×
Žmonės

Pulkininkas Edmundas Čapas: namai – ir JAV, ir Lietuva

Klivlando Lietuvių namuose prisimintas JAV kariuomenės pulkininkas Edmundas Rimas Čapas. Šiemet lapkričio 17-ąją jam būtų sukakę 75-eri. Tai pasakojimas apie karininką ir filosofą, dviratininką ir Lietuvos patriotą. Jis padėjo Lietuvai rengtis narystei NATO, o į tėvų žemę pirmą kartą atvažiavo dviračiu.

Stasys Tumėnas Stasys Tumėnas
2026 m. lapkričio 16 d. 08:56 14 min. skaitymo
Pulkininkas Edmundas Čapas: namai – ir JAV, ir Lietuva
Edmundas Rimas Čapas (1951–2015). Nuotr. iš Čapų šeimos archyvo.

Lapkričio 7 d. Klivlando (Ohajo valstija) Lietuvių namuose – Lietuvių klube, veikiančiame nuo XX a. pradžios, prisimintas ir pagerbtas JAV kariuomenės pulkininkas Edmundas Rimas Čapas (Edmund Capas-Čapkevičius). Šiemet lapkričio 17-ąją jam būtų sukakę 75-eri. Tai pasakojimas apie žmogų, kuriam namai buvo ir Amerika, ir Lietuva.

Minėjime dalyvavo Lietuvos garbės generalinė konsulė Ohajo, Indianos ir Kentukio valstijoms Ingrida Gertrūda Bublys, Edmundo šeima – žmona Olga, dukros Haidena ir Arbela su vyru Evanu Prunty, – draugai, senosios kartos klivlandiečiai. Skambėjo Edmundo mėgta muzika, o šeima kruopščiai parengė parodą, primenančią šią originalią, netradicinę asmenybę. Joje buvo nuotraukų iš JAV ir Lietuvos, paties Edmundo kompiuteriu sukurtų afišų-kvietimų į jo namuose rengtus teminius vakarus, šokių pokylius, Helovino ir Padėkos dienos šventes, krupniko gamybos ir degustacijos vakarus. Susirinkusieji sugrįžo ir į tuos laikus, kai Edmundas su bičiuliais jaunystėje rengdavo grandiozinius sniego mūšius – su žemėlapiais, fronto linijomis, „kariuomenių išsidėstymu“ ir dalyvių nuotraukomis. Parodoje buvo ir Edmundo kartu su žmona Olga parengta knyga „Namie: Lietuvoje ir JAV“, Lietuvoje sulaukusi nemažo populiarumo.

02-ekspozicija-capkeviciene.jpg

O. Čapkevičienė prie Edmundui skirtos ekspozicijos Klivlando Lietuvių namuose-klube. Nuotr. iš Čapų archyvo.

Minėjimą vedė dukra Arbela Capas Prunty. Jautraus, atviro ir nuoširdaus vakaro metu žmona Olga pasakojo apie veržlią Edmundo asmenybę, jo energingą kasdienybę ir brangintą draugystę – apie gerą tėvą, vyrą, brolį ir sūnų, gabų, vertinamą JAV kariuomenės logistikos ir transporto karininką, pulkininką. Neliko užmirštas ir vėlesnis jo gyvenimo etapas: Edmundas buvo studentų mėgstamas filosofijos dėstytojas, nepailstantis ryšių su Lietuva palaikytojas, rašė straipsnius, sportavo, ypač mėgo „dviračiauti“, žaisti stalo tenisą ir šokti.

03-arbela-kalba.jpg

Minėjime kalba renginio vedėja, dukra Arbela. Nuotr. iš Čapų archyvo.

