes po ranka nebuvo popieriaus, ir padovanojo jam su savo autografu kaip „pirmajam muziejaus steigėjui“. „Mes negalvojom prieš dešimtmetį apie jokius prizus. Tiesiog dirbome ir labai norėjome viską padaryti gerai“, – rašė jis, žadėdamas staltiesėlę kada nors padovanoti muziejui. Šią chronologiją patvirtina ir LRT: istorikai ir ekspozicijos kūrėjai apie muziejų pradėjo kalbėtis 2014 m., o projektavimo darbai prasidėjo 2016 m. Jo žodžius iš dalies patvirtina ir to meto spauda: dar 2017 m. pavasarį 15min.lt projektą vadino „Dingusiu štetlu“, o Kanovičių – jo vadovu ir fondo steigėju. Taigi 2017 m. fondas perėmė ne tuščią sumanymą, o jau veikiantį projektą su vardu ir komanda.

Ginčas dėl pradžios: kur abi versijos sutampa

2025 m. sausį, likus keliems mėnesiams iki atidarymo, iš muziejaus pasitraukė Kanovičius, o netrukus – ir vyriausioji kuratorė Milda Jakulytė-Vasil. Kanovičius savo išėjimą aiškino „nesutaikomais ir esminiais požiūrio į muziejaus viziją skirtumais“. 2026 m. vasarą muziejaus vadovybė Šeduvos seniūnijai nurodė, kad Kanovičius buvo ne idėjos iniciatorius, o samdomas konsultantas, ir seniūnija atsisakė suteikti jam garbės piliečio vardą. Kanovičius tai pavadino melu ir reputacijos menkinimu. Apie šį ginčą išsamiai rašėme anksčiau.

Tačiau atidžiau pažvelgus, abi versijos sutampa daugiau, nei atrodo. Muziejaus direktorius Jonas Heraklis Dovydaitis teigia, kad viskas prasidėjo nuo Šeduvos žydų palikuonio, kuris kreipėsi į fondą, norėdamas įprasminti protėvių atminimą. Ir Kanovičiaus versijoje pradžia ta pati: į jį kreipėsi turtingo palikuonio atstovas, prašydamas sutvarkyti kapines ir pastatyti paminklus žudynių vietose. Taigi kad memorialo projektas prasidėjo nuo palikuonio, sutinka abi pusės.

Spalio 14 d. portale 15min.lt paskelbtame interviu, kuris pažymėtas kaip pranešimas žiniasklaidai, direktorius šią pradžią papasakojo dar konkrečiau: palikuonis atvyko aplankyti protėvių kapų, rado juos apleistus, ir tik sutvarkius kapines kilo mintis šalia pastatyti muziejų. Muziejų, pasak jo, inicijavo ir įkūrė „YouthAid Foundation“. Glasenbergo pavardė interviu neminima.

Ginčas vyksta dėl kito klausimo – kas pasiūlė muziejų. Kanovičius sako, kad 2015 m., baigiant tvarkyti kapines, būtent jis pažvelgė į tuščią lauką anapus kelio ir įsivaizdavo ten muziejų. Tą patį rašo Lietuvos ir tarptautiniai šaltiniai, o Kultūros ministerija, 2026 m. kovą skelbdama, kad Kanovičius laimėjo konkursą vadovauti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui, oficialiai nurodė, kad 2013–2025 m. jis buvo „Dingusio štetlo“ sumanytojas, steigėjas ir vykdomasis direktorius, sukūręs muziejaus bei ekspozicijos koncepciją. Muziejus šiandien teigia, kad sprendimas steigti muziejų gimė „vystantis projektui“, ir vieno autoriaus neįvardija.

Šveicarijos „Neue Zürcher Zeitung“ liepos 11 d. išspausdintame Judith Leister reportaže Kanovičiaus versija pateikiama be išlygų. 2015 m. jo vadovaujama organizacija „Maceva“ sutvarkė Šeduvos žydų kapines, ir jis ėmė nerimauti, kad atokios kapinės liks „mirusia“, visų apleista vieta. Taip gimė svajonė apie muziejų, kuris būtų tarsi kapinių „sargas“ ir kartu pasakotų miestelio istoriją. NZZ Kanovičių vadina vizionieriumi ir muziejaus įkūrėju, kurio vaidmuo per dešimtmetį trukusį projektą buvo lemiamas.

