„Mein Kampf“ lietuviškai: šešios klaidos

Leidykla „Obuolys“ gruodžio pabaigoje žada išleisti pirmąjį lietuvišką kritinį Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ leidimą. Per dvi dienas jam spėjo paprieštarauti kultūros ministras, Izraelio ambasada, Kauno žydų bendruomenės vadovas, filosofai ir vertėjai. Tačiau įsiskaičius į priekaištus matyti, kad didžioji jų dalis skirta ne pačiai idėjai, o tam, kaip ji įgyvendinama.

Kas žinoma apie leidimą

Knyga turės apie 800 puslapių. Hitlerio tekstą lydės daugiau kaip 1 500 išnašų ir komentarų, kuriuos parengė lenkų istorikas Eugeniuszas Cezary Królis – jo kritinis leidimas Lenkijoje pasirodė 2021 metais. Vertėja – Jolita Navickienė, įžangą parašė laikinasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas, istorikas Arūnas Bubnys. Tiražas – tūkstantis egzempliorių, kaina – 129 eurai.

Leidykla sako, kad knyga skirta „nukentėjusiųjų nuo nusikalstamo režimo atminimui ir kaip pamoka ateities kartoms“, o jos skaitytojas – akademinė visuomenė ir žmonės, besidomintys propagandos mechanizmais. Laiką „Obuolys“ sieja su antrojo „Mein Kampf“ tomo šimtmečiu.

Teisiškai kliūčių nėra: Administracinių nusižengimų kodeksas draudžia platinti nacistinę simboliką, bet numato išimtį švietimo, mokslo ir visuomenės informavimo tikslams.

Ar pati idėja bloga?

Sąžininga pradėti nuo to, ką leidykla sako teisingai. Kritiniai „Mein Kampf“ leidimai nėra lietuviškas išradimas. Vokietijoje tokį 2016 metais išleido valstybinis Šiuolaikinės istorijos institutas, Prancūzijoje ir Lenkijoje jie pasirodė 2021-aisiais. Visur pagrindinis argumentas buvo tas pats: nekomentuotas tekstas seniai laisvai prieinamas internete, todėl geriau, kad šalia jo atsirastų leidimas, kuriame kiekvienas melas paaiškintas.

Šis argumentas rimtas, ir jį pripažino ne tik istorikai. Vokietijos žydų centrinės tarybos pirmininkas Josefas Schusteris vokiškam leidimui neprieštaravo – jo nuomone, komentuotas tekstas padeda išsklaidyti aplink knygą susikūrusį mitą. Tiesa, Pasaulio žydų kongreso vadovas Ronaldas Lauderis tą patį leidimą vadino nereikalingu. Vieningos nuomonės nebuvo net ten.

Panašiai buvo Lenkijoje, kur 2021 metais pasirodė tas pats E. C. Królio parengtas leidimas, kuris dabar verčiamas į lietuvių kalbą. Vyriausiasis Lenkijos rabinas Michaelis Schudrichas sakė, kad akademinis leidimas gali būti „teigiamas dalykas“, padedantis suprasti nacizmo pavojų. Aušvico-Birkenau muziejaus direktorius Piotras Cywińskis mokslo tikslams skirtą leidimą taip pat „suprato“, bet pridūrė įspėjimą, kuris šiandien skamba lyg parašytas Lietuvai: leidėjas, siekiantis pelno ir aktyviai knygą reklamuojantis, galėtų susidurti su įstatymais, draudžiančiais propaguoti fašizmą.

Istorinis „Mein Kampf“ leidimas. Kritiniai leidimai šią knygą pateikia ne kaip manifestą, o kaip anotuotą istorinį šaltinį. Nuotr.: picture-alliance / dpa

Yra ir priešingas pavyzdys. 2016 metais Italijos dienraštis „Il Giornale“ kartu su šeštadienio numeriu dalijo „Mein Kampf“ – 1938 metų vertimo perspaudą, prie kurio pridėta tik istoriko įžanga. Tuometis premjeras Matteo Renzi tai pavadino niekšybe, žydų bendruomenė – nepadorumu. Skirtumas tarp šių atvejų ir yra visa esmė: ginčijamasi ne dėl to, ar tekstą galima spausdinti, o dėl to, kas, kaip ir kam tai daro.

