Mokytojystėje yra kažkas pavojingai magiška

Rašytoja su svetimu pasu

Kai kas nors pasako „Ilona Ežerinytė — rašytoja“, ar tu jau atsiliepi iš karto, ar viduje vis dar kažkas šiek tiek stabteli?

Kažkada sakydavau, kad pavadinta rašytoja sutrinku lyg žmogus, keliaujantis su svetimu pasu. Dabar baigiu priprasti, kad taip mane pristato kokiame renginyje, esu Lietuvos rašytojų sąjungos narė, tad kaip ir rašytoja — oficialiai. Bet abejoju, ar atsisukčiau, gatvėje kažkam riktelėjus „Rašytoja!“ Gerai, kad nelabai kas gatvėse šitaip klykauja…

Praėjo dešimt metų nuo pirmos knygos. Kas per tuos dešimt metų tavyje pasikeitė labiausiai — ne karjeroje, o tavyje?

Kas pasikeitė per dešimt metų? Na, tapau šviesiaplauke ir priaugau svorio. O jei rimtai, manau, kad dabar aš labiau aš, nei buvau tada. Pradėjusi rašyti tarsi legalizavau tą savo dalį, kurią iki tol buvau linkusi slėpti. Pasidarė lengviau kvėpuoti.

Kaip atrodo tavo įprasta diena dabar? Nuo ko ji prasideda?

Kad mano gyvenime nelabai yra įprastų dienų… Daug keliauju, miegu viešbučiuose, todėl diena dažnai prasideda nerimastingai — nuo minties, kur aš, kokiame mieste… Šį rugsėjį vėl pradėjau dirbti mokykloje — dvi dienas per savaitę. Viena iš priežasčių buvo ta, kad noriu turėti rutiną: tuo pačiu metu gulti, tuo pačiu metu keltis, žinoti, kur privalau būti ir ką daryti. O tomis kitomis dienomis elgtis atvirkščiai — ilgai ilgai pusryčiauti, žiūrėti pro langą į medžius ir neturėti jokių planų.

Šiauliai, kursas ir vienas „vau!“

Studijų metais rašei? Ar bent vienas iš mūsų kurso galėjo tada nuspėti, kad tu išeisi į literatūrą?

Visada rašiau. Bet ne grožinius kūrinius ar ką nors, ką būčiau norėjusi išleisti, viešinti. Anaiptol — rašymas man buvo būdas išgyventi, susigaudyti savo jausmuose ir mintyse. Kartais tuos lapus sunaikindavau, kartais ne. Iš parduodamo tėvų buto prieš kelerius metus parsivežiau visą maišą savo jaunystės rašliavos. Sudėjus išeitų ne vienas romanas. Kai ką paskaitinėju — yra visai neblogų vietų, bet daugiausia kliedesiai apie meilę ir gyvenimo beprasmybę. (Juokiasi.) Ar kas galėjo nuspėti, kad rašau? Niekas nė nespėliojo. Ir kam? Mes buvome smagus kursas, bet ne tiek artimi, kad išsiduotume, kokie esame iš tiesų.

Ką mums iš tikrųjų davė ta lietuvių filologija Šiauliuose — ne diplomą, o ką nors, kas laikosi iki šiol?

Ooo, man studijos davė labai daug. Žinoma, žinių irgi, bet labiausiai turbūt suvokimą, kiek galios turi literatūra. Pagalvok, mes studijavome sovietmečiu, baisi nykuma aplink, o skaitai kokį Oskarą Milašių — ir viskas, tu išgelbėtas, tu laisvas.

Kas iš dėstytojų paliko didžiausią pėdsaką? Ar jį dabar atpažįsti savo tekstuose — ar savo mokytojavime?

