Karta, kuri nebemato ateities

Prancūzijoje moksleiviai nuo rugsėjo vidurio blokuoja licėjus, o spalio 17-ąją per protestus sudegė Limožo rotušė. Tai ne vien prancūziška istorija: tą patį rudenį jauni žmonės išėjo į gatves Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir kitur, o Vengrijoje ir Serbijoje jaunimo įkvėpti judėjimai šiemet per rinkimus pakeitė valdžią. Kas vyksta – ir kodėl politikai į tai kol kas nemoka atsakyti?

Nuo tuščių klasių iki sudegusios rotušės

Viskas prasidėjo be didelių šūkių. Rugsėjo viduryje, vos prasidėjus mokslo metams, Paryžiaus priemiesčių licėjuose moksleiviai ėmė blokuoti įėjimus: trūksta mokytojų, klasės perpildytos, o stojimo į aukštąsias mokyklas platforma „Parcoursup“ daugeliui atrodo kaip loterija. Mokytojų profsąjungos SNES-FSU duomenimis, vien šiam rugsėjui viduriniame ugdyme panaikinti 1 803 mokytojų etatai, o klasės, pasak profsąjungos, ir taip yra tarp didžiausių Europoje.

Vaizdo įrašai iš blokadų pasklido socialiniuose tinkluose, ir per kelias savaites vienos mokyklos skundas virto nacionaliniu judėjimu. Spalį jis susiliejo su platesniu nepasitenkinimu – brangstančiu gyvenimu ir kuro kainomis. Į bendras eitynes kartu išėjo moksleiviai, studentai, profesinės sąjungos ir sugrįžusios „geltonosios liemenės“.

Kulminacija tapo spalio 17-oji. Vidaus reikalų ministerija suskaičiavo 550 tūkst. demonstrantų visoje šalyje, iš jų 110 tūkst. Paryžiuje; profsąjunga CGT kalbėjo apie 800 tūkst. Tačiau šią dieną Prancūzija prisimins ne dėl skaičių. Limože padegta rotušė sudegė visiškai – „dega paminklas, bet ne Respublika“, sakė miesto meras. Sent Etjene septyniolikmečiui granata nutraukė plaštaką; aplinkybės tiriamos. Paryžiuje vienas demonstrantas mirė sustojus širdžiai.

Sulaikytųjų skaičius augo kas kelias valandas: vakare vidaus reikalų ministras Laurent'as Nuñezas minėjo apie 400, naktį premjeras Sébastienas Lecornu – jau 1 800, kitą dieną skaičius perkopė 2 000. Vien Paryžiuje sulaikyti 855 žmonės – policijos prefektūra tai pavadino rekordu. Sužeista daugiau kaip 600 policininkų, žandarų ir ugniagesių. Vidaus reikalų ministerijos suvestinėje už spalio 17–18 dienas – beveik 2 400 sulaikytųjų ir apie 3 000 apiplėštų ar nuniokotų prekybos vietų. Ministras dėl niokojimų kaltino judrias kraštutinių kairiųjų grupes ir prie jų prisidėjusius plėšikus, bet nepaprastąją padėtį skelbti atsisakė. Ministras pasiūlė atsistatydinti, bet spalio 19 dieną prezidentas Emmanuelis Macronas jo atsistatydinimo nepriėmė.

„Mūsų Respublikoje smurtui vietos nėra. Tie, kurie daužė, puolė prefektūras ir parduotuves, plėšė net mūsų rotušes, bus persekiojami ir nubausti“, – tą vakarą parašė E. Macronas.

Paketas, kurio moksleiviai nepriėmė

Politinis atsakymas atėjo spalio 26 dieną, praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo pirmųjų blokadų. Premjeras S. Lecornu Matinjono rūmuose priėmė moksleivių ir studentų organizacijas ir paskelbė priemonių paketą. „Parcoursup“ nuo 2027 metų bus reformuojama, o 2028-aisiais – pakeista nauja sistema. Dešimtos klasės (prancūziškai – „seconde“) dydis ribojamas iki 28 mokinių. Aukštosiose mokyklose kuriama 15 tūkst. papildomų vietų. Regionams mokyklų pastatams atnaujinti valstybė skolina 4 mlrd. eurų, universitetams skiria dar milijardą.

Moksleivių ir studentų organizacijos nuolaidas pavadino nepakankamomis. Lapkričio 2-ąją, pirmą dieną po rudens atostogų, blokados atsinaujino. Skaičiai, kaip įprasta, skyrėsi dešimt kartų: lapkričio 3 dieną Švietimo ministerija suskaičiavo 48 blokuotus licėjus, moksleivių sąjunga USL – beveik 500. Lapkričio 5 dieną profsąjungos surengė visuotinę streiko dieną dėl atlyginimų ir kainų: 193 eitynėse, ministerijos duomenimis, dalyvavo 575 tūkst. žmonių, CGT skaičiavimu – beveik 1,6 mln.