Taigi klausimas ne tas, ar tokią knygą apskritai galima leisti. Klausimas – ar „Obuolys“ tai daro taip, kaip to reikalauja tokio svorio tekstas. Čia ir prasideda klaidos.

Šešios klaidos

1. Ne tas leidėjas

Vokietijoje kritinį leidimą rengė mokslo institutas, dirbęs prie jo kelerius metus. Lietuvoje tai daro komercinė leidykla, kurios reputacija tarp profesionalų nevienareikšmė. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė Daiva Daugirdienė priminė, kad „Obuolys“ iš sąjungos yra gavęs dvi „antipremijas“ – 2008 ir 2014 metais – už aplaidų požiūrį į vertimą. Istorijos mokytojas dr. Algis Bitautas klausia tiesiai: jei norėta mokslinio leidimo, kodėl jo nerengė ir neaprobavo Lietuvos istorijos institutas ar Genocido centro mokslininkai?

2. Neaišku, iš ko ir kaip versta

Viešai nepaaiškinta, kodėl pasirinktas lenkiškas, o ne išsamesnis vokiškas leidimas, kuriame komentarai užima du trečdalius apimties. Vertėjų sąjungos pirmininkė viešai klausė, iš kokios kalbos verstas pats Hitlerio tekstas – iš vokiečių ar per tarpinę – ir kas vertė komentarus: pirminėje leidyklos reklaminėje medžiagoje vertėjai, pasak jos, išvis nebuvo nurodyti. A. Bitautas, remdamasis kolege, sako, kad lietuviškame leidime komentarų bus mažiau nei lenkiškame, tačiau pačioje knygoje apie tai neužsimenama. Kritiniam leidimui, kurio visa vertė – komentarai, tai esminiai dalykai.

3. Viršelis

Ant lietuviško leidimo viršelio – autoriaus vardas, pavardė ir atvaizdas. Prancūzų leidykla „Fayard“ pasielgė priešingai: jų knyga vadinasi „Suistorinti blogį. Kritinis „Mein Kampf“ leidimas“, o ant balto viršelio nėra nei Hitlerio pavardės, nei veido. Skirtumas ne estetinis. Viršelis pasako, kas knygoje svarbiausia – diktatoriaus tekstas ar istorikų darbas.

4. Pinigai

129 eurai, ribotas tiražas ir pasirodymas prieš pat šventes atrodo kaip prabangios prekės, o ne mokslinio leidinio pardavimas. Palyginimas su lenkišku originalu iškalbingas. Lenkijoje tūkstančio puslapių tomas kainavo 150 zlotų, maždaug 33 eurus, ir net tokia kaina ten laikyta aukšta. Reklamos atsisakyta visai. „Nenorime, kad šis leidinys būtų plačiai prieinamas“, – sakė leidyklos „Bellona“ vadovas. Lietuviškas leidimas, parengtas pagal tą patį lenkišką, kainuoja beveik keturis kartus daugiau. Tačiau prancūzai žengė dar vieną žingsnį: visas pelnas atiteko Aušvico-Birkenau fondui, bibliotekos knygą gavo nemokamai, o knygynai jos nelaiko lentynose – tik atveža užsakius. „Obuolys“ apie pelno paskirtį nepasakė nieko, todėl įtarimo pasipelnyti neturi kuo atremti.

5. Su žydų bendruomene nepasikalbėta

Paklausta, ar prieš priimdama sprendimą tarėsi su Lietuvos žydų bendruomene, leidykla tiesiogiai neatsakė. Ji tik pažadėjo pakviesti bendruomenę į knygos pristatymą. Tai atvirkščia tvarka: su žmonėmis, kuriuos sprendimas skaudina labiausiai, kalbamasi prieš jį priimant, o ne tada, kai knyga jau spausdinama.