Mes turėjome puikių dėstytojų, iš kiekvieno jų ką nors nešuosi, bet jeigu reikia įvardyti vieną, sakyčiau, tai būtų užsienio literatūros dėstytojas Gintaras Lazdynas. Pradžioje sėdėdavau jo paskaitose ir ničnieko nesuprasdavau. Rimtai — nei žodžių, kuriais jis kalba, nei ką nori pasakyti… Klausydavausi įsitempusi, bet vis tiek — išeinu iš paskaitos, galvoje miglų migla. Lyg ir suvoki, kad kalbėta protingai, bet, rupūže, apie ką? O vieną dieną bam — ir viskas nušvito. Turbūt mokytojaudama aš irgi siekiau, kad kas nors patirtų tokį „vau!“, literatūros stebuklą.

Mes baigėme institutą laiku, kurį šiandieniniai paaugliai žino tik iš vadovėlio. Ar aštuoniasdešimtųjų aštuoniolikmetis ir šiandieninis kalbasi ta pačia kalba? Kas nepasikeitė nė per nago juodymą?

Man regis, ta kalba, kuri skamba gatvėse, klubuose ir mokyklose, tikrai kitokia, bet vidiniai monologai tokie pat ir devinto dešimtmečio, ir šių dienų paauglyno. Istorinės laikmečio aplinkybės, be abejo, žmogų veikia, bet pagrindiniai klausimai — kas aš? koks aš? ir kam aš? — lieka tie patys.

Kai pasirodė pirma knyga — kas iš senų pažįstamų nustebo labiausiai? O kas pasakė „aš žinojau“?

Man atrodo, mes pernelyg daug tikimės iš kitų žmonių — kad jie kaip nors reaguos į mūsų gyvenimo pokyčius, domėsis mūsų pasiekimais ar nesėkmėmis. Nemanau, kad tai, jog pradėjau rašyti knygas, kaip nors sujaudino mano senus pažįstamus. Jei kas pasidžiaugė, ačiū.

Mokykla: meilė, kurioje nepavyko ištverti

Trisdešimt metų mokykloje ir tik paskui knyga. Ar kada nors gailėjaisi tų trisdešimties — ar be jų tų knygų tiesiog nebūtų buvę?

Ar kas, be dvasininkų, dar vartoja žodį „pašaukimas“? Ilgai maniau, kad mano pašaukimas — būti mokytoja. Domėtis ir dalintis tuo, ką manau esant vertinga. Suprasti pačiai ir gebėti paaiškinti kitam, atverti ir parodyti. Man žiauriai patiko mokyti, bet visada sunkiai „įsipiešdavau“ į švietimo sistemą, visą laiką norėjosi maištauti, negaliu (ir dabar) aklai priimti kokio nors „stebuklingo“ metodo, ginčijuosi, kai man aiškina, kad pamoka privalo būti tokia ir tokia. Turbūt visą laiką jaučiausi kažkokia… „neteisinga“ mokytoja. Galų gale tai privedė prie krizės, mokyklą mečiau. Blioviau. Žinai, čia kaip komplikuotuose romantiniuose santykiuose, kai abu myli, bet negeba būti kartu. Rašymas vėl mane išgelbėjo. Supratau, kad galiu pasakoti jauniems žmonėms apie svarbius dalykus, tik jau kitu būdu. Bet jei klausi, ar be mokytojystės būtų radusis rašytojystė, nežinau. Ar būčiau pradėjusi rašyti anksčiau, jei apskritai nebūčiau nuėjusi dirbti į mokyklą ir atidavusi visos energijos darbui? Gal mano knygos jau būtų skirtos ne tik vaikams ir paaugliams? Kas žino.

Ką mokykla tau parodė apie tai, kas iš tikrųjų nutinka skaitymui tarp dvylikos ir šešiolikos?