Arbela į prisiminimų ratą pakvietė Edmundo draugus. Prisiminimais dalijosi bene ištikimiausias jaunystės bičiulis, dailininkas, M. K. Čiurlionio giminaitis Jūris Čiurlionis, su kuriuo ankstyvojoje jaunystėje jiedu „kariaudavo“ ir žaisdavo kroketą. Jis priminė ir išskirtinį nuotykį, kai užsidegė Edmundo automobilis... Živilė Vaitkus kalbėjo apie Edmundo pagarbą jos tėvams ir artimą ilgametį ryšį su jos šeima. Eglė ir Marius Laniauskai prisiminė Edmundo sukurtus žaidimus ir nuolatinį jo dėmesį krikšto mamai Anicetai Giedraitienei. Kalbėjo ir Edmundo gimnazijos draugas Bob Mandel, Walton Mahovlich, draugė Nadine Dwyer.

Įdomu, kad apie Edmundą labai norėjo kalbėti ir jaunimas. Jaunuoliai dalijosi vaikystės prisiminimais, kaip Edmundas veždavo juos į zoologijos sodą, žaisdavo su jais paplūdimyje ar baseine, rodydavo Klivlando įžymias vietas. Pasak renginio organizatorės Olgos, minėjimas Edmundo draugams buvo gera proga prisiminti jaunystę, pabendrauti ir paragauti lietuviškų patiekalų gražiai Rūtos Degutienės papuoštame klube.

04-capu-seima-minejime.jpg

E. Čapo pagerbimo minėjime Klivlande: O. Čapkevičienė, dukros Haidena ir Arbela, žentas Evanas. Nuotr. iš Čapų archyvo.

05-bublys-ir-capkeviciene.jpg

Minėjime dalyvavo Lietuvos garbės generalinė konsulė Ingrida Gertrūda Bublys. Nuotraukoje ji su O. Čapkevičiene. Nuotr. iš Čapų archyvo.

06-capkeviciene-ciurlioniai.jpg

Minėjime O. Čapkevičienė su šeimos bičiuliais Jūriu ir Beata Čiurlioniais. Nuotr. iš Čapų archyvo.

07-tumenas-kalba-minejime.jpg

Straipsnio autorius dr. S. Tumėnas kalba Klivlando Lietuvių namuose-klube. Nuotr. iš S. Tumėno archyvo.

08-laniauskai.jpg

Edmundą prisimena Čapų šeimos bičiuliai Eglė ir Marius Laniauskai. Nuotr. O. Čapkevičienės.

09-capkeviciene-vaitkai.jpg

Nuotrauka iš minėjimo.Nuotr. iš Čapų archyvo.

Amerikietis, ragavęs stipraus lietuviško auklėjimo

Taip apie save yra sakęs pats E. Čapas. Edmundas gimė 1951 m. lapkričio 17 d. Klivlande, lietuvių šeimoje, kuri į JAV atvyko pasitraukusi iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Čapų (Čapkevičių) šeimoje užaugo šeši vaikai: sesuo Diana, broliai Raimondas (Raymond), Artūras, Marius, Nidas ir Edmundas. Amerikoje gimęs lietuvaitis nuo vaikystės didžiavosi esąs Lietuvos patriotas. Vėliau jis rašė: „Esu gimęs ir užaugęs kaip Amerikos lietuvis. Taigi pirmiausia esu amerikietis, o antra – grynos lietuvių kilmės amerikietis, ragavęs stipraus lietuviško auklėjimo.“

1969–1975 m. jis studijavo Klivlande ir įgijo filosofijos bei psichologijos bakalauro laipsnius. Tais pačiais metais baigė Klivlando John Carroll universiteto karininkų rengimo programą. Po ketverių metų aktyviosios tarnybos leitenantu 1980–1981 m. studijavo Toledo universitete ir tapo filosofijos magistru. Prie šių mokslų jis sugrįžo išėjęs į atsargą: paskutiniuosius septynerius metus iki netikėtos mirties dėstė filosofiją Klivlando Lakeland ir Tri-C (Cuyahoga Community College) kolegijose.