6. Komunikacija

Leidykla tvirtina, kad laikas „nebuvo renkamas“, ir tuo pat metu aiškina, jog leidimas susietas su šimtmečiu. Abu teiginiai kartu neišsilaiko. Be to, sukaktis yra minėjimo, o ne mokslo argumentas – ir prasta priežastis leisti būtent šią knygą. Visuomenei iš anksto nepaaiškinta nei teisinė išimtis, nei skirtumas tarp kritinio ir paprasto leidimo. Rezultatas – antraštės „Lietuvoje išleidžiama „Mein Kampf“, po kuriomis išnašų niekas nebeskaito.

Kultūros ministras: „Gal reikėtų susilaikyti“

 Lukas Alsys

Kultūros ministras Lukas Alsys leidimo nedraudžia ir jo teisėtumu neabejoja, bet abejoja laiku. Kalbėjo jis ne kaip pareigūnas, o kaip privatus žmogus:

„Ar yra tinkamas laikotarpis, jeigu manęs kaip žmogaus klaustų, dabar Lietuvoje leisti šią knygą, aš manyčiau, gal ne. Gal reikėtų susilaikyti nuo tokių kontroversiškų knygų, net ir su kritiniais komentarais.“

— Lukas Alsys, kultūros ministras, BNS, lapkričio 12 d.

Vertinti komentarus ministras palieka mokslo bendruomenei, kai knyga pasirodys: ar jie atitinka šiandieninį istorijos supratimą. Verta atkreipti dėmesį į formuluotę – ministras abejoja laiku, o ne pačia kritinio leidimo idėja.

Filosofas Mažeikis: leidimui – ne dabar

Gintautas Mažeikis

Aštriausiai pasisakė filosofas Gintautas Mažeikis. Jo argumentas – ne apie skaitytojus, o apie tai, kad plačiąją auditoriją pasieks pats leidimo faktas, o ne 1 500 kritinių išnašų. Jo žodžiais, tai tarsi dovana svetimai propagandai.

„Rusijos propaganda nekomentuos nei E. C. Królio, nei A. Bubnio tekstų, komentuos knygos faktą kaip menamą „nacifikacijos“ įrodymą. Aš nepritariu šios knygos leidimui dabar.“

— Gintautas Mažeikis, filosofas, socialiniame tinkle „Facebook“

G. Mažeikis pabrėžia skirtumą nuo Lenkijos: lenkiškas kritinis leidimas pasirodė 2021 metais, dar prieš plataus masto invaziją į Ukrainą. Jis priduria, kad dėl leidyklos sprendimo aiškintis gali tekti ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Filosofas abejoja ir leidinio tikslingumu: mokslininkai knygą gali skaityti kitomis kalbomis, o plačiajai visuomenei moksliniai komentarai, jo manymu, bus neįdomūs.

Svarbu atskirti: tai vertinimas apie riziką, o ne įvykęs faktas. Kol kas tokios reakcijos iš užsienio nėra.

Kaip tai vertina žydų bendruomenė

Griežčiausiai pasisakė Izraelio ambasada Lietuvoje. Ji pareiškė „didžiulį sukrėtimą ir pasipiktinimą“ ir paragino leidyklą sprendimą persvarstyti. Ambasada priminė, kad šis tekstas padėjo ideologinius pagrindus milijonų žmonių naikinimui, tarp jų – maždaug 95 procentų Lietuvos žydų.

Svarbiausia pareiškimo vieta – ne pasipiktinimas, o skirtis, kurią ambasada nubrėžia: ji pripažįsta akademinių tyrimų svarbą, bet mato „esminį skirtumą tarp kontroliuojamo mokslinio tyrinėjimo ir komercinio neapykantą kurstančio manifesto platinimo knygynų lentynose“. Lietuvos žydams, rašo ambasada, ši knyga yra ne teorinis istorinis artefaktas, o genocidinės neapykantos simbolis.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas kalbėjo paprasčiau: jis leidimui griežtai nepritaria ir mano, kad leidybai yra rimtesnių dalykų. „Hitlerio idėjos iš pradžių atrodė nepavojingos net jo artimam ratui. O kas iš to išėjo?“ – sakė jis LRT.

Verta pastebėti, kad ambasados formuluotė beveik tiksliai nurodo, kas galėtų ginčą sušvelninti: ne tyrimo draudimas, o atsisakymas knygą parduoti kaip prekę.