O tu manai, iki dvylikos ir po šešiolikos jie skaito? (Šypsosi.) Anksčiau kaltindavau programą, nes Lietuvos paauglys ilgus metus buvo priverstas skaityti apie arklus ir noragus ir taip atseit ugdytis meilę gimtai žemei. Sakydavau, kad programą apversčiau aukštyn kojomis ir lietuvių literatūros klasikus sukelčiau į dvyliktą klasę, kai žmogus jau turi skaitymo patirties ir gali įvertinti tokius kūrinius, o paaugliams duočiau skaityti tekstus, kuriuose jie gali atpažinti save. Lietuvoje prieš kelerius metus Bendrojo ugdymo lietuvių kalbos programos buvo atnaujintos, šiuolaikiniai kūriniai jaunimui rado vietos vadovėliuose, tad yra vilties, kad skaitymas nebeatrodys toks nuobodus, sunkus ir beprasmis darbas, mažai ką bendra turintis su pačiu skaitančiuoju. Pamėgti skaityti galima tik vienu būdu — skaitant knygą, kuri labai įtraukia. Kaip rasti knygą, kuri labai įtrauktų? Skaitymo būdu. Užburtas ratas, tiesa? Dabar daug skaitymo skatinimo projektų, nežinau, ar jie duoda ženklios naudos. Aš bandau daryti, ką galiu, — rašyti taip, kad knygą būtų lengva skaityti tam, kuriam tarp dvylikos ir šešiolikos.

Klasė — neįtikėtina medžiagos bazė. Kur brėži ribą tarp to, ką matei, ir to, ką gali rašyti?

Oi, ne, mano knygos neminta mokyklos realybe, neužrašinėju tikrai nutikusių įvykių, realūs žmonės netampa veikėjų prototipais. Kai kas iš to, ką man pasipasakodavo mokiniai, yra inspiravę istorijas, bet tik tiek. Mokykla, klasė mano knygose yra tik paaugliško amžiaus žmogui įprasta veikimo erdvė, kurioje arba dėl kurios patiriami tam tikri išgyvenimai.

Mokytojo darbas — aiškinti ir vertinti. Tavo proza kaip tik daug palieka neišaiškinta. Kaip nuo vieno atėjai prie kito?

Mokytojo darbas yra ir paaiškinti, kokia prasmė palikti kai ką neišaiškinta. Mano manymu, gera knyga ta, kurią perskaitęs dar pasinešioji galvoje, gromuliuoji, permąstai, kodėl kažkas įvyko taip, o ne kitaip. Jei viskas aišku, viskas pasakyta, taškas, tu užverti paskutinį puslapį ir ieškai naujos istorijos. Bet aš pasiginčyčiau, kad mano kūriniuose ne viskas aišku. Visi atsakymai juose yra, tik reikia mokėti skaityti.

Dabar vedi integruotas literatūros ir dailės pamokas MO muziejuje. Ką vaikas pasako prie paveikslo, ko nepasakytų klasėje prie suolo?

Čia būtų ilga kalba… Meno galia stebuklinga. Mokydamasis stebėti paveikslą žmogus iš esmės mokosi skaityti. Iš pradžių vaizdus, paskui ir tekstus. Kalbėdamas apie paveikslą vaikas ar paauglys (o ir suaugusysis) nė nenumano, kiek daug jis pasako apie save patį. Pajutęs, kad kuo ilgiau žiūri ir tyrinėji dailės kūrinį, tuo labiau jis atsiveria, tą praktiką mokinys ima taikyti ir skaitydamas tekstą — taip žodis po žodžio, sakinys po sakinio išryškėja teksto prasmė.

Mūsų kurso žmonių daug kas liko mokykloje iki pat galo. Ką reiškė po penkiasdešimties išeiti — ar tai buvo išėjimas, ar sugrįžimas?

Gal mūsų kurso žmonės mokykloje buvo ir tebėra laimingi? Tai visiškai įmanoma. Mokytojo darbas įdomus. Tiesiog aš jam nebetikau. Jis man nebetiko. Išėjusi žadėjau niekuomet į mokyklą negrįžti. Kasmet iš įvairių gimnazijų sulaukdavau kvietimų dirbti, bet purčiausi — ne, ne, ne, mano jau kitas kelias, pernelyg ryškiai prisimenu, kaip naktimis taisydavau mokinių rašinius, kaip su ilgesiu žvelgdavau į nepaliestą krūvą įdomiausių knygų, pati septintą kartą atsiversdama programinę „Altorių šešėly“, mokinių tėvų žeminantį požiūrį į mokytoją, mokyklos direktorių, laidžiusį juokelį, kad mokytoju ne tampama — iki mokytojo nusiritama. O šiemet — net negaliu pasakyti kodėl, turbūt man galvoj pasimaišė — sutikau pasiimti keletą pamokų, vildamasi, kad tik trumpam, pažadėdama sau pernelyg neįsitraukti, nemesti rašymo. Bet mano pažadai gali nueiti niekais, nes mokytojystėje yra kažkas pavojingai magiška. Kažkas, ko man visus tuos metus trūko.

