„Namus žmogus visada nešiojasi savyje“: pokalbis su rašytoja Jurga Žąsinaite

Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Rokiškio krašte, stovi Ilzenbergo dvaras. Retas kuris žino, kad apie keturiasdešimt metų jame šeimininkavo rumunė. Tai Livija – garsaus Rumunijos intelektualo ir politiko, vėliau ir šalies premjero Tito Majoresku dukra, buvusi karalienės Elžbietos freilina. Ištekėjusi už Lietuvos bajoro Eugenijaus Dimšos, ji iškeitė karališkąjį Bukareštą į aukštaitišką dvarą ir svetimame krašte tapo sava.

Jos gyvenimą iš istorijos paraščių ištraukė rašytoja Jurga Žąsinaitė. Šį pavasarį „Eglės“ leidykla išleido jos romaną „Stipresnė už likimą“ – pasakojimą apie moters stiprybę, pasirinkimus ir epochas, kurios negailestingai laužo žmonių likimus.

Pati autorė irgi gerai žino, ką reiškia gyventi tarp skirtingų pasaulių. Ji užaugo prie Rubikių ežero Anykščių krašte, kelerius metus gyveno ir dirbo Airijoje. Jurga Žąsinaitė yra humanitarinių mokslų daktarė, Gardino ir senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja, Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos laureatė, vertėja, o šiandien dar ir gimnazijos mokytoja. Keliasi ji pusę penkių ir prie rašomojo stalo sėda tada, kai galva, kaip pati sako, „dar neūžia nuo dienos triukšmo“.

Su Jurga kalbėjomės raštu – neskubėdami, taip, kaip ji pati ir rašo. Apie tai, kaip Livija į jos gyvenimą atėjo per tolimą Kiniją, kur baigiasi dokumentas ir prasideda vaizduotė, ką žmogui duoda gyvenimas svetur, ko apie literatūrą išmoko paaugliai ir kas lieka vien žmogaus dalia, kai rašyti ir versti jau moka mašinos.

Livija, atėjusi netikėtu keliu

Romane „Stipresnė už likimą“ atveriate mažai kam žinomą Ilzenbergo dvaro valdytojos Livijos Majoresku-Dimšienės istoriją. Kaip ją atradote ir kas jus taip prikaustė, kad skyrėte jai visą romaną?

Livija į mano gyvenimą atėjo gana netikėtu keliu. 2018 m. dalyvavau Kinijos rašytojų sąjungos surengtame Rytų ir Centrinės Europos bei Kinijos literatūros forume „Literary Exchange: A Golden Bridge for People-to-People Connectivity between China and CEEC Countries in the New Era“ ir ten susitikau su Rumunijos rašytojų sąjungos atstovais. Vieno pokalbio metu jie paklausė, ar žinau, kad garsaus Rumunijos intelektualo ir politiko Tito Majoresku duktė, gabi vertėja, poliglotė, humanitarė Livija Majoresku ilgus metus gyveno Lietuvoje. Nežinojau. Prisipažinsiu, net šiek tiek susigėdau. Grįžusi pradėjau ieškoti, skaityti, tikrinti. Atgijo įtraukianti istorija.

Pasirodo, būdama Rumunijos karalienės Elžbietos freilina Livija įsimylėjo lenkų pianistą. Karaliui šis ryšys nepatiko, ir Livijai teko palikti rūmus. Karalienė, labai prisirišusi prie savo mylimos freilinos, atsisveikindama padovanojo jai savo portretą. Portretas buvo pavadintas „Stipresnė už likimą“. Man ši detalė pasirodė beveik simbolinė. Tarsi kartu su portretu Livija būtų gavusi ne tik atsisveikinimo dovaną, bet ir palaiminimą, lydėsiantį ją visą likusį gyvenimą – per meilę, išsiskyrimus, svetimą šalį, Ilzenbergą, karus, netektis ir istorijos lūžius.

Livijos gyvenimas driekiasi per dvi epochas ir dvi šalis – nuo Rumunijos karalienės Elžbietos dvaro iki Ilzenbergo, kur ji praleido apie keturiasdešimt metų. Ką reiškia rašyti apie moterį, kurios biografija netelpa į vienos valstybės rėmus?