Kodėl kariškis? Napoleono pavyzdys

Šiauliečiai Edmundą pažino ir prisimena kaip originalų, išskirtinį žmogų, todėl ne visi tikėjo, kad tokio originalaus mąstymo asmenybė domisi kariškais dalykais. Tai buvo mįslė ir man, todėl apie tai ne kartą su Edmundu kalbėjausi. Kariškio gyvenimo būdą jis, matyt, paveldėjo iš senelio Vlado Čapkevičiaus, tarnavusio carinės Rusijos kariuomenėje. 1908 m. senelis tapo karininku, vėliau pateko į Austrijos nelaisvę ir tik 1918 m. buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą, jis iš karto įsitraukė į atsikuriančios Lietuvos kariuomenę, kuriai labai trūko patyrusių karininkų.

Senelio nuotrauka visada kabojo garbingiausioje Edmundo namų vietoje. Greta – Napoleono statulėlė, o lentynoje – per 30 knygų apie šį legendinį karvedį. Edmundas yra sakęs, kad dažniausiai skaitė tėvo 1966 m. padovanotą Emilio Ludwigo knygą „Napoleonas“. Prisimenu, į mano klausimą „Kodėl Napoleonas?“ Edmundas atsakė: „Napoleonas buvo žmogus, kuris ėjo pirmyn, ieškodamas moralaus atsakymo, kas yra geras, doras žmogus. Tokio jis nesurado. Jis rado... jėgą. Napoleonas man imponuoja todėl, kad jis buvo atviras, nebijojo gyventi daugiabriaunio gyvenimo, nebijojo daryti nei gėrio, nei blogio.“

Edmundą nuo vaikystės žavėjo žmonės, kurie nepiešė gyvenimo viena spalva – juk, pasak jo, greta blogio yra gėris, greta tiesos – melas, o greta taikos – karas... Tokia buvo jo karo ir taikos filosofija, bandanti suderinti, regis, prieštaringus dalykus. Jis sakydavo, kad kol pasaulyje bus žudoma, sprogdinama ir naikinama, tol bus ir konfliktas – konfliktas tarp karo ir taikos: „Liūdna, tačiau ir šiandien karu sprendžiami valstybių interesai. Juk ir dabartinių karų pagrindinė priežastis – Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumai, o kraujo liejimas, artimųjų žūtys gimdo kerštą, skausmą. Karai pasibaigia, bet keršto mintys išlieka tūkstančių Irako, Palestinos, Izraelio, Afganistano, Gruzijos, Ukrainos žmonių širdyse.“

Kario duona nebuvo svetima ir Edmundo tėvui. 1944 m. kovą jis kartu su grupe patriotų įstojo į Marijampolės karo mokyklą, siekdamas ginti Lietuvą ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. Vokiečiai greitai perprato kursantų užmačias: po kelių mėnesių mokyklą likvidavo, o dalį kursantų sušaudė. Edmundo tėvui pavyko laiku pasislėpti pas draugus, vėliau jis pasitraukė į Vokietiją.

Pasitraukimas į Vakarus

JAV Edmundo tėvas 1966 m. įgijo kultūrtechniko diplomą ir pradėjo dirbti garsioje statybų bendrovėje „Turner Construction“, kurią įkūrė Henry C. Turneris. Dirbdamas Klivlande, E. Čapkevičius vyresnysis įėjo į svarbių miesto statinių istoriją: statė Vakarinio ežero ligoninę (West Lake Community Hospital), kurios vertė tuo metu viršijo 30 mln. dolerių, Šv. Vincento ligoninę Klivlande, „Bell“ korporacijos pastatą, Floridos universiteto ligoninę su specialia įranga (vertė – per 57 mln. dolerių). Jo gebėjimus pripažino ir Lietuvos mokslininkai: atgavus nepriklausomybę, jis buvo pakviestas į žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redakcinę kolegiją ir buvo jos narys iki mirties, o apie jo pasiekimus ir naujoves statybų versle ne kartą rašė Lietuvos spauda.