Kaip gimsta tekstas

Nuo ko prasideda tekstas — nuo situacijos, nuo sakinio ar nuo žmogaus?

Manau, nuo smulkutės detalės. Žiauriai įdomus procesas, kai pamažu galvoje vyniojasi istorija, vaikštai su ja kartais metus, kartais ilgiau, kol pagaliau prisėdi, užrašai ir atlaisvini vietos kitai istorijai. Pažįstu rašytojų, kurie vienu metu rašo kelias knygas. Man taip nepavyktų.

Tavo knygos trumpos ir taupios. Tai natūrali kalbėsena ar redagavimo rezultatas — kiek išmeti?

Man aukščiausia literatūros forma — poezija. Gerame eilėraštyje žodžių yra tiek, kiek reikia, nei daugiau, nei mažiau. Prozoje to sunku pasiekti, bet stengiuosi. Be to, rašau paaugliams — jie juk praverčia puslapius be tiesioginės kalbos, tad kam vargti su ilgais aprašymais.

Kaip žinai, kad pasakojimas baigtas? Tavo tekstai dažnai baigiasi anksčiau, nei skaitytojas tikisi.

Knygos pabaigą aš žinau iš anksto. Ko gero, tai vienintelis dalykas, ką tikrai žinau pradėdama rašyti. Tašką, į kurį skaitytoją noriu atvesti, būseną, su kuria noriu palikti. Tam tikra prasme pasakojimo pabaiga yra kažko kito pradžia. Čia tuo idealiu atveju, kai knyga paliečia.

Rašai ir scenarijus. Kuo kinematografinis mąstymas praverčia prozoje, o kada jis trukdo?

Aha, čia mano naujas pomėgis. (Juokiasi.) Nevadinčiau to nei kinematografiniu mąstymu, nei rimta dramaturgija, tiesiog patinka „matyti“ istoriją, sutrupinti ją dialogais ir žiūrėti, ar veikia. Scenarijų rašymas — kitas pasaulis. Aš dar tik mokausi jį perprasti. Taip, turbūt kažkurie dalykai nubyra ir į prozą, gali būti, kad ji keičiasi. Čia tik skaitytojai gali pasakyti.

Redagavai kitų knygas — V. V. Landsbergio, Dianos Ganc. Ar svetimo teksto taisymas ko nors išmokė apie savąjį?

Redaguojančiam rašytojui, sako, svarbiausia negauti prastų tekstų, nes šlamšto skaitymas veikia tavo paties kūrybą. Man pasisekė, mano redaguoti autoriai labai talentingi, jų tekstais galėjau žavėtis. Na, bet redagavimas atima daug laiko, be to… man visada buvo sunku autoriui ar autorei pasakyti, kad va čia tą ir tą keičiam. Kartais rašytojui skauda kiekviena išoperuota eilutė. Ko iš redagavimo išmokau — stengtis rašyti taip, kad mano redaktorei Giedrei Kmitienei būtų kuo mažiau darbo.

Mes abu mokėmės, kad tekstą reikia „išspręsti“. Ar tavo skaitytojas paauglys šiandien dar moka skaityti taip, kad pats užbaigtų istoriją galvoje?

O tikrai? Mus mokė, kad tekstą reikia „išspręsti“? Tuomet aš tą paskaitą praleidau.

Jautrumas, įbrėžimai ir „kitapus“

Pristatydama naujausią knygą kalbėjai apie jautrumą kaip jėgą. Bet pasaulis jautriems nedarosi lengvesnis. Ką konkrečiai gali pasiūlyti penkiolikmečiui, kuriam tas jautrumas šiandien yra našta?