Tokia biografija labai aiškiai parodo, kokios sąlygiškos kartais yra mūsų nubrėžtos valstybių, kalbų ir kultūrų ribos. Livijos pasaulyje susitinka Rumunija, Lietuva, Vokietija, net Rusijos imperija. Ji gimė vienoje kultūroje, brendo kitoje aplinkoje, o didžiąją gyvenimo dalį susiejo su Lietuva. Rašydama vis galvojau apie tai, kas žmogui iš tikrųjų yra tėvynė. Ar tai vieta, kurioje gimei? Kalba? Žmonės, kuriuos myli? O gal vieta, kurioje prisiimi atsakomybę už kitus? Į šiuos klausimus atsakymų tebeieškau. Beje, esu gyvenusi svetur ir žinau, kad išvykęs žmogus pradeda kitaip matuoti atstumą tarp „čia“ ir „ten“. Kartais svetima vieta tampa sava, o grįžęs į gimtąją pajunti, kad ir pats jau esi pasikeitęs.

Jūsų novelė „Kalifornietis“ buvo išspausdinta rumunų literatūros žurnale „Neuma“. Koks jūsų asmeninis ryšys su Rumunija – atsitiktinis ar gilesnis?

Šiandien jau tikrai nevadinčiau to ryšio atsitiktiniu, nors prasidėjo jis beveik nuo atsitiktinumo. Kaip minėjau, pirmasis impulsas atsirado 2018 m. Kinijoje, Ningbo mieste vykusiame Rytų ir Centrinės Europos bei Kinijos literatūros forume. Būtent ten Rumunijos rašytojų sąjungos atstovai man pirmą kartą papasakojo apie Liviją Majoresku-Dimšienę. Tada apie ją nežinojau nieko, tačiau tas, regis, paprastas klausimas – „Ar žinote, kad Tito Majoresku duktė gyveno Lietuvoje?“ – liko galvoje ir paskatino ieškoti.

Vėliau Rumunija ėmė artėti vis labiau: per Livijos biografiją, Tito Majoresku aplinką, XIX a. rumunų kultūrą. Mano novelė „Kalifornietis“ buvo išversta į rumunų kalbą ir išspausdinta literatūros žurnale „Neuma“. Man tai buvo labai gražus, tarsi atsakomasis judesys iš šalies, kurios istorija, kultūra jau kurį laiką domėjausi. O 2025 m. gegužę, kai buvau pakviesta į tarptautinį poezijos festivalį Jasuose, jau galėjau rumunų kolegoms pasigirti, kad apie Liviją Majoresku-Dimšienę parašiau romaną.

Pristatydama knygą LRT laidoje sakėte, kad jus visada domino istorijos paraštės. Kiek laiko rinkote medžiagą šiam romanui ir kas buvo sunkiausia – faktų trūkumas ar jų perteklius?

Medžiagą romanui rinkau kelerius metus. Esu senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja, todėl šaltinis man visuomet kelia beveik fizinį smalsumą. Mane jaudina seni laiškai, rankraščiai, juose likę braukymai, paraštės, kitos žymės. Kadaise kalbėdama apie „Memento Grodno“ sakiau, kad toks seno teksto skaitymas yra fizinis prisilietimas prie kito laiko. Rašant apie Liviją jausmas buvo labai panašus.

O sunkiausia visgi yra suprasti, kur baigiasi istorijos paliudytas faktas ir kur prasideda žmogaus gyvenimas.

Už romaną „Memento Grodno“ 2020 m. pelnėte Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją. Esate sakiusi, kad istorinis romanas nėra monografija, o faktai jame beletrizuojami. Kur šį kartą brėžėte ribą tarp dokumento ir vaizduotės?

Medžiagą romanui „Memento Grodno“ rinkau paraleliai su tuo metu rašyta disertacija „Gardinas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centras. XVIII a. antroji pusė (1765–1793 m.)“, kurią apgyniau 2014 metais. Galima sakyti, kad abu tekstai kurį laiką augo greta. Akademinis tekstas reikalauja disciplinos, šaltinių, argumentų. Bet tyrinėjant visada lieka daugybė dalykų, kurių į disertaciją neįtrauksi: keistos detalės, charakterių nuojautos, miestų kvapai, balsai, mažos kasdienybės scenos, kartais net vienas dokumente aptiktas sakinys, kuris moksliniame darbe nieko nereiškia, o grožiniame kūrinyje tampa nepaprastai iškalbingas. Tad tai, kas netilpo – o gal tiksliau, kas netiko akademiniam tekstui, – vėliau spalvingai pražydo istoriniame romane.