Minėjime Lietuvių klube prisimintas ir Edmundo pomėgis šokiams bei muzikai. Ko gero, ir tai jis perėmė iš tėvų: tėvas dalyvavo M. K. Čiurlionio ansamblyje, dainavo, grojo birbyne. Čia jis susipažino su kanklininke Jadvyga Petkevičiūte ir ją vedė.

Karininko karjera

1975–1979 m. Edmundas tarnavo reguliariojoje JAV kariuomenėje Vašingtono priemiestyje. Vėliau jis tapo kariuomenės rezervo karininku, įgijo transporto valdymo ir uostų eksploatacijos specialybes, tarnavo Vašingtone ir įvairiuose uostuose. 1980 m. jam suteiktas kapitono laipsnis, 1988-aisiais jis tapo majoru, o 1995 m. rugpjūtį – pulkininku.

Įsimintiniausias tarnybos laikotarpis prasidėjo 1990 m. Tada jis tarnavo Niujorko oro uosto kariniame štabe, koordinavusiame tarptautinių uostų veiksmus per karą Kuveite. Vėliau dirbo Pentagone, o 1992 m. buvo išsiųstas į Roterdamą koordinuoti JAV kariuomenės veiksmų Europoje. Tais pačiais metais karinė vadovybė jam pasiūlė vykti į Lietuvą.

Už tarnybą Edmundas apdovanotas daugiau nei 20 medalių, labiausiai vertino tuos, kurie skirti už JAV kariuomenės kampanijas Kuveite, Bosnijoje, Kosove ir Irake. Edmundo namuose Klivlande garbingoje vietoje kabo tuometinio Lietuvos krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus 1994 m. įteiktas padėkos raštas „Už nuopelnus Lietuvos krašto apsaugai“. Jis primena 1993–1994 m., kai Edmundas dirbo ryšių karininku Lietuvos kariuomenėje Zokniuose prie Šiaulių pagal JAV ir Lietuvos kariuomenių bendradarbiavimo programą „Mil-to-Mil“ (Military to Military). Ja siekta stiprinti tiesioginius abiejų kariuomenių ryšius ir keistis kuo gausesne informacija.

Karininkas E. Čapas planavo veiklos tvarkaraštį, lydėjo iš JAV atvykusius karo ekspertus, koordinavo jų susitikimus su Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos, Geležinio Vilko brigados ir batalionų, oro pajėgų, karinio jūrų laivyno, civilinės saugos ir pasienio apsaugos vadais. Vėliau jis rašė: „Laikui bėgant, vis daugiau teko dirbti su Generaliniu štabu, Seimo nariais ir Užsienio reikalų ministerijos atstovais. Žinoma, visą laiką buvau įpareigotas palaikyti glaudžius ryšius su aukščiausiais Krašto apsaugos ryšių grupės kariškiais.“

2003 m. E. Čapas vėl dirbo Lietuvai. Jis pasirašė sutartį su Krašto apsaugos ministerija ir tapo ministro patarėju logistikos klausimais. Turėdamas didelę transporto ir logistikos patirtį, prisidėjo, kad Lietuva tinkamai pasirengtų narystei NATO: modeliavo, kaip prireikus geriausiai išnaudoti Lietuvos bazes, uostą ir geležinkelį pagal NATO ar programos „Partnerystė taikos labui“ (Partnership for Peace) reikalavimus.

Kai kurias tarnybos Lietuvoje akimirkas tuometinis JAV kariuomenės majoras prisimindavo su šypsena. Pavyzdžiui, kai per pratybas Žemaitijos miškuose lietuviškai pakalbindavo žemaitį karį, šiam veidas ištįsdavo iš nuostabos: JAV karininkų vizitai Lietuvoje tuomet dar buvo retenybė, o kad amerikiečių karininkas – lietuvis, stebino dar labiau...

Šeima – ramybės uostas

Tarnaudamas Lietuvoje, Edmundas Šiauliuose susipažino su šiauliete, „Aušros“ muziejaus darbuotoja, lituaniste Olga ir sukūrė su ja šeimą. Šiauliuose keliai jį suvedė ir su pussesere Živile Kačinskiene – tėvo sesers, Šiaulių dramos teatro aktorės Izabelės Čapkevičiūtės-Juodagalvienės dukra.

