Zigmas Ripinskis: „Mano filmai ir laidos viską pasako“

Zigmo Ripinskio kūrybinė veikla Lietuvoje skaičiuojama jau keliais dešimtmečiais. Jos ašis – krašto istorinė atmintis: jis fiksuoja kraštotyrinę veiklą Šiaulių rajone, skatina kūrybiškumą ir stengiasi į krašto pažinimą įtraukti kuo daugiau rajono gyventojų ir svečių.

Zigmas Ripinskis gimė 1961 m. Šiauliuose, 1983 m. baigė tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Šiandien jis plačiai žinomas kaip Šiaulių rajono metraštininkas. Jis ne tik pagal pareigas fiksavo kultūros raidą, įvykius, pokyčius, bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų veiklą, bet jau daug metų pats kuria autorinius dokumentinius filmus ir apybraižas apie Šiaulių rajono kultūrinį gyvenimą, jo kūrėjus ir liudininkus. Tokius žmones, kaip Zigmas, garsusis niujorkietis poetas, originalių filmų kūrėjas, „fliuksininkas“ Jonas Mekas ar Čikagoje gyvenęs fotografas ir dokumentininkas Algimantas Kezys vadindavo „filmininkais“.

Per 45 kūrybinės veiklos metus Z. Ripinskis surengė daug kūrybos vakarų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o jo filmai „Šaknys“ (1988) – apie lietuviškas salas Baltarusijoje – ir „Jurginių sulaukus“ pelnė prizines vietas tarptautiniuose festivaliuose Estijoje ir Italijoje. Nė vienas svarbesnis kultūros renginys Šiaulių rajone nelieka be jo dėmesio: su kūrybine grupe ir bendraminčiais jis filmuoja ir transliuoja koncertus, renginius, spektaklius, festivalius – tokių renginių priskaičiuojama per 60. Išskirtinis Zigmo bruožas – jis ne tik filmuoja, bet yra ir patyręs fotografas. Jis saugo didžiulį sukauptą fotografijų archyvą, o jo nuotraukos publikuojamos įvairiuose leidiniuose Lietuvoje ir užsienyje.

Daugiau nei 40 filmų apie Šiaulių kraštą

Plačiai žinomi Z. Ripinskio filmai „Kelyje į laisvę“ (1989), „Tiltas“ (1990), „Šiaulių kronika“ (1989–1990), poetui Juozui Ruzgiui atminti skirtas filmas „Prisiminimai apie Juozą“ (1996), „Mūsų Kryžių kalnas“ (2000), „Kurtuvėnų dvaro svirnas“ (2002), „Jie nešė lietuvišką knygą“ (2004) ir kiti. Zigmas daug metų dirbo Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje, todėl puikiai pažįsta rajoną, jo istoriją ir žmones. Visa tai jis iki šiol fiksuoja savo dokumentikoje. Sunku patikėti, kad vienas ar su bendraminčiais jis sukūrė per 40 didesnės ar mažesnės apimties filmų apie Šiaulių rajoną ir sudarė jų antologiją. Paminėtini filmai „Dargaičiai – gatvinis kaimas ir jo ateities vizija“ (1993), „Rajono ateitį kuriame šiandien“ (2008), „Kuršėnų krašto smuikininkai“ (2021) ir „Sausio 13-oji. 1991“, pasakojantis apie tragiškus Sausio įvykius.

Daug dėmesio Z. Ripinskis skiria krašto asmenybėms. Filme „Grafų baldai Deluxe“ pasakojama apie verslininkus brolius Žydrūną ir Audrių Grinius, Kairiuose įkūrusius plačiai žinomą baldų gamybos įmonę, kurios baldai keliauja ir į Lietuvos, ir į Europos šalių namus. Filmas „Darbai ir prisiminimai“ (2004) – apie žymų Šiaulių krašto skulptorių Vitalijų Lukošaitį, jo kūrybą ir tragišką šeimos likimą.