Panašaus principo laikiausi ir rašydama romaną „Stipresnė už likimą“. Stengiausi nekeisti to, ką galima patikrinti. Datos, svarbiausi biografijos faktai, giminystės ryšiai, istorinės aplinkybės man yra atraminiai taškai. Tačiau tarp jų visuomet lieka neužpildytų erdvių. Grožinė literatūra ir prasideda tose erdvėse. Istorikas, neturėdamas šaltinio, turi sustoti. Rašytojas gali žengti dar vieną žingsnį, tačiau tas žingsnis turi būti atsakingas. Man svarbu, kad išgalvotas epizodas neprieštarautų tam, ką žinome apie žmogų, laiką, aplinką. Pasakysiu taip – dokumentas man suteikia krantus, o tarp jų leidžiu nevaržomai tekėti literatūriniam pasakojimui.

Tarp „čia“ ir „ten“

2004–2008 m. gyvenote Veksforde, Airijoje, o romane „Azuritijos kardinolai“ kritikai įžvelgė emigracijos temą. Daugelis mūsų skaitytojų patys yra emigrantai, o ir Livija Lietuvoje buvo atvykėlė. Ką jums davė ir ką atėmė gyvenimas svetur?

Jau pirmoji mano knyga, apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“ (2008), buvo susijusi su gyvenimu svetur, o emigracijos patirtis ryškiai grįžo ir antrajame kūrinyje „Azuritijos kardinolai“. „Azuritijoje“ – taip pavadinau kraštą, į kurį išvyksta pagrindinė romano herojė, – emigracija man buvo ne vien geografinis persikėlimas. Tai ir tapatybės, kaltės, motinos ir dukters ryšio, savų ir svetimų žmonių tema. Esu sakiusi, kad labai myliu žodį. Gal tai iš vaikystės, iš močiutės kalbos – ji buvo nuostabi pasakotoja. Todėl „Azuritijos kardinoluose“ man buvo itin svarbi ir pati kalba, jos ornamentika, autentiški žodžiai, netikėti palyginimai. Kartais žmogus, atsidūręs svetur, kalbą ima jausti dar stipriau, nes ji tampa viena iš nedaugelio vietų, į kurias visada galima sugrįžti.

Airijoje gyvenau nedideliame miestelyje prie jūros, dirbau vertėja. Ir, priešingai nei kartais tikimasi iš emigracijos pasakojimų, ten nesijaučiau svetima. Susiradau žmonių, su kuriais bendrauju iki šiol. O atsakant į klausimą, ką man davė gyvenimas svetur, matyt, kalbėčiau apie išmoktą labai vertingą pamoką, jog namus žmogus visada nešiojasi savyje.

„Pertako piemuo“ gimė iš padavimų ir atsiminimų apie Rubikių ežerą, prie kurio užaugote. Ir Rubikiai, ir Ilzenbergas yra Aukštaitijoje. Ar gimtasis kraštas jums tebėra kūrybos šaltinis?

Be abejo. Rubikių ežeras, žmonių pasakojimai, tarmė, senos šeimos istorijos – visa tai manyje yra gerokai giliau, negu kartais pati suvokiu. Vaikystėje daug klausydavausi vyresnių žmonių pasakojimų. Mano senelių gyvenimo vingiai – emigravimas į Ameriką, grįžimas į Lietuvą, tremtis Sibire, partizanų likimai – anksti parodė, kad didžioji istorija autentišku balsu prabyla tik per asmenines patirtis.

„Man literatūra nėra gamyba“

Tarp „Pertako piemens“ (2021) ir „Stipresnės už likimą“ (2026) prabėgo penkeri metai. Esate sakiusi, kad keliatės pusę penkių, o rašymas jums asocijuojasi su blaivia galva. Ar lėtumas jums yra metodas, o ne aplinkybė?