Nemanau, kad turėčiau jam ką nors siūlyti. Galiu tik parodyti, kad tokių kaip jis yra ir daugiau. Kad jautrumas — tai supergalia, kurią turėdamas kitaip nei daugelis patiri pasaulį. Sakykime, girdi, ko kiti negirdi, matai, ko kiti nemato, ir jauti, ko kiti nejaučia. Praktiškai gyveni pasakoje. Tiesa, nebūtinai su laiminga pabaiga.

Tavo veikėjai dažnai gelbstisi pasitraukdami į kiek kitokią tikrovę. Kur riba tarp gydančio pasitraukimo ir pabėgimo, kuris nebegrąžina?

Visada gyvenime yra momentų, kai reikia tiesiog atsitraukti nuo problemos. Aš praktikuoju filmus. Jei labai prastai — serialus. Tai pabėgimas į kitą (kitų) tikrovę. Panašiai elgiasi ir mano veikėjai — kai per skaudu realybėje, jie pasitraukia į kitapus realybės. Kol kas visi grįžo.

Esi sakiusi, kad visi tavo veikėjai kažkuo sužeisti — ne sutraumuoti, tik įbrėžti. Iš kur žinai, kad būtent tos mažos, nematomos žaizdelės skauda ilgiausiai?

Iš patirties, suprantama. Veikėjas gali būti išgalvotas, visai nepanašus į tave, bet vis tiek gyvas dėl to, kad tu pamaitinai jį savo krauju. Galvoju, gal rašytojas „išsirašo“ tada, kai tiek savęs jau išdalinęs, kad nebeturi iš ko įpūsti veikėjui gyvos dvasios. A, nutolau nuo tavo klausimo, atsiprašau.

Ar rašydama galvoji apie konkretų skaitytoją? Ar jis kada nors turėjo veidą?

Ir negalvoju, ir galvoju. Manau, kad visada rašau sau. Nepatinka man ta madinga psichoterapinė metafora apie vidinį vaiką, bet jeigu ja remtumėmės, išeitų, kad rašau savo vidinei paauglei.

Naujoje knygoje „Anapus pilkos“ pasirinkai trumpų istorijų formą — Lietuvos paauglių literatūroje to beveik nėra. Ar bijojai, kad jie „nepaims“? Ką rodo pirmosios reakcijos?

Tų reakcijų kol kas nedaug. Kam patiko, tie parašė man žinutes, o kas perskaitė ir tyli, vadinasi, nenori pasakyti ko nors nemalonaus. Bet aš jau beveik išmokau neturėti ypatingų lūkesčių. Knyga negali ir neturi patikti visiems. Kam nors užklius mistika, kam nors nepatiks pabaigos, kas nors prikibs prie siužetų, ginčysis, novelės tai ar ne novelės, bet bus ir tokių, kurie sakys, kad perskaitė ir nenusivylė. Gal net susižavėjo. Taip būna visoms knygoms ir žmonėms — kas nors juos būtinai įsimyli.

Paauglių literatūra be etikečių

Per dešimtmetį lietuvių paauglių literatūra labai išaugo. Kas pasikeitė iš esmės, o kas tik atrodo pasikeitę?

Taip, tiesa, dabar jau yra nemažai rašytojų, rašančių paaugliams: Ignė Zarambaitė, Akvilina Cicėnaitė, Unė Kaunaitė, Diana Ganc, Aidas Jurašius, Justinas Žilinskas, Justina Kapeckaitė, Daina Opolskaitė, Rebeka Una, Kotryna Zylė, Agnesa Kenešytė-Gricė, Vytautas V. Landsbergis ir kiti. Kas pasikeitė? Gal kad daugiau autorių iš „tikrosios“, suaugusiųjų literatūros imasi rašyti kūrinius, kurių centre — paauglys ar paauglė? Turiu omeny Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Marijaus Gailiaus „Augustę Gilytę“, Giedrės Kazlauskaitės „Nervą klajoklį“ ir t. t. Labai dėl to džiaugiuosi, nes ilgą laiką buvo manoma, kad paaugliams ir apie paauglius rašyti „ne lygis“. Mane, beje, visada stebina, kai man prie žodžio „rašytoja“ būtinai prideda „vaikų ir paauglių“. O kodėl meilės romanų autorėms neprideda „namų šeimininkių“ arba detektyvų kūrėjams, tarkim, „nuobodžiaujančių protų rašytojas“? Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Nobelio premija irgi neteikiama vaikų literatūros autoriams, nors, neabejoju, visa premijos komisija užaugo su Astridos Lindgren knygomis.