Šiaulių rajonas – tautodailininkų ir puodžių kraštas, tad jų kūryba ir kasdienybė neišvengiamai atsispindi ir Z. Ripinskio darbuose. Filme „Iš Kuršėnų molio“ (2010) pasakojama apie Kuršėnų keramikos tradicijas ir čia dirbusius puodžius, o 2022 m. sukurtas filmas „Šiaulių rajono tradiciniai amatai: pažink, įamžink, pasidalink“ – apie rajono tautodailininkus ir tradicinius amatus.

Z. Ripinskio dokumentikoje užfiksuota ir Šiaulių rajono mokyklų bei darželių istorija; jo archyve daug medžiagos apie Raudėnų ir Meškuičių švietimo įstaigas. Pastaraisiais metais rajone populiarūs mėgėjų teatrų festivaliai – ir čia krypsta Zigmo kameros akis. Kurtuvėnų teatrų festivalyje-konkurse „Kartu“ jis 2020 m. nufilmavo Kurtuvėnų teatro spektaklį „Palanga“, o 2021 m. – spektaklį „Nenuorama žmona“ pagal Juozo Grušo komediją.

Krašto metraštininko darbą Z. Ripinskis nuosekliai dirba jau daug metų, tad visų jo darbų trumpame straipsnyje neišvardysi. Paminėsiu tik keletą naujausių, svarbių krašto istorijai:

• „Šakyna – mažoji kultūros sostinė“ (2022);
• „Kai atgimsta miesto legendos“ (2023) – apie teatralizuotą koncertą-miuziklą, pastatytą pagal istorinių apsakymų apie Kuršėnų miestą rankraštį „Rūkas“;
• „Šiaulių rajonas Šimtmečio dainų šventėje Vilniuje“ (2024);
• „Šiaulių rajono tautodailės ir kultūros pynė Lietuvai“ (2024) – apie kultūrinį rajono gyvenimą, tautodailės ir amatų tradicijas;
• „Suteikti jaunam žmogui sparnus“ (2025) – apie Kuršėnų vaikų teatro „Ikaras“ įkūrėjus ir vadovus Leontiną ir Petrą Valskius;
• „Kuršėnų sporto mokyklai – 60 metų“.

Savivaldybininko, kultūrininko, metraštininko, kraštotyrininko, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Zigmo Ripinskio darbai gerai žinomi visoje Lietuvoje: jo filmuota medžiaga ir dokumentiniai filmai rodomi per LRT, Šiaulių apskrities televiziją, portale „Etaplius“ ir kitose platformose. Tai ne vien informaciniai ar pažintiniai darbai – jie brandūs ir neabejotinai turi išliekamąją vertę. Dalis filmų, televizijos laidų ir sukauptos vaizdo medžiagos perduota Lietuvos valstybės archyvui ir Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, Zigmas tapo „laisvuoju menininku“. Mėgsta keliauti, tad ėmė fiksuoti kelionių istorijas, o patirtimi ir patarimais dalijasi tekstuose. Neseniai jis debiutavo Arūno Šatkaus Čikagoje įkurtame portale „Čikagainfo“, kur didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė jo pasakojimai apie mėgstamiausią šalį – Turkiją: „„Po palme su kaljanu“: kodėl keturiasdešimt šalių aplankęs keliautojas kasmet grįžta į Turkiją“ ir „Turkija be reklamos: patyrusio keliautojo patarimai apie viešbučius, derėjimąsi, pinigus ir taksistus“.

Kelionės Zigmą sužavėjo ir kitų šalių virtuve – labiausiai jis mėgsta graikų, ispanų ir turkų patiekalus, o kartais eksperimentuoja ir savo virtuvėje. Kaip 2021 m. prisipažino „Šiaulių kraštui“, sriubos ir kepiniai jam nelabai sekasi, užtat mėsos, žuvies ir bulvių patiekalais lieka patenkintas. Tąkart dienraščio skaitytojams jis pasiūlė savo receptą – lietuvišką žydiškos kiaušinienės šakšukos variantą, tinkantį pusryčiams.