Čapų šeimoje gimė dvi dukros, ir jų vardų istorijos – vertos Edmundo išmonės. Vyresnioji gavo originalų, ko gero, vienintelį Lietuvoje vardą Arbela – taip vadinosi vieta, prie kurios įvyko vienas garsiausių karo istorijos mūšių, o karo istoriją Edmundas dievino. Jaunėlė – Haidena, nes, Edmundui grįžtant iš gimdymo namų, automobilyje skambėjo kompozitoriaus Haydno muzika… Šeima nusprendė gyventi taip, kaip liepė širdis – pakaitomis po kelerius metus Amerikoje ir Lietuvoje. Deja, netikėta Edmundo mirtis šiuos planus pakeitė.

10-capu-seima-siauliuose-2004.jpg

Čapų šeima savo namuose Šiauliuose. Dukros Arbela ir Haidena – tautiniais drabužiais. 2004 m. Nuotr. iš šeimos archyvo.

11-capai-prie-vitrazu.jpg

Edmundas su seserimi Diana ir broliais Artūru bei Raimondu Šiauliuose, prie vienos gražiausių miesto vietų – „Saulės mūšio“ vitražų koncertų salėje „Saulė“. Nuotr. iš S. Tumėno archyvo.

12-su-krikstamote-giedraitiene.jpg

Klivlande su Edmundo krikšto mama Aniceta Giedraitiene. Nuotr. O. Čapkevičienės.

„Dviračiavimas“

Edmundas gana gerai mokėjo lietuvių kalbą, bet visada ją nuspalvindavo savo sukurtais žodžiais, kuriuos aš juokais vadindavau „amerikonlietuviškais“. Jis sakydavo „šašlykausiu“, o ne „valgysiu šašlykus“, „dviračiausiu“, o ne „važiuosiu dviračiu“. Pastarąjį sportą mėgstantis Edmundas vartojo ypač dažnai. Gyvenęs tarp JAV ir Lietuvos, tarp karo ir taikos, jis daug keliavo, labiausiai – dviračiu. Iki pat mirties Klivlando apylinkėse kasdien „dviračiaudavo“ po 20–30 mylių (32–48 km). Dviračiu jis apkeliavo didelę dalį JAV ir Kanados, Izraelį ir dar 15 Europos šalių, tarp jų – buvusias komunistines Čekoslovakiją, Lenkiją, Vengriją ir Jugoslaviją.

Simboliška, kad ir į tėvų kraštą Lietuvą Edmundas pirmą kartą 1992 m. atvažiavo... dviračiu. Tuometinėse pasienio taisyklėse net nebuvo numatyta, kad Lenkijos ir Lietuvos sieną galima kirsti dviračiu, tad jo pasirodymas sukėlė pasieniečių sumaištį. Pasitarę su vadovybe Vilniuje, pareigūnai leido įsikelti dviratį į lenko sunkvežimį ir taip kirsti sieną. Edmundas vėliau pasakojo: „Gavęs šį leidimą, įkėliau dviratį ir savo bagažą į seną ir mažytį lenko sunkvežimį, kuris buvo tuščias kaip ir mūsų pašnekesys, kadangi visai nesupratom vienas kito kalbos. Po pusvalandžio mes pervažiavome sieną automobiliu, kuris, rodės, netrukus turėtų subyrėti. Buvau susijaudinęs – stovėjau Lietuvos žemėje ir tarp lietuviškai kalbančių žmonių. Ilgai kalbėjausi su dviem pareigūnais, kurie buvo labai draugiški. Aš paklausiau, ar galiu pagaliau iškelti savo dviratį ir pradėti važiuoti. Pasieniečiai man pasakė, kad galėsiu tai padaryti tuomet, kai dingsime jiems iš akių“...

