Šiandien rašytojo Tadeuszo Konwickio – „švento gudruolio iš Pavilnio“ – šimtosios gimimo metinės.
Žmogaus, tikėjusio Lietuva, jos ateitimi labiau nei daugelis lietuvių.„Vilnius tiesiog prašosi, kad lietuviai paverstų jį Šiaurės Jeruzale. <...> Man atrodo, kad lietuviai turi tam tikrų rūpesčių dėl Didžiosios Kunigaikštystės palikimo.
Baiminasi, kad tai gali būti lenkų spąstai, kad tai užminuota teritorija. O man regisi, kad suprantant Vilnių ir jo vietą Lietuvoje [w Litwie] ir Europoje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija pasirodys esanti pašėlusiai vaisinga, naudinga ir nepaprastai daug duodanti Lietuvai, kuri galbūt taps stipria galia Europoje, ko jai nuoširdžiai linkiu“, – kalbėjo Konwickis 1991-aisiais.
Regis, šiandien – kaip niekad – ir lietuviams, ir lenkams reikalingos Konwickio išminties pamokos...
„Tai Konwickis išmokė mus daužyti galva į tvirtą istorijos mūrą. Tai tas šventas gudruolis iš Pavilnio parodė mums, kaip išdidžiai nusispjauti į šios žemės galingųjų brutalumą ir iškart ironiškai pasijuokti iš savo heroizmo. Mat jis žinojo, kad heroizmas, nepajėgiantis pats iš savęs pasijuokti, tampa bjauriu kvailių pasipūtimu, apgailėtina savigyra, pavojinga arogancija.
<...>

Žinojo, kad yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojas brutalioje Lenkijos Liaudies Respublikoje, žinojo, kad jo misija - atrasti ir kaupti atmintį apie praėjusį pasaulį, kuris buvo absurdiškas anachronizmas, bet pažino vieną šiuolaikiškiausių sąvokų - garbės sąvoką“, – apie Konwickį 2011-aisiais rašė Adamas Michnikas.
O pats Konwickis, „Raistų“, „Meilės įvykių kronikos“, „Bainos“, „Mažosios apokalipsės“ ir kitų romanų autorius, taip nusakė savo kūrybos programą:
„Mano programa yra atjauta, mano programa yra buvimas kartu jūsų didybėje ir jūsų skurde, jūsų pakilimuose ir jūsų pralaimėjimuose, jūsų poetiniuose polėkiuose ir jūsų gyvuliškuose skausmuose. Mano programa yra tokia atjauta, tarsi tai būtų atjauta pati savyje, net be manęs.
Todėl pasislepiu už žodžių ir nėra manęs, nėra mano išraiškingo veido, originalių įpročių, ryškios biografijos, mažų grožybių, laiškų... visos krūvos natūralistinių šiukšlių, kurias po savęs palieka žmogus.
Todėl esu atjauta, supratimas ir bendra kančia be vardo ir be pavardės, be asmens, be adreso. O mano terapijos tikslas turėtų būti viltis. Viltis - geras dalykas."