Šiandien Lietuvoje — Visų Šventųjų diena, o rytoj — Vėlinės.

Lietuvos kapinės šiomis dienomis nušvinta žvakių jūra — tylus ir gražiausias pagerbimas. O mes, toli nuo namų, uždegame žvakę ten, kur esame, ir mintimis būname prie jų kapų.

Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.

O iš kur ši tradicija ir kodėl ji tokia gyva?

Vėlinės — tai diena, kai einame į kapines: tvarkome kapus, puošiame juos chrizantemomis, eglišakėmis ir vainikais, uždegame žvakes. Žvakė uždegama ne tik ant savųjų kapų — daugelis uždega ir ant svetimų, niekieno nelankomų kapų, kad nė vienas tą dieną neliktų be šviesos ir pagarbos ženklo. Bažnyčiose aukojamos šv. Mišios už mirusiuosius, vyksta procesijos į kapines, o šeimos susirenka drauge ir prisimena išėjusiuosius.

Kodėl? Nes tikima, kad gyvųjų malda padeda mirusiųjų sieloms, o mums patiems tai būdas padėkoti ir neišsižadėti savo šaknų — pagerbti tuos, kurie mus užaugino, mokė ir mylėjo.

O tradicija sena. Lietuvių Vėlinės susiklostė iš senosios rudeninės Ilgių šventės — dar prieš krikščionybę rudenį, nuėmus derlių, buvo pagerbiami protėvių vėlės: tikėta, kad jos drauge su derliumi sugrįžta iš laukų, tad jas reikia deramai priimti, sušildyti ir pavaišinti. Krikščioniškoji data atėjo vėliau: 998 metais Kluni vienuolyno abatas Odilonas įvedė lapkričio 2-ąją kaip maldos už mirusiuosius dieną, o XIII amžiuje ji išplito visoje Katalikų Bažnyčioje. Tad šiai tradicijai — daugiau nei tūkstantis metų. Tiesa, žvakės ant kapų Lietuvoje įsigalėjo palyginti neseniai — tik nuo XX amžiaus pradžios; iki tol mirusieji buvo pagerbiami maldomis, giesmėmis, o seniau — ir apeiginėmis vaišėmis.

Pats minėjimas trunka ne vieną dieną: lapkričio 1–2 dienos Lietuvoje yra nedarbo dienos, o Vėlinių aštuondienis tęsiasi iki lapkričio 8-osios — kapinės žvakių šviesoje skendi dar ilgai po šventės.

Uždekime žvakę. Prisiminkime. Pabūkime tyliai.