Pasaulio pilietis

E. Čapas buvo ne tik kariškis, bet ir filosofas. Jis puikiai išmanė karų istoriją, žavėjosi Napoleono talentu, tačiau kartu laikė save pasaulio piliečiu. „Jei žmogus turi tikrą jausmą, jei jis sugeba gyventi kitame krašte kaip namie, sugeba jausti kitą kraštą, jis gali būti namie bet kur. Reikia tik priprasti prie kultūros, išmokti kalbą. Manau, kad kiek supranti kalbą, tiek supranti šalį. Daug lietuvių JAV neišmoko anglų kalbos. Jie nesuprato ir JAV kultūros“, – sakė jis. Apie tai jis nuolat kalbėjo ir šeimoje – dukroms Arbelai ir Haidenai, žmonai Olgai.

13-capas-stasas-tumenas.jpg

Klivlande susitiko trys bičiuliai. Iš kairės: E. Čapas, išeivijos pedagogas, rašytojas Henrikas Stasas ir S. Tumėnas. Nuotr. iš S. Tumėno archyvo.

14-ansamblis-saule-klivlande.jpg

Edmundas (stovi pirmas iš dešinės) Klivlande globojo Šiaulių universiteto ansamblį „Saulė“. Žvilgsnis į Klivlandą nuo Erio ežero kranto. Nuotr. Z. Ripinskio.

15-afisa-grand-ball.jpg

Bičiulis Jūris Čiurlionis minėjime padovanojo įrėmintą vieną iš Edmundo sukurtų afišų-kvietimų – į 1973 m. pokylį, skirtą Antrajam sniego mūšiui paminėti.

Paskutinis turnyras

Edmundas mėgo kitus nustebinti netikėtais, originaliais sprendimais. Tačiau vieną kartą nelaimingą staigmeną artimiesiems ir bendraminčiams iškrėtė pats gyvenimas. Edmundas mirė 2015 m. birželio 6 d. Klivlande, žaisdamas stalo tenisą 65-osiose Šiaurės Amerikos lietuvių sporto žaidynėse – turnyre, kurį pats ir organizavo. Po jo mirties turnyras buvo nutrauktas, o kai varžybos buvo tęsiamos jau Čikagoje, visi dalyviai vieningai nusprendė aukso medalį skirti Edmundui.

16-stalo-teniso-turnyras-2015.jpg

Po Edmundo mirties sporto žaidynių stalo teniso turnyras Klivlande buvo nutrauktas… Nuotr. L. Johansono.

Laukite tęsinio. Kitame straipsnyje – apie pulkininko Edmundo Čapo patirtį Lietuvoje, susitikimus su bičiuliais, jo pastebėjimus apie Šiaulius, Zoknių oro uostą ir jo perspektyvas, Šiaulių universitetą, Lietuvos vairuotojus („varijotus“), Lietuvos moteris, alų ar net gatvių valymą, o filosofas prof. Gintautas Mažeikis pasidalys mintimis apie jo knygą.

Nuotraukos: O. Čapkevičienės, L. Johansono, S. Tumėno, Čapų šeimos ir S. Tumėno archyvų.

# Šiauliai # NATO # Stasys Tumėnas # išeivija # Edmundas Čapas # Klivlandas # JAV kariuomenė # Lietuvos kariuomenė # Zokniai # Olga Čapkevičienė # lietuviai Amerikoje
Patiko straipsnis? Pasidalykite juo su draugais – taip nepraleisite svarbiausių pasaulio lietuvių naujienų.
Prenumeruokite naujienlaiškį
Svarbiausios pasaulio lietuvių naujienos – tiesiai į jūsų el. paštą.

Nuotraukos (16)

Stasys Tumėnas
Stasys Tumėnas

Stasys Tumėnas - humanitarinių mokslų daktaras, docentas, išeivijos istorijos , kalbos raidos tyrinėtojas. 2016–2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo , LRS ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos narys

Jūsų nuomonė svarbi. Pasidalinkite mintimis žemiau.

Komentarai

Kol kas komentarų nėra. Būkite pirmas!

Palikite komentarą