Ar yra temų, kurių šiandien paauglių knygoje dar vengiama? Ir ar yra tokių, kurių madingai griebiamasi be reikalo?

Jeigu madingai, tai ne be reikalo — vadinasi, ta tema aktuali. O temų, apie kurias knygose paaugliams kalbėti vengiama, yra. Trūksta knygų apie LGBTQ+ žmones, apie kitos rasės ar tautybės asmenis, migrantus. Lietuviškose knygose paaugliams, beje, beveik nėra kalbama apie seksualumą, mūsų paaugliai, sakytum, bekūniai, jiems nerūpi nei seksas, nei lytinė tapatybė. Kodėl vengiama apie tai rašyti, spėju, bet čia vėl tektų ilgai aiškinti apie literatūrines Marijos žemės tradicijas, suaugusiųjų požiūrį į „jautrias“ temas, manymą, kad knygos paaugliams turi būti atvirai didaktinės. Ignoruodami tam tikras temas mes nepadedame jaunam žmogui užaugti visaverte asmenybe. Greičiau priešingai.

Ar mokyklinė programa pripažino šiuolaikinę lietuvių paauglių prozą — ar ji vis dar laikoma „lengvesniu“ žanru?

Taip, atnaujinus literatūros programą į ją pateko daug šiuolaikinės paauglių prozos. Mokiniams, girdėjau, tai patinka, tačiau ne visi mokytojai sužavėti tuo, kad dabar jiems reikės skaityti paauglines knygas. Matyt, visgi nelaiko šitos literatūros visaverte. Dažnai jie, kaip ir vaikai, pasitenkina vadovėlio ištraukomis.

Tave rinko ir kritikai, ir patys paaugliai. Kuris balsas tau svarbesnis? Kuo tie du vertinimai skiriasi?

Turbūt atsakymas aiškus — svarbūs ir tie, ir tie. Kritikai (jei per daug nedaužo) skatina tobulėti, o paaugliai dažniausiai sako tiesą — jiems nėra jokio tikslo man pataikauti, tad sužinau, kas jiems buvo įdomu, o kur visai prašoviau.

Ar teko sulaukti priekaištų iš tėvų ar mokytojų dėl per sunkios temos? Kaip į tai reaguoji?

Ne iš tėvų ar mokytojų konkrečiai, o bendrai iš suaugusių skaitytojų. Bet gal jau, suaugėliai, nespręskit pagal save. Rašot — „septintokas to nesupras, jam šitai neįdomu“, nors vienintelis pažįstamas septintokas yra jūsų kaimynės anūkas. Ir joks suaugusysis neperskaitys knygos taip, kaip ją perskaitys paauglys. Čia kaip su tomis tradicinėmis lietuvių liaudies pasakomis, kur Joniukas nupjauna raganos dukrai galvą. Tėvai kone dūsta skaitydami, diskutuoja, ar perrašyti pasakas, ar praleisti tokias vietas, o vaikai ramiausiai išklauso, nei jiems baisu, nei ką, nes jų patirtis kitokia.

Knygos, keliaujančios per Atlantą

Ar tavo knygos pasiekia lietuvių vaikus, augančius užsienyje? Ar gauni iš jų žinių?