Iš kelionių albumo

Kamera Zigmą lydi ir kelionėse – nuo Holivudo iki Pompėjos, nuo Čikagos naktų iki ansamblio koncertų užsienyje. Keletas akimirkų iš jo asmeninio archyvo.

Nuotraukos iš Z. Ripinskio asmeninio archyvo.

Jei kokiame nors renginyje pamatysite ramiai ir santūriai besidarbuojantį „filmininką“, žinokite – tai Zigmas Ripinskis. Jis kuria naują dokumentinį filmą apie įvykį, kuris jau rytoj taps istorija.

Stasys Tumėnas kalbina Zigmą Ripinskį

Autentiškas žmogaus žodis dažnai pasako daugiau nei jo pristatymas „iš šalies“. Dokumentikoje tai vadintume „balsu už kadro“, todėl pabaigai – trumpas pokalbis su rašinio herojumi.

„Mano filmai ir laidos viską pasako“

S. T.: Paprastai savo laidose žmones kalbini tu pats – krašto kūrėjus, aktyvius visuomenininkus, atlikėjus, tautodailininkus, politikus. Kaip jautiesi šiandien, kai kalbina tave?

Z. R.: Nesu pratęs daug kalbėti – mano filmai ir laidos viską pasako. Per ilgus darbo metus spėjau prakalbinti daug kūrybingų, ryškiausių Šiaulių kraštą puošusių žmonių. Deja, daug mano pašnekovų, užfiksuotų dokumentikoje, jau iškeliavo į Amžinuosius kūrybos sodus. Čia ir yra šio darbo grožis, išlikimo džiaugsmas – išsaugoti juos juostoje, kadre. Vakarykščiai mano filmų herojai tapo krašto istorijos perdavėjais.

S. T.: Kol dirbai Šiaulių rajono savivaldybėje, tavo pareigos savivaldybės svetainėje skambėjo labai apibendrintai – Kultūros skyriaus specialistas. Papasakok plačiau, kas į jas įėjo.

Z. R.: Atsakysiu lakoniškai. Tai renginių, parodų, koncertų, knygų pristatymų, susitikimų su išeiviais iš Šiaulių rajono filmavimas, laidų ir reportažų kūrimas, fotofiksacija, vykdomų projektų viešinimas.

S. T.: Daug metų krašto gyventojai regioninės Šiaulių televizijos eteryje matė tavo rengiamas laidas „Sodžius“ apie Šiaulių rajono šventes, tradicijas, papročius, aktyvias bendruomenes, miestelių šventes. Kada ši laida atsirado, kas paskatino ją kurti, kiek talkininkų dirbo kartu? Juk įrašas pabaigoje „Laidą parengė Zigmas Ripinskis“ tarsi liudija, kad laidas rengdavai vienas.

Z. R.: „Sodžiaus“ laidas pradėjome kurti kartu su Algimantu Puodžiūnu ir Algirdu Kulikausku 1992 metais, kai susikūrė Šiaulių televizija. Į darbą mus priėmė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Valė Jurešienė. Leisdavome savaitines laidas. A. Kulikauskas su mumis dirbo vienus metus, vėliau laidas kūrėme dviese. Buvo laikotarpis, kai talkino ir kiti savivaldybės administracijos darbuotojai, bet iš esmės plušėjome dviese su Algimantu Puodžiūnu. Gaila, bet jis nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį, tad vėliau teko dirbti vienam.