Ką atsako leidykla ir įžangos autorius

„Obuolys“ priekaištą dėl nepagarbos aukoms atmeta: „Aukas atsiminti reiškia ir suprasti, kas jas pražudė.“ Ieškantiems nacistinių idėjų, anot leidyklos, ši knyga – blogiausias pasirinkimas, nes esminiai Hitlerio teiginiai joje paneigti istoriko komentarais.

Į G. Mažeikio perspėjimą leidykla atsako: „Kremliaus propagandai faktai nereikalingi. [...] Jei savo kultūrinius ir mokslinius sprendimus derintume prie to, ką gali iškraipyti Kremlius, atiduotume jam teisę spręsti, ką gali skaityti lietuviai.“

A. Bubnys mano, kad laikas kaip tik tinkamas: knyga esanti įspėjimas, kur veda neapykantos ideologija, demokratijos atmetimas ir vado kultas.

Redakcijos nuomone, abu argumentai turi svorio – ir abu nepataiko į esmę. G. Mažeikis teisus, kad propaganda cituos faktą, o ne išnašas. Leidykla teisi, kad pagal propagandą savo knygų lentynos tvarkyti negalima. Tačiau nė vienas iš šių argumentų neatsako į klausimą, kodėl leidimas parengtas taip, kad priekaištų jam galima turėti ir be jokio Kremliaus.

Kokios pasekmės tikėtinos

Draudimo niekas nesiūlo, ir tam nėra teisinio pagrindo: kultūros ministras, kaip minėta, apsiribojo asmenine abejone dėl laiko.

Tikėtina, kad tiražas bus išpirktas – skandalas tokiai knygai yra geriausia reklama. Vokietijoje pirmasis keturių tūkstančių egzempliorių tiražas dingo pirmą dieną, o per metus parduota 85 tūkstančiai. Bet kuo geriau knyga bus perkama, tuo sunkiau leidyklai bus neigti komercinį motyvą.

Kol kas ši istorija lieka Lietuvos vidaus ginču: didžiųjų užsienio naujienų agentūrų ar tarptautinių žydų organizacijų reakcijų redakcijai rasti nepavyko, o angliškai apie ją parašė tik pati LRT. Kalbėti apie tarptautinį skandalą būtų per anksti. Tačiau tyla nėra garantija – nuo pranešimo praėjo vos pora dienų.

Lietuvos reputacijai pavojingiausias ne pats leidimas, o tai, kad pirmasis diplomatinis jo vertinimas atėjo iš sąjungininkės ambasados ir buvo neigiamas. Šalyje, kurioje per Holokaustą sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė, tokie ženklai skaitomi atidžiau nei kitur.

Panerių memorialas prie Vilniaus — 1941–1944 m. čia nužudyta iki 100 000 žmonių, tarp jų apie 70 000 žydų. Nuotr.: govilnius.lt

Ką dar galima pataisyti

Iki knygos pasirodymo liko daugiau kaip mėnuo, ir užsienio patirtis rodo, kad dalį klaidų ištaisyti nevėlu. Pelną galima skirti Holokausto atminimo ar švietimo tikslams. Viršelį galima pakeisti. Komentarus galima duoti įvertinti nepriklausomiems Lietuvos istorikams ir tą vertinimą paskelbti. Bibliotekoms knygą galima padovanoti. O su žydų bendruomene galima susitikti dabar, ne per pristatymą.

Nė vienas iš šių žingsnių nepanaikintų ginčo – jo neišvengė nė viena šalis. Tačiau jie pakeistų ginčo temą: vietoj klausimo „kas ir kodėl iš to uždirba“ liktų klausimas, kurį verta svarstyti – kaip skaityti pavojingiausią dvidešimto amžiaus knygą taip, kad ji mokytų, o ne žeistų.

Jūsų nuomonė

Ar tokia knyga su istorikų komentarais turėtų būti prieinama lietuvių kalba? O jei taip – kas ir kaip ją turėtų leisti? Parašykite komentaruose.

Jei straipsnis buvo naudingas, pasidalykite juo ir sekite „Čikagainfo“ feisbuke.