Kai ką, žinau, pasiekia — esu turėjusi nuotolinį susitikimą su Vašingtono lietuviškos mokyklos moksleiviais, kai kurios Lietuvos mokyklos irgi turi nuotolinių pamokų ne Lietuvoje gyvenantiems savo mokiniams, teko su jais bendrauti. Ar mano knygos suprantamos, pavyzdžiui, Amerikos lietuviukams, kitas klausimas. Štai skaitydami „Sutikti eidą“ jie stebėjosi, kad pagrindinė veikėja per laisvą pamoką klajoja po miestą. Mūsų, sako, niekas neišleidžia iš mokyklos pastato, kol pamokos nepasibaigė. Matai, kitokia realybė.

Ko trūksta lietuviškų mokyklėlių lentynose Amerikoje — kokios knygos vaikas, kalbantis lietuviškai su akcentu, ieškotų ir nerastų?

Skaitymui akcentas nekenkia. Beje, ir jį galima pamažu ištaisyti klausantis garsinių knygų. Lietuviškų daug yra įgarsinta. Norint pagerinti skaitymo ir suvokimo įgūdžius, patariama klausytis sekant tekstą popierinėje knygoje. O tiems, kam sunku skaityti lietuviškai, yra leidžiamos knygos supaprastinta kalba. Reikia tik pasiieškoti internete, įsivedus „knygos lengvai suprantama kalba“. Vaikiškų ir suaugusiems tokių tikrai yra, o ar kas nors supaprastino ką nors tinkama paaugliams, negirdėjau. Bet ilgainiui rasis knygų ir jiems.

Paauglys emigracijoje tą patį „pilkumą“ išgyvena dar ir su dviguba tapatybe. Ar tai tau būtų įdomi tema?

Apie paauglystės su dviguba tapatybe sunkumus yra rašiusi Kipre gyvenanti Dalia Staponkutė savo esė knygose. Be abejo, tema įdomi ir rimta, nes Lietuvoje dabar daug grįžusių iš užsienio vaikų, kuriems tas tapatybės klausimas labai aktualus, jau nekalbant apie lietuviukus, gyvenančius emigracijoje, dažnai nė nekalbančius lietuviškai ir bandančius nusipurtyti tėvų ir senelių užmestą privalomo tautiškumo naštą. Bet knygos tokiems paaugliams turi būti rašomos patyrus gyvenimą svetur, gerai pažįstant, iš arti matant tuos jaunus žmones, o gal ir pačiam praleidus paauglystę emigracijoje. Aš tokios knygos nesiimčiau.

Ar norėtum susitikti su skaitytojais Čikagoje? Ko iš tokio susitikimo tikėtumeisi?

Šiais technologijų laikais galima susitikti su skaitytojais Čikagoje būnant Lietuvoje. Tik aš labai abejoju, ar Čikagoje turiu skaitytojų, ar jūs gaunate, užsisakote knygų iš Lietuvos, ar jus pasiekia informacija, pavyzdžiui, kokios knygos tarp Lietuvos paauglių populiarios, kas, tarkim, laimėjo Metų paauglių knygos titulą. Greičiausiai jūsų moksleiviai (kaip ir mūsiškiai Lietuvoje) mieliau skaito angliškas knygas, jų įvairovė didesnė. Jei turėčiau galimybę, aš leisčiau dvikalbes knygas — šalia lietuviško eitų angliškas tekstas. Vaikams tokių knygučių esama, gal prasminga būtų išleisti ir paaugliams, gal tikrai kas nors taip geriau išmoktų lietuvių kalbą?

Pabaigai

Kursiokai tavo knygas skaito? Ką jie tau sako — ir ar jų žodis tau kuo nors kitoks?

Kai kurie taip, skaito. Aš girdžiu, ką jie sako, bet nežinau, ką iš tiesų galvoja. Ir nežinau, ar norėčiau sužinoti.

Ką norėtum pasakyti tam žmogui, kuris dabar yra ten, kur tu buvai prieš vienuolika metų — rašo į stalčių ir galvoja, kad jau vėlu?