S. T.: Ar esi suskaičiavęs, kiek laidų per tris dešimtmečius parengei?

Z. R.: Tiksliai neskaičiavau, bet turėtų būti apie pusantro tūkstančio.

S. T.: Kokius įvykius, pokalbius galėtum išskirti? Kas labiausiai nustebino, praturtino?

Z. R.: Susidarytų nemažas prisiminimų kaleidoskopas. Teko filmuoti ir kalbinti valstybės vadovus – Gediminą Vagnorių, Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską, Andrių Kubilių, Valdą Adamkų ir kitus. Ypač įsiminė Lietuvos šimtmečio dainų šventė Vilniuje.

S. T.: Daugelis šiauliečių tave dažnai supainiodavo su broliu dvyniu Zenonu, kuris dirba Šiaulių miesto kultūros erdvėje – dabar jis yra Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos projektų vadovas, fotografas. Jus sieja ne tik dvynių ryšys, bet ir dokumentika, fotografija, rašytinis žodis. Dainų šventėse, festivaliuose dažnai matome jus dirbančius kartu – vienas filmuoja, kitas fotografuoja, arba atvirkščiai. Atrodo, kad suprantate vienas kitą iš pusės žodžio, susikalbate žvilgsniu. Abu esate fotografo Algirdo Musneckio mokiniai. Primink, kaip atsitiko, kad dar Šiaulių pedagoginiame institute pasukote fotografijos, vaizdo kūrimo ir dokumentikos keliu?

Z. R.: Filmuoti ir fotografuoti pradėjau dar moksleivis, kai tėveliai nupirko kino kamerą „Kvarc“ (8 mm „Super“) ir projektorių. Daugeliui gal bus staigmena, bet fotografuoti mane išmokė ne tėvelis, o mama: ji draugavo su Misiulių fotoateljė, veikusios Šiaulių Draugystės prospekte, šeimininkais. Kaip ir daugelis mūsų kartos fotografijos mėgėjų, turėjau aparatą „Smena-2“. Tuometinėje Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje lankiau Vaclovo Adomavičiaus fotografijos būrelį, paskui buvo Pedagoginis institutas ir Algirdo Musneckio studija. Grojau liaudiškos muzikos ansamblyje „Saulė“ – su broliu ir ansambliu išmaišėme pusę pasaulio. Kelionėse brendome, matėme, kaip gyvena pasaulio lietuviai, ir ne tik jie. Visa tai mus su broliu ir formavo kaip asmenybes. Žinoma, viską fiksuodavome – fotoaparatu arba vaizdo kamera.

S. T.: Dokumentiniame filme, man regis, labai svarbus „balsas už kadro“. Kaip pasirengti, kad pasakotojas taptų nuoširdžiu pašnekovu su pristatomu žmogumi? Kas lemia nuoseklaus pasakojimo sėkmę?

Z. R.: Visada maniau, kad diktorinio teksto skaitytojas – labai svarbi pozicija, nes geras garso takelis yra bene pusė kūrinio sėkmės. Stengiuosi kviestis žmones, kurie yra dirbę šioje srityje. O apie save, skaitantį diktorinį tekstą, gal jus tai ir nustebins, galiu atsiliepti tik kritiškai…

S. T.: Kaip trumpai atsakytum, kur slypi dokumentinio filmo žavesys, kuo šis žanras skiriasi nuo vaidybinio kino? Ar tiki tuo, ką kuri, kokia viso to prasmė?

Z. R.: Dokumentinis filmas – neaprėpiamas pasaulis. Kiek bekurtum, po filmo premjeros vis atsiranda naujos medžiagos, naujų žinių ir faktų. Tada tiesiog reikia nusiraminti ir suprasti, kad tai nesibaigiantis darbas. Panašiai, kaip pralaimėjus krepšinio rungtynes treneriai ramina žaidėjus ir kviečia galvoti apie kitas rungtynes… Juk gyvenimas tęsiasi, šiandiena jau rytoj taps istorija. Tikiuosi, kad mano filmai prisideda prie krašto istorinės atminties stiprinimo ir pilietinio atsparumo ugdymo. To mums taip trūksta ir to mums taip reikia.

Straipsnis parengtas projektui „Iš praeities – į dabartį“.