Nesu greitai rašantis žmogus. Kartais per dieną išspaudžiu vos vieną puslapį. Galiu prie vieno sakinio grįžti daug kartų, nes man svarbu ne tik tai, ką jis pasako, bet ir kaip skamba. Rašyti labiausiai mėgstu anksti, kai galva dar neūžia nuo dienos triukšmo. Tada žodžiai atrodo tikslesni. Ir labai nemėgstu savęs skubinti. Man literatūra nėra gamyba. Kartais tekstui reikia laiko, kad pats autorius suprastų, apie ką iš tikrųjų rašo.

Esate išvertusi labai skirtingų knygų – nuo Johno D. Rockefellerio autobiografijos ir Johno Kelly „Juodosios mirties“ iki Colino Falconerio istorinio romano „Haremas“. Ar vertimas jums yra atskiras darbas, ar slaptoji romano laboratorija? Ką verčiate šiuo metu?

Sakyčiau, vertimas puikiai drausmina rašytoją. Versdama negali pasislėpti už migloto įkvėpimo – prieš tave yra konkretus sakinys ir turi suprasti, kaip jis veikia. Vertimas išmoko pagarbos svetimam balsui. Be to, versdama nuolat matai svetimos kalbos konstrukcijas, ritmą, žodžių pasirinkimus. Net jei sąmoningai jų neperimi, jie plečia kalbinę klausą.

Šiuo metu vertimas mano kasdienybėje kiek pasitraukęs į šalį – daug dėmesio skiriu savo pačios tekstams ir pedagoginiam darbui gimnazijoje. Tačiau vertėjos patirtis niekur nedingsta. Kartais net rašydama lietuviškai pagaunu save tarsi verčiančią – tik jau ne iš anglų kalbos, o iš minties į sakinį.

Nuo 2023 m. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje mokote lietuvių kalbos ir literatūros. Ar paauglių žvilgsnis pakeitė jūsų santykį su literatūra, taip pat ir su savąja kūryba? Ar mokiniai žino, kad jų mokytoja yra premijuota rašytoja?

Mokykla labai greitai „nugeni“ bet kokį literatūrinį iškilmingumą. Paaugliui nepakanka pasakyti, kad kūrinys yra klasika ir todėl jį reikia skaityti. Jis klausia: o kodėl man tai turėtų rūpėti? Ir tai labai sveikas klausimas. Mokydama vis dažniau galvoju, kad literatūros negalima perduoti kaip muziejinio eksponato. Reikia surasti gyvą nervą, kuris seną tekstą sujungtų su šiandien gyvenančiu jaunu žmogumi.

Mokiniai žino, kad rašau knygas, kai kurie yra apie jas girdėję, kai kurie net ir skaitę. Tačiau klasėje nenoriu būti „rašytoja prieš mokinius“. Esu jų mokytoja. O jų reakcijos man pačiai yra labai vertingos.

Nuo 2009 m. vertinote respublikinių lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadų darbus. Ką šiandienos jaunieji rašantieji moka geriau nei jūsų karta, o ko jiems trūksta?

Dėl laiko stokos šios veiklos teko atsisakyti. Tačiau gabiausių Lietuvos mokinių darbų vertinimas buvo labai įdomi ir naudinga patirtis, leidusi matyti, kaip keičiasi jauno žmogaus santykis su tekstu. Man atrodo, šiandienos jauni žmonės daug drąsesni kalbėdami apie save. Mano karta dažniau mėgindavo pasislėpti už autoritetų, citatų, „teisingų“ formuluočių, o nūdien mokiniai nebijo asmeniško balso, paradokso, netikėto kampo. Ir jų pasaulis daug platesnis – jie natūraliai gyvena kelių kultūrų, kalbų, medijų aplinkoje.

Ko kartais trūksta? Kantrybės tekstui. Gebėjimo pabūti su sakiniu ilgiau, nei trunka pirmoji mintis. Dabar labai daug kas vyksta greitai: perskaitei, sureagavai, parašei, išsiuntei. Literatūrai kartais reikia priešingo judesio – sustoti. Dar norėtųsi didesnio kalbinio smalsumo. Lietuvių kalba turi nepaprastai daug atspalvių, o mes neretai pasitenkiname keliolika universalių žodžių.

Romanas „Stipresnė už likimą“ pristatomas kaip pasakojimas apie moters stiprybę ir pasirinkimus. Ar moters stiprybė jums yra sąmoninga tema, ar tokios istorijos pačios jus susiranda?