Lapkričio viduryje banga slūgsta. Lapkričio 10 dieną blokuoti 49 licėjai iš maždaug 3 700, lapkričio 12-ąją – 24. Tačiau tai, kas liko, darosi pavojingiau. Fejerverkai šaudomi jau ne tik prie mokyklų, bet ir jų kiemuose, koridoriuose bei klasėse; lapkričio 12-ąją Monpeljė padegti du licėjai. Vyriausybės duomenimis, nuo rudens pradžios sužeisti 609 žmonės: 364 moksleiviai ir 245 švietimo darbuotojai, tarp jų 81 mokyklos vadovas ar pavaduotojas. Direktorių profsąjunga lapkričio 13-ąją kvietė rinktis prie labiausiai nukentėjusių mokyklų ir kalbėjo apie „nežabotą smurtą“.

Tai dėsninga tokių judėjimų pabaiga: dauguma grįžta į klases, o gatvėje lieka tie, kuriems svarbi jau nebe mokykla. Bėda ta, kad kartu su jais iš akiračio dingsta ir pradinis, visiškai pagrįstas klausimas – kodėl klasėje nėra mokytojo.

Macrono dešimtmetis: kiekviena reforma baigiasi gatve

Norint suprasti šį rudenį, reikia grįžti į 2017-uosius. Tada 39 metų E. Macronas tapo prezidentu žadėdamas reformuoti Prancūziją: palengvino atleidimą iš darbo, turto mokestį pakeitė siauresniu nekilnojamojo turto mokesčiu, įvedė vienodą 30 procentų kapitalo pajamų tarifą. Beveik kiekvieną pertvarką pasitiko gatvė.

2018-ųjų lapkritį dėl kuro mokesčių kilo „geltonosios liemenės“. Per pusmetį, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, sužeista apie 2 500 demonstrantų ir 1 800 pareigūnų, žuvo 11 žmonių, daugiausia eismo įvykiuose prie kelių blokadų. Prezidentas atsakė maždaug 10 mlrd. eurų nuolaidų paketu. 2019–2020 metų žiemą šalį paralyžiavo streikai prieš pensijų sistemos pertvarką; ją sustabdė pandemija. 2023-iaisiais pensinis amžius nuo 62 iki 64 metų vis dėlto pakeltas – be Nacionalinio susirinkimo balsavimo, pasinaudojus Konstitucijos 49.3 straipsniu, nepaisant milijoninių protestų.

2025-ųjų rudenį, po judėjimo „Blokuokime viską“, premjeras S. Lecornu tą pačią reformą sustabdė iki 2028 metų sausio. Svarbu tiksliai: tai sustabdymas, ne atšaukimas. O 2026-ųjų ruduo – pirmoji banga, kurios centre ne pensijos ir ne mokesčiai, o mokykla ir jauno žmogaus starto sąlygos.

Skaičiai, kurie maitina pyktį

Protestuotojų jausena nėra vien emocija. „Eurostat“ spalio 30 dieną paskelbtais duomenimis, rugsėjį Prancūzijoje darbo neturėjo 755 tūkst. jaunesnių nei 25 metų žmonių – jaunimo nedarbo lygis pasiekė 21,9 procento, kai ES vidurkis – 15,5 procento.

Šaltinis: „Eurostat“, 2026 m. rugsėjo duomenys, paskelbti spalio 30 d. Rodiklis reiškia bedarbių dalį tarp darbo rinkoje dalyvaujančių 15–24 metų žmonių, o ne tarp viso jaunimo – besimokantys į jį neįtraukiami.

Prie to prisideda būstas: visoje ES nuo 2010 iki 2024 metų pabaigos būsto kainos pakilo 55 procentais, nuoma – 27 procentais. Ir kartų klausimas, apie kurį Prancūzijoje kalbama vis garsiau: pensijoms šalis skiria apie 14 procentų BVP – maždaug dvigubai daugiau nei vidutiniškai išsivysčiusios valstybės, – o biudžeto nėra subalansavusi nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio. Jaunas žmogus mato sistemą, kuri dosni jo seneliams, bet neranda mokytojo jo klasei.