Direktoriaus versija 15min.lt kitokia. Pasak jo, Kanovičius rinko medžiagą, bendravo su išgyvenusiais Šeduvos žydais ir jų palikuonimis, užrašinėjo jų liudijimus, tačiau muziejaus autorystė yra bendra ir daugiasluoksnė. Bendradarbiavimas nutrūkęs dėl pasikeitusių projekto poreikių ir skirtingo požiūrio į tolesnį darbo modelį.

Ne vien dėl autorystės

NZZ reportažas atskleidžia ir tai, kas Lietuvos spaudoje beveik nenuskambėjo: išsiskyrimo priežastis buvo ne tik tai, kieno vardas bus atsimintas, bet ir tai, ką muziejus pasakoja. Kanovičius atkreipė dėmesį, kad ekspozicija buvo pakeista paskutinę akimirką, nors jis tam prieštaravo. Kaip rašo NZZ, Izraelio dienraščiui „Haaretz“ 2026 m. vasarį jis sakė, kad muziejuje sumenkinamas Lietuvos aktyvistų fronto ir jo paskelbtos Laikinosios vyriausybės antisemitizmas, o lietuvių kolaboravimas su naciais apskritai švelninamas.

Pačios ekspozicijos to nepaneigsi vienareikšmiškai. Ta pati NZZ pažymi, kad joje atmetamas mitas apie žydus kaip komunizmo rėmėjus ir aiškiai sakoma, kad Šeduvos žydus šaudė vokiečiai kartu su vietos kolaborantais. Tačiau ginčas dėl to, kiek aiškiai Lietuva kalba apie savo dalyvavimą Holokauste, – vienas jautriausių šalies istorinės atminties klausimų, ir Kanovičius jame turi aiškią poziciją. „Kiekvienas nusikaltimas turi aukas ir vykdytojus, – sakė jis NZZ. – Negalime gyventi pasaulyje, kuriame yra tik aukos, bet nėra vykdytojų.“

Šiandien Kanovičius apie „Dingusį štetlą“ viešai kalbėti nebenori ir muziejui linki „visa ko geriausio“. 2026 m. balandį jis paskirtas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriumi. Direktorius Dovydaitis savo ruožtu atsiriboja nuo asmeninių kaltinimų ir sako, kad muziejuje svarbiausi yra Šeduvos žydų vardai.

Ekspozicija ir apdovanojimai

Muziejaus ekspoziciją sukūrė Niujorko studija „Ralph Appelbaum Associates“. Pasak pačių kūrėjų, vienu svarbiausių jų įkvėpimo šaltinių tapo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus – Sergejaus Kanovičiaus tėvo – romanas „Štetlo meilės giesmė“ (Shtetl Love Song), kurio „poetišką, gedulingą raudą“ jie mini muziejaus svetainėje. Ekspozicija pasakoja apie Šeduvą tarpukariu, nuo 1918 iki 1940 m.: pirmiausia apie gyvą kasdienį bendruomenės gyvenimą ir tik po to apie jos sunaikinimą.

Vienas įspūdingiausių akcentų – vadinamoji „Vaiduoklių arka“ (Ghost Ark), permąstyta Toros arka. Ją sudaro devyni lazeriu graviruoto stiklo sluoksniai, apšviesti iš kraštų, todėl kinta šviesa ir arka tarsi lėtai „kvėpuoja“. Ją įkvėpė Valkininkų Didžioji sinagoga. Medinėje sienoje įmontuota beveik 600 rankomis pūsto spalvoto stiklo elementų, kuriuose išgraviruota beveik 300 dingusių Lietuvos štetlų pavadinimų. Tikslūs skaičiai šaltiniuose skiriasi: kūrėjai nurodo 588 elementus ir 294 štetlus, o oficialus Lietuvos portalas lithuania.lt – 594 elementus ir 297 štetlus. Paskutinė ekspozicijos erdvė, vadinamasis „Vilties kanjonas“, atsiveria į restauruotas žydų kapines.

Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui po atidarymo, muziejus pelnė tarptautinį „iF Design Award“ apdovanojimą interjero architektūros disciplinoje, meno ir kultūros parodų bei instaliacijų kategorijoje. 2026 m. gegužės 4 d. tarptautinis architektūros ir dizaino prizas „Prix Versailles“ „Dingusį štetlą“ paskelbė vienu iš septynių gražiausių pasaulio muziejų. Šalia jo sąraše – muziejai Abu Dabyje, Šendžene, Guangdžou, Tokijuje, Arlingtone (JAV) ir Taškente; „Dingęs štetlas“ – vienintelis Europos muziejus tarp jų. Galutiniai pasauliniai titulai turi būti paskelbti iki metų pabaigos.

Su muziejumi bendradarbiaudama amerikiečių dokumentininkė Roberta Grossman sukūrė ir trumpametražį dokumentinį filmą „Užgesę gyvenimai“ (Extinguished Lives, 2025). Šešiolikos minučių filmas pasakoja apie jaunavedę Fridą, kuri ieškodama saugumo grįžta į gimtąją Šeduvą, tačiau ten susiduria su smurtu iš kaimynų pusės. Filmas rodytas įvairiuose žydų kino festivaliuose ir Talino „PÖFF Shorts“ festivalyje.

Antrieji metai

Muziejus nemokamą lankymą pratęsė ir antriesiems metams, tačiau būtina išankstinė registracija: erdvės nedidelės, todėl lankytojų skaičius ribojamas, ir pavieniams lankytojams vietos kartais pritrūksta. Apie dešimtadalis lankytojų atvyksta iš užsienio. Kaip teigia direktorius, muziejaus iniciatoriai įsigijo apleistą Chaimo Frenkelio sinagogą Šiauliuose: ją planuojama atkurti ir perduoti vietos žydams kaip maldos namus, o muziejaus dalimi ji nebus.

Kur tiesa

Dokumentais patvirtinta: pinigai – „YouthAid Foundation“; fondas nuo 2017 m. yra pagrindinis įstaigos dalininkas; memorialo projektas prasidėjo nuo palikuonio kreipimosi; Kanovičius beveik dvylika metų vadovavo projektui ir kūrė jo koncepciją, o tai pripažįsta ir valstybė. Kad Glasenbergas buvo pagrindinis memorialinio fondo rėmėjas, 2015 m. viešai skelbė Lietuvos žydų bendruomenė; kad ir „YouthAid Foundation“ pinigai yra jo, žinoma iš jo paties žodžių NZZ. Neatsakytas lieka kitas klausimas: ar galutinė ekspozicija pakeista dėl dizaino ir darbo modelio, kaip teigia muziejus, ar dėl to, kaip pasakojama apie vietos kolaborantus, kaip teigia Kanovičius.

Be Šeduvos palikuonio ir jo milijonų muziejus nebūtų iškilęs. Be žmogaus, kuris daugiau nei dešimtmetį jį kūrė Lietuvoje, jis nebūtų toks, koks yra. Mecenatystė ir autorystė – ne tas pats, ir čia jų nereikia supriešinti: abu vaidmenys tikri.

„Paskutinis dalykas, kurį lankytojas turėtų pamatyti prieš išeidamas iš muziejaus, – senieji kapinių akmenys. Ten kadaise buvo žmonės, kurie tuokėsi, meldėsi, ginčijosi. Tai viskas, kas iš jų liko. Mes praradome pasaulį.“ – Sergejus Kanovičius, NZZ

Paradoksalu, bet muziejus, kurio tikslas – sugrąžinti į atmintį pamirštų žmonių vardus, pats tapo ginču dėl to, kieno vardas turi būti atsimintas. Mecenatas savo vardo neafišuoja, sumanytojo vardą bandoma sumažinti. O lankytojams, kurių jau daugiau nei šimtas tūkstančių ir kurie įeina nemokamai, Šeduvos štetlas lieka tuo, kuo turėjo būti: vieta, kur prisimenama ne tik tai, kaip šie žmonės mirė, bet ir kaip jie gyveno.

2026 m. lapkričio 4 d. Čikagainfo išsiuntė muziejaus „Dingęs štetlas“ direktoriui Jonui Herakliui Dovydaičiui 19 klausimų apie muziejaus istoriją, valdymą ir finansavimą. Muziejus į klausimus atsakyti atsisakė.

R. S. / Čikagainfo