Man regis, jos pačios mane susiranda. Nesėdu rašyti apsisprendusi: dabar parašysiu knygą apie stiprią moterį. Toks siekinys greičiausiai tik trukdytų. Visgi žvelgdama atgal matau, kad mane iš tiesų domina moterys, turinčios gyventi tokiomis aplinkybėmis, kurių pačios nesirenka. Man moters stiprybė nėra gebėjimas nepalūžti. Žmogus gali palūžti, verkti, bijoti, abejoti – ir vis tiek būti stiprus. Stiprybė ir prasideda tada, kai po viso to dar sugebi atsikelti ir atlikti tai, ką privalai. Livija buvo būtent tokia.

Pati esate kalbinusi rašytojus „Meno bangoms“ (pavyzdžiui, Rimantą Povilą Vanagą), o dabar atsidūrėte kitoje pusėje. Kas, jūsų akimis, skiria gerą literatūrinį interviu nuo šabloniško?

Smalsumas. Labai greitai pajunti, ar žmogus klausia todėl, kad perskaitė tavo kūrinį ir kažkas tekste iš tikrųjų užkliuvo, ar todėl, kad turi dešimt universalių klausimų rašytojui. Mano manymu, geras interviu prasideda nuo detalės. Kartais vienas tikslus klausimas apie sakinį, veikėją ar keistą epizodą padeda atrakinti daugiau negu labai platus „kas jus įkvepia?“.

Kaip vertėja dirbtinį intelektą tikriausiai jaučiate arčiau nei daugelis rašytojų. Kai mašina geba ir sugeneruoti tekstą, ir jį išversti, kas lieka vien žmogaus dalia?

Dirbtinis intelektas iš tiesų gali labai daug: versti, taisyti, imituoti stilių, pasiūlyti siužetą, sugeneruoti gana taisyklingą tekstą. Ir būtų naivu apsimesti, kad to nėra. Tačiau taisyklingas sakinys dar nėra literatūra. Literatūroje svarbi patirtis, atmintis, nutylėjimas, kartais net klaida. Žodis įgauna svorį todėl, kad už jo stovi konkretus žmogus, jo praradimai, gėda, meilė, baimė, atsakomybė. Tarkime, dirbtinis intelektas gali parašyti sakinį apie Rubikių ežerą, tačiau jis nežino, kaip tiksliai tas ežeras atrodė iš praeitame šimtmetyje nugriauto medžiotojų bokštelio.

Pabaigai

Čikagainfo skaito lietuviai įvairiose pasaulio šalyse ir pačioje Lietuvoje. Kurią savo knygą pirmiausia rekomenduotumėte skaitytojui, dar nepažįstančiam jūsų kūrybos, ir kodėl?

Šiandien turbūt rekomenduočiau romaną „Stipresnė už likimą“. Ir ne todėl, kad tai naujausia mano knyga. Šiame kūrinyje susitinka tai, kas man pačiai ilgą laiką buvo ir vis dar yra svarbu: istorija ir žmogaus likimas, Lietuva ir kita kultūra, dokumentas ir vaizduotė. Be to, jūsų skaitytojams Livijos istorija galėtų būti savaip artima, juk ji irgi turėjo išmokti gyventi tarp kelių kraštų, kalbų, tapatybių.

Ir visai asmeniškai. Livija pasirodė stipresnė už likimą. O kas jūsų pačios gyvenime buvo stipresnis už likimą?

Atmintis. Ji nepaiso nei laiko, nei atstumo. Žmonės išeina, vietos pasikeičia, namai kartais tampa svetimi, bet tai, kas iš tikrųjų buvo svarbu, kažkokiu būdu lieka. Gal todėl ir rašau. Rašymas – mėginimas išsaugoti tai, kas kitaip išnyktų. Tad jeigu reikėtų atsakyti vienu sakiniu, sakyčiau: mano gyvenime už likimą yra stipresnė atmintis.

Jurgos Žąsinaitės romaną „Stipresnė už likimą“ (Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2026) galima įsigyti Lietuvos knygynuose ir internetinėse knygų parduotuvėse. Tai penktoji autorės knyga. Anksčiau išleisti apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“, romanai „Azuritijos kardinolai“ ir „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“ bei novelių rinkinys „Pertako piemuo“. Spalio 15 d. romanas bus pristatomas Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.

Dėkojame Jurgai už pokalbį.