Ne tik Prancūzija

Agentūra „Reuters“ spalio 28 dieną apžvelgė, kas vyksta žemyne, ir pavadino tai jaunimo žodžiais – „Mūsų niekas negirdėjo“. Devyniolikmetė studentė iš Briuselio Maya Gourdel agentūrai sakė: „Bandėme ramiai. Niekas mūsų negirdėjo. Tik kai žmonės pradėjo deginti šiukšles, žiniasklaida ir kameros ėmė mus rodyti.“

Reikalavimai skirtingose šalyse stebėtinai panašūs: mokyklos be mokytojų, neįperkamas būstas, brangstantis gyvenimas ir jausmas, kad su jaunais žmonėmis elgiamasi kaip su vaikais.

Daugiau šalių (2)

Albanija

„Flamingų revoliucija“

Gegužę prasidėję protestai prieš prabangų kurortą saugomoje Zvërneco pakrantėje ir Sazano saloje spalio 13 dieną virto studentų sukilimu prieš premjero Edi Ramos vyriausybę. Tiranoje padegtas Aukščiausiojo Teismo pastatas. E. Rama, valdantis nuo 2013 metų, atsistatydinti atsisako ir kviečia studentus derėtis.

Protestas Tiranoje – rožinis flamingas tapo judėjimo simboliu. Nuotr. albanien.ch

Graikija

Palapinės Atėnų centre

Graikijos studentai protestuoja dėl brangstančio būsto ir menko švietimo finansavimo; Atėnų centre jie pasistatė palapinių stovyklą.

Studentų stovykla Atėnuose. Nuotr. Harris Xanthopoulos

Tai nėra vien Europos reiškinys. Vadinamosios Z kartos – gimusiųjų maždaug 1997–2012 metais – protestai 2024-aisiais nuvertė valdžią Bangladeše, 2025-aisiais – Nepale. Dabar, rašo „Reuters“, židiniu tapo Europa.

Kai gatvė tampa balsadėže: Vengrija ir Serbija

Yra ir kita šių metų pusė. Dviejose Europos šalyse jaunimo nepasitenkinimas nebe tik triukšmauja gatvėje – jis rado politinę formą ir laimėjo rinkimus.

Vengrijoje balandžio 12 dieną Pétero Magyaro partija „Tisza“ gavo 53,18 procento balsų ir 141 vietą iš 199 – konstitucinę daugumą. Viktoro Orbáno „Fidesz“, valdžiusi nuo 2010 metų, liko su 52 mandatais; iš 106 vienmandačių apygardų ji laimėjo vos dešimt, nors prieš ketverius metus – 87. Aktyvumas siekė 79,56 procento ir buvo rekordinis. V. Orbánas pralaimėjimą pripažino tą patį vakarą.

Jaunimo vaidmens čia nereikia perdėti: „Tisza“ laimėjo plačiai, visose visuomenės grupėse. Tiksliau sakyti ne „jaunimas nuvertė Orbáną“, o „jaunimas masiškai atėjo balsuoti ir stojo į permainų pusę“. Vengrijos pilietinės organizacijos pažymėjo ir tai, kad pati kampanija vyko nelygiomis sąlygomis – tuo įspūdingesnis rezultatas.

Serbijoje viskas prasidėjo nuo tragedijos: 2024 metų lapkritį Novi Sade nugriuvo ką tik atnaujintos geležinkelio stoties stogelis ir žuvo 16 žmonių. Studentų pradėti protestai prieš korupciją tęsėsi beveik dvejus metus ir baigėsi pirmalaikiais rinkimais. Spalio 25 dieną „Studentų sąrašas“ gavo 53,7 procento balsų ir 140 vietų iš 250. Aleksandaro Vučićiaus sąrašas – 39,5 procento ir 103 vietas. Jo ilgametė sąjungininkė Socialistų partija į parlamentą nepateko visai.

A. Vučićius pralaimėjimą pripažino dar rinkimų vakarą, apie pusę dešimtos. Taip baigėsi nuo 2012 metų trukęs jo partijos dominavimas. Aktyvumas – apie 69 procentus – taip pat buvo rekordinis. Dabar studentams teks tai, kas sunkiau už protestą: iš judėjimo be lyderių sudaryti vyriausybę. Kandidato į premjerus sąrašas lapkričio pradžioje dar nebuvo pasirinkęs, o gruodžio pabaigoje Serbijos laukia prezidento rinkimai.

Prancūzija: iki rinkimų – penki mėnesiai

Skirtumas tarp Prancūzijos ir šių dviejų šalių esminis. Budapešte ir Belgrade pyktis rado partiją, sąrašą ir datą rinkimų kalendoriuje. Paryžiuje kol kas yra pyktis ir ekranai – bet nėra, kas tą pyktį paverstų balsais.