Pasakyčiau Nyčės žodžius: „Eik į žmones, jei turi valios ir jėgos. O ne — eik į tyrus.“ Literatūra dabar — verslas. O verslas — tai konkurencija. Jei nesi pasiruošęs galynėtis, geriau toliau rašyk į stalčių.

Jei iš visų devynių liktų viena knyga — kuri ir kodėl?

Manau, „Sutikti eidą“. Todėl, kad tai vienintelis mano romanas. Todėl, kad jį rašiau labai svarbiu savo gyvenimo periodu. Ir rašiau taip, kaip norėjau. Vidinis kritikas tada dar nebuvo toks aršus.

Ką norėtum išgirsti iš savo buvusio mokinio, sutikto po dvidešimties metų?

Norėčiau, kad jis prieitų tiesiog pasisveikinti, o ne pamatęs pereitų į kitą gatvės pusę.

Ilona atsako taip, kaip ir rašo — taupiai, be patoso, kartais sunkų klausimą nuleisdama juokais, kad paskui, tarsi netyčia, pasakytų ką nors labai tikra. Skaitydamas jos atsakymus, ne kartą nusišypsojau ir ne kartą stabtelėjau.

Man buvo malonu pamatyti, kad po visų metų, praėjusių nuo bendrų studijų, žmogus išliko toks pat — savas, atviras, nesislapstantis už gražių frazių ir nebandantis savęs pagražinti. Tai jaučiasi ir nepatogiuose atsakymuose: ji aiškiai pasakė, kodėl „vaikų ir paauglių“ etiketė menkina, ir neišsisukinėjo, kai klausiau apie temas, kurių paauglių literatūroje vengiama.

Mums, gyvenantiems už Atlanto, ypač vertas dėmesio jos sąžiningas klausimas — ar Čikagoje apskritai turi skaitytojų. Tai ne atsiribojimas, o kvietimas: jei norime, kad Lietuvos knygos pasiektų mūsų vaikus, tą tiltą reikia tiesti iš abiejų pusių. O mintis apie dvikalbes knygas paaugliams tokia praktiška, kad verta prie jos sugrįžti rimtai. Linkiu, kad Ilonos knygos rastų kelią ir į mūsų vaikų rankas čia, toli nuo Lietuvos — nes tokių balsų, rašančių jaunam žmogui, mums labai reikia.

Lituanistinėms mokykloms: jei Čikagos apylinkių lituanistinė mokykla norėtų surengti nuotolinį susitikimą su Ilona Ežerinyte savo moksleiviams, parašykite mums per Čikagainfo kontaktų puslapį — padėsime susisiekti.

Kalbino Arūnas Šatkus
JAV Lietuvių Rašytojų Draugijos vicepirmininkas · Čikagainfo vyriausiasis redaktorius

Ilonos Ežerinytės knygos

• „Šunojaus diena“ (2016) — debiutas, trijų trumpųjų lyrinių pasakų rinkinys.
• „Sutikti eidą“ (2016; trečiasis leidimas 2024) — romanas vyresniesiems paaugliams. IBBY Lietuvos skyriaus Prano Mašioto premija, 2018 m. įtrauktas į tarptautinį IBBY garbės sąrašą.
• „Verksnių klubas“ (2017) — apysaka apie nedarniose šeimose augančius paauglius.
• „Skiriama Rivai“ (2018) — apysaka apie tėvo ir sūnaus santykius, susipinanti su XIX a. litvakų istorija.
• „Gė“ (2019) — knyga jaunesniems vaikams.
• „Tetulė Liu“ (2022)
• „Dabar Marselis“ (2022)
• „Pepsė“ (2023) — knyga jaunesniems vaikams.
• „Anapus pilkos“ (leidykla „Dominicus Lituanus“, 2026) — septynių pasakojimų rinkinys vyresniesiems paaugliams.

2018 m. rašytojai paskirta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premija.

Skaitytojams: Ilonos minima Dalios Staponkutės esė knyga apie dvigubą tapatybę — „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ (2014), išrinkta 2015 m. Metų knyga. Lietuviškų knygų supaprastinta kalba galima rasti internete įvedus „knygos lengvai suprantama kalba“.