O data artėja: pirmasis prezidento rinkimų turas vyks 2027 metų balandžio 18 dieną, antrasis – gegužės 2-ąją. E. Macronas trečios kadencijos iš eilės siekti negali. Apklausose tvirtai pirmauja Marine Le Pen – skirtingi apklausų vidurkiai jai rodo 33–34 procentus. Antras – kraštutinės kairės lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas su maždaug 17 procentų, toliau – buvęs premjeras Édouard'as Philippe'as (12–16 proc.) ir centro kairės kandidatas Raphaëlis Glucksmannas (apie 12 proc.).

M. Le Pen kandidatuoti leido teismas. Liepos 7 dieną Paryžiaus apeliacinis teismas paliko galioti jos nuteisimą Europos Parlamento padėjėjų byloje, bet draudimą būti renkamai sutrumpino tiek, kad jis laikomas jau atliktu. Tą patį vakarą ji paskelbė kandidatuojanti, o Jordaną Bardellą pristatė kaip būsimą premjerą. Teismas jai skyrė ir metus elektroninės apykojės; ji pateikė kasacinį skundą, kurį Kasacinis teismas žada išnagrinėti vėliausiai 2027 metų balandžio pradžioje.

Lapkričio 9-ąją kampaniją sudrebino netikėtas dalyvis – penkiskart olimpinis dziudo čempionas Teddy Rineris, pareiškęs esąs „nei kairėje, nei dešinėje“. E. Macronas tą pačią dieną sakė esąs „labai laimingas“, kad toks čempionas įsitraukia į politiką. Apžvalgininkai iškart priminė, kad prezidento palankumas šiandien kandidatui greičiau našta nei dovana.

Redakcijos vertinimu, daugiausia iš šio rudens laimi būtent M. Le Pen. Riaušes lengva priskirti kraštutinei kairei, o jos partijai belieka prisistatyti kaip tvarkos jėgai. Jos reakcija į spalio 17-ąją buvo tiksliai apskaičiuota: „Milijonai prancūzų yra pikti, bet jie nieko nedaužo ir neplėšia.“ Moksleivių keltas klausimas apie mokyklą rizikuoja virsti kampanijos apie saugumą fonu.

O Lietuva?

Kontrastas ryškus. Lietuvos jaunimo nedarbas rugsėjį siekė 14,0 procento – žemiau ES vidurkio ir gerokai žemiau Prancūzijos. Gatvėse ramu.

Tačiau vienas rodiklis verčia suklusti. Šiemet į Lietuvą grįžo per 12 tūkst. piliečių – vos puse tūkstančio daugiau, nei išvyko, nors dar pernai grįžtančiųjų buvo beveik dvigubai daugiau nei išvykstančiųjų. Lietuvos banko duomenimis, penkis iš devynių šių metų mėnesių išvykusiųjų buvo daugiau nei grįžusiųjų, o rugsėjį balansas vėl tapo neigiamas. LRT kalbinti ekonomistai tai vertina „su nerimo žiupsneliu“ ir neatmeta naujos emigracijos bangos.

Lietuvos jaunimas neblokuoja mokyklų – jis, kaip ir anksčiau, balsuoja kojomis. Priežastys, dėl kurių bendraamžiai kitur praranda kantrybę, – brangus būstas, neaiški darbo rinkos ateitis, jausmas, kad sistema negirdi, – nėra svetimos ir čia.

Akla gatvė ar lūžio taškas?

Šio judėjimo negalima „iškviesti į derybas“ ir nupirkti viena reforma, nes jo reikalavimas platesnis už bet kurį sąrašą. Jauni žmonės nori, kad gyvenimo perspektyva vėl būtų matoma: baigti mokyklą, kurioje yra mokytojų, įstoti, rasti darbą, išsinuomoti būstą – o ne gyventi su jausmu, kad gerovės valstybės liftas sustojo tiesiai po ankstesne karta.

Italų mąstytojas Antonio Gramsci 1930 metais rašė, kad krizė ir yra tai, jog sena miršta, o nauja negali gimti, ir šiuo tarpuvaldžiu pasireiškia įvairiausi liguisti reiškiniai. Europos politika šiandien daug kur atsiremia į tą pačią sieną: reformos būtinos, bet kiekviena pasitinkama gatve; gatvė dėl daug ko teisi, bet programos pati neturi. Vengrijoje ir Serbijoje tiltą tarp gatvės ir balsadėžės šiemet pavyko pastatyti. Prancūzijoje – kol kas ne. Iki atsakymo liko penki mėnesiai.

Jūsų nuomonė

Kaip manote, kodėl Lietuvos jaunimas neprotestuoja – nes gyvena geriau, ar todėl, kad nepatenkintieji tiesiog išvažiuoja? Parašykite komentaruose.

Jei straipsnis buvo naudingas, pasidalykite juo ir sekite „Čikagainfo“